Dr. Ryšardas Burda. Lietuvoje formuojasi diktatūra

dr. Ryšardas Burda
Kazimiero Simonavičiaus universiteto
Teisės ir technologijų instituto profesorius

2022-11-24 Lietuvos Aukščiausiojo teismo vykusi diskusija „Karo nusikaltimai: tarp moralės ir įstatymo“ buvo skirta pabaigti diskusijų ciklą, skirtą Ukrainai. Tačiau visos diskusijos kontekstas – apie Lietuvą. Ar atsitiktinai? Mes prisiminėme, kaip Lietuvos teisinė sistema ėjo link karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui reglamentavimo ir, kaip teisingai paminėjo Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėja G.J. Granskienė, vertino praeities 1991 metų įvykius.

Potekstė šios diskusijos buvo teisingai pažymėta: kad Lietuva priėmė įstatymus praėjus daugiau nei 20 metų po istorinių įvykių. Tačiau, mano požiūriu, Lietuva tokiu būdu sudarė Europoje teisinį precedentą kitoms valstybėms „teisti istorinius įvykius“.

Beje, nei vienas diskusijos dalyvis, apart advokato A. Marcinkevičiaus, to nepastebėjo.

Žinoma, čia pat Generalinės prokuratūros atstovai pradėjo prieštarauti ir aiškinti, kad, remiantis tarptautinės teisės principais, už karo nusikaltimus ir žmoniškumui galima teisti – suprask iš diskusijos temos pavadinimo, moralės požiūriu tai yra visiškai teisinga.

Aš asmeniškai niekaip neabejoju tuo, kad karo nusikaltimai ir nusikaltimai žmoniškumui, kaip tai buvo pažymėta Jungtinių Tautų konvencijoje dėl atsakomybės už juos senaties nebuvimo, yra šiuolaikinio pasaulio vienas iš vertybinių ramsčių. Tačiau Lietuvoje teisininkai dažnai painioja du principus: atsakomybės už karo nusikaltimų senaties nebuvimo principą ir įstatymo, nustatančio atsakomybę už karo nusikaltimus grįžtamosios galios principo.

Diskusijos dalyvių pastebėjimai dėl Tarptautinio baudžiamojo tribunolo Romos statuto galiojimo pačiam tribunolui irgi teisingas. Tačiau teisinė ekvilibristika yra tame, kad priimtas 1998 metais Romos statutas Lietuvoje buvo ratifikuotas tik XXI amžiaus pradžioje – 2003 m. gegužės 12 d. Dar daugiau: jis, remiantis Lietuvos Konstitucija, tapo sudėtinė nacionalinės teisės dalimi ir vėliau, dviem etapais – 2002 ir 2010 metais, beveik pažodžiui buvo perkeltas į Lietuvos Baudžiamąjį kodeksą.

Valstybių požiūrį į karo nusikaltimus ir tarptautines institucijas, tiriančias karo nusikaltimus, atspindi tų valstybių tarptautinių teisės aktų ratifikavimas. Tad pažymėkime: nei Rusija, nei JAV, nei Ukraina neratifikavo Tarptautinio baudžiamojo tribunolo Romos statuto.

Ukrainos Baudžiamajame kodekse yra 20 skyrius „Nusikaltimai žmonijos taikai ir saugumui bei tarptautinei teisinei tvarkai“, kuriame yra numatyta atsakomybė už karo propagandą; komunistinių, nacių simbolių gamybą, platinimą ir komunistinių bei nacional-socialistinių (nacių) totalitarinių režimų propagandą; agresyvaus karo planavimą, rengimą, inicijavimą ir vykdymą; karo įstatymų ir papročių pažeidimą; masinio naikinimo ginklų naudojimą; masinio naikinimo ginklų kūrimą, gamybą, įsigijimą, saugojimą, pardavimą, gabenimą; ekocidą; genocidą; piratavimą; samdinystę ir kt.

Todėl jeigu diskusijos rengėjai norėjo padėti Ukrainos atstovams spręsti humanitarinės teisės pažeidimų kvalifikavimo ar tyrimo klausimus, reikėjo pradėti nuo patarimo ratifikuoti Romos statutą.

