Prof. Rasa Čepaitienė
Kas žmones skatina ar verčia palaikyti esamą socialinę tvarką? Lojalumas valdžiai, kad ir kokia ji bebūtų?
Tradicijos? Įpročiai? Baimė, itin iškerojanti tokiuose režimuose, kuriuose oficialus melas, valdančiųjų cinizmas ir korupcija, kitaminčių užgniaužimas ir jėgos demonstravimas pamažu tampa norma? O gal tai nerašytas tylus konsensusas, niekur nepaskelbta visuomeninė sutartis toleruoti melavimą ir vogimą? Nes juk atseit visi nešventi, visų seneliai ar tėvai kombinavo ką nors išsinešdami iš kolchozų ar gamyklų anuomet, tad kodėl dabar neįsisavinus to, kas arti padėta ir lengvai prieinama, juolab, kad ir šitų gėrybių mastai visai kiti?
Įvykus eiliniam korupciniam skandalui mūsuose visi piktinasi ir apkalba, tačiau puikiai žino, kad pričiuptieji galop veikiausiai liks nenubausti, arba atsipirks neadekvačiai menkomis nuobaudomis, išgąsčiu. Kur tokio visuotinio pakantumo neteisybei šaknys, abejingumas ir atsiribojimas, kai reikia ginti tiesą ir teisingumą, bejėgystė įtikėjus, kad „mažas esi ir pakeisti nieko negali“ ir viso to pasekmė – cinizmas kaip gynybinė reakcija?
„Elitą“ ir „runkelius“ šiandien, paradoksas, vienija ne tik abipusės neapykantos, paniekos ir moralinio pranašumo jausmai. Bet dar