Tačiau, jeigu atmintis man nemeluoja, prisimenu, kad Ukrainos Konstitucinis teismas savo laiku priėmė sprendimą, jog Romos statuto ratifikavimas pažeistų jų suverenitetą vykdant teisingumą.

Todėl Lietuvos teisininkai pirmiausiai turėtų išstudijuoti Ukrainos Baudžiamąjį kodeksą, jų teismų praktiką ir tada kalbėti, kuo jie gali padėti. Nors, esant situacijoje, kai tarptautinė teisė ir jos institutai akivaizdžiai pradėjo byrėti, kai valstybių ir tarptautinių institucijų vadovai jau nebelaikomi tais vertybiniais autoritetais, kurių žodis prilygtu Dievo vicekaraliaus žemėje žodžiui, o vertingiausiu tapo „post‘as twiter‘yje“, tikriausiai reikia pradėti nuo pamatų – dekalogo.

Savo ruožtu Lietuva galėtų pasimokyti iš Ukrainos ir įsigilinti, kas yra „ekocidas“. Galbūt tas, kas dešimtmetį teršalus leido į Kuršių marias, vertas būti nuteistas už nusikaltimą – ekocidą, padarytą jeigu ne žmonijai, tai bent Lietuvos florotautai?

Tai ką šioje diskusijoje norėjo pranešti advokatas Arūnas Marcinkevičius? Jis diskusijos organizatorių buvo paliktas provokaciniam desertui. Tačiau provokacija nepavyko ir jis nuosekliai išdėstė savo poziciją pagal diskusijos pavadinimą.

Pirmiausiai jis netiesiogiai paminėjo, kad klausimas buvo suformuluotas kaip grasinimas advokatų bendruomenei. Suprask, nedrįskite ginti asmenų, kuriuos politikai pavadino nusikaltėliais, o prokurorai padarys savo darbą be jūsų. Antra, kad teisė turi būti taikoma asmenų, kurie turi moralę. Teisės negalima taikyti pagal politinius šiuolaikinius tikslus, o atsakomybė pagal humanitarinę teisę turi būti keliama valstybei ar organizacijai. Trečia, nusikaltėlio gynimas negali sukelti jokių moralės klausimų, nes tai advokato pareiga.

Pritarčiau kolegai, kad pareigos vykdymas pagal įstatymą negali būti vertinamas amoraliu veikimu. Jeigu tuo abejojama, daroma tiesioginė išvada, kad Baudžiamojo proceso kodeksas ir Advokatūros įstatymas yra amoralūs. Tai reiškia, už teisės ribų. Kuo tuomet vertas Seimas, 2002 metais priėmęs tokį Kodeksą. Ar susimąsto garbieji politologai, teisininkai ir įvairių struktūrų teisėsaugininkai, ką gali sukelti tokia paprasta loginė klaida.

Ketvirta, kad prokurorai turi tirti įvykius nuosekliai ir nelaukti, kol Prezidentas pateiks Seimui prokurorams palankius teisės aktus (kaip tai buvo 2010 metais), kad galima būtų pateisinti savo neveiklumą ar nekompetenciją.

Diskusijos keistumas buvo tame, kad, iš vienos pusės, salėje tvyrojo teisėsaugos institucijų pasiteisinimo už Medininkų ir Sausio 13-osios bylų sprendimų dvasia. O iš kitos – „paslėptas grasinimas“ žmogaus teisių gynėjams: ar jūs nebijote Sadamo Huseimo advokato, kuris buvo nužudytas, likimo? Nors, atrodytų, susirinkome padėti Ukrainai kovoti su karo nusikaltimais.

Beje, kai prokurorai pradėjo diskutuoti apie Ukrainoje (atrodo, Makėjevkoje) nužudytų rusų kareivių teises (čia buvo diskusijos vedėjo Rimo Bružo pasiūlymas), nuskambėjo keisti samprotavimai apie tai, kad dėl vieno nusprendusio nepasiduoti kareivio visi gulintys ant žemės su sukryžiuotomis už galvos rankomis kariai netenka belaisvio statuso ir jų negina Ženevos konvencija. Todėl tie, kurie sušaudė visus, nekalti.

Čia tai bent „kolektyvinės atsakomybės“ dvelksmas! Kažkur girdėtas istorinis dalykas. Ar ne iš sovietinės praeities? Tiesa, vėliau prokuroras pasitaisė ir paminėjo, kad kuri šalis bešaudytų belaisvius, daro karo nusikaltimą.

Aš atsiprašau už galimą laisvą šios diskusijos dalies interpretaciją, tačiau aš klausytojas. Aš galėjau neteisingai suprasti. Tačiau niekas nesuteikė galimybės paklausti ir patikslinti, ką turėjo omenyje vienas ar kitas prokuroras.

Savo ir išskirtinį požiūrį moralės ir įstatymo priešpriešoje pateikė Lietuvos Advokatūros pirmininkas Mindaugas Kukaitis ir valstybės vadovas Vytautas Landsbergis. Jų pasisakymai buvo skirti ne tik ukrainiečiams, bet vietomis visai ne jiems, o Lietuvos valdžiai.

Pirmiausiai apie tai, kas arba kuo užkabino Advokatūros pirmininkas. Jis nevyniodamas į vatą tiesiai šviesiai pasakė, kad Lietuvos visuomenė nepasiruošusi karo padėties įvedimui. Paminėjo, kad karo atveju visų asociacijų veikla sustabdoma, o tai reiškia, kad ir Lietuvos advokatūros veikla ir advokatų darbas bus sustabdyti.

Tuo tarpu, pagal Karo padėties įstatymą, karo padėties metui pasibaigus, į pareigas teisės aktuose nustatytam įgaliojimų laikui skiriamų valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų ir įmonių vadovų, kitų valstybės pareigūnų, teisėjų įgaliojimų laikui, laikoma, kad jų įgaliojimai ir tarnybos ar darbo santykiai pratęsti tol, kol į atitinkamas pareigas bus paskirti kiti asmenys, bet ne ilgiau, negu sueis 3 mėnesiai po karo padėties atšaukimo. Sprendžiant iš to, kad teismai priiminės nuosprendžius dėl ginkluoto pasipriešinimo ar partizanų vieneto narių daromų nusikalstamų veikų ir jiems bausmes, dėl kurios jis negali tęsti tarnybos ginkluotosiose pajėgose ir bus išbraukiami iš ginkluotųjų pajėgų narių sąrašo, teismai priiminės kaip „gerais Stalino laikais“ – be advokatų.

Karo padėties įstatymo 25, 26 straipsniuose nurodoma apie asmens sulaikymą 48 valandom, apie pareigūnų teisę nekliudomai patekti į gyvenamąsias patalpas, apie ikiteisminio tyrimo pareigūnų veikimą. Tačiau visais šiais atvejais minimi institucijos, pareigūnai ir teismai, bet ne teisės į gynybą užtikrinimas.

Pagal šio įstatymo 31 straipsnį valstybėje privalės veikti administraciniai teismai ir tribunolas, sprendžiantis ginčytinus karo belaisvio statuso suteikimo klausimus. Turi būti paskirtas valstybės globėjas apsaugoti aukų teises, įsteigta kapų registracijos tarnyba, įsteigtos karo belaisvių stovyklos, įsteigtas oficialus informacijos biuras informacijai apie Lietuvos Respublikos žinioje esančius priešiškos valstybės asmenis, patyrusius laivo sudužimą, sužeistuosius, ligonius ir mirusiuosius.

Taigi, karui, civiliui, kaimiečiui, kaip politikai sako – „runkeliui“ reiks ne tik aiškinti jo teises, nes pareigą nemokamai kasti apkasus su savo atneštu kastuvu civiliui nurodys karo komendantas, bet ir padėti apginti save teisme ar tribunole.

Kitas svarbus momentas, apie kurį užsiminė M. Kukaitis, yra advokatų persekiojimas. Tai buvo paminėta pateikiant užsienio pavyzdį.

Pratęsdamas jo mintį galiu patvirtinti, kad Lietuvoje žinomi faktai, kaip teisėsaugos struktūros tiesiogiai persekiojo advokatus už jų profesinę veiklą. Tai, deja, vyko dėl Medininkų bylos ir tebevyksta dėl Sausio 13-osios baudžiamųjų bylų.

Tad apie kieno moralę diskusijos organizatoriai ketino kalbėti: karo nusikaltėlių, jų advokatų, prokurorų, tyrėjų, žvalgybininkų ar teisėjų? Kas šiuo atveju iš jų bus moralesnis: prokuroras, prievartaujantis Seimą priimti palankius įstatymus, ar teismas, besielgiantis kaip trys išmintingos beždžionės, ar advokatas, pataikaujantis prokurorui? Atsakymas – nusikaltėlis, kuris atgailauja dėl padaryto nusikaltimo.

Vytauto Landsbergio pozicija tikriausiai nustebino visus. Pirmiausiai, buvo pateiktas klausimas – kas vyksta Ukrainoje: karas ar ne karas, ar kokia nors operacija. Teisiniu požiūriu aukšti teisės išminčiai turėjo atsakyti į šį klausimą, kuris tarptautinės teisės prasme turi būti kvalifikuojamas mažų mažiausiai kaip tarptautinis karinis konfliktas. Karinio konflikto metu taip pat galioja tarptautinės humanitarinės teisės normos, saugančios tiek civilius, tiek karius.

V. Landsbergio ekskursas į Niurnbergo tribunolą turėjo visiškai nuginkluoti diskusijos iniciatorius. Profesorius prisiminė tai, jog tribunolo metu nebuvo leista Ribentropui gintis ir pateikti savo argumentus, susijusius su Molotovo – Ribentropo paktu.

Aš savo ruožtu, gali prisiminti, kaip pats V. Landsbergis pamokė Seimo politikus teisingumo. 2019 metais besirengiant Lietuvos ginklų savininkų asociacijos ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto organizuojamai konferencijai pilietinio pasipriešinimo klausimais, komiteto politikai nusprendė uždrausti man skaityti pranešimą apie tai, ar teisės aktai leidžia piliečiams ginti valstybę. Komiteto politikai pareiškė, kad aš negaliu skaityti pranešimo dėl to, kad „Burda gina buvusius sovietų karininkus Sausio 13-osios byloje“. Profesorius V. Landsbergis tuomet jiems atsakė: „nepainiokite jo advokato profesinės veiklos su jo pilietine ir mokslininko pozicija“. Tai nėra jo tikslūs žodžiai, tačiau esmė buvo būtent tokia. Todėl, kaip matome, profesoriaus V. Landsbergio pozicija šiuo klausimu nėra konjunktūrinė ar vienadienė.

Tuo tarpu man stebint Lietuvos teisines transformacijas, pasidaro neramu. Lietuvoje formuojasi diktatūra, apie kurią rašė JAV mokslininkas Dženifer Gandi. Kolektyvinis diktatorius, kuris netolimoje praeityje buvo vadinamas „proletariato diktatūra“, šiuolaikinėje transformacijoje, pasak D. Gandi, „naudojasi nominaliai demokratinėmis institucijomis, tokiomis, kaip įstatymų leidybos institucijos ar politinės partijos. Diktatoriai dažnai valdo dalyvaujant parlamentams, kai kurie iš jų netgi turi formalią teisę leisti įstatymus, o kitų galimybės apsiribojamos „patarimais ir svarstymais“.

Šių procesų ašmenyje atsidūrė ir advokatūra su jos nariais. Nepriklausomas, neangažuotas, su tikromis, ne veidmainiškomis vertybėmis, nepataikaujantis ir drąsus advokatas, apsišarvojusiems sukarintomis struktūromis politikams nereikalingas ir net pavojingas.

Užsienyje rezonansinių bylų advokatai apdovanojami, o Lietuvoje, kaip tai pagal tradiciją priimta nuo carinės Rusijos laikų, „siunčiami į Sibirą“ arba paskui rusų laivą.

Istoriko žodžiai tikriausiai tiksliausiai atspindi diskusijos galimą rezoliuciją. Istorikai mažai ką gali pakeisti, jūs, teisininkai, galite interpretuoti kaip norite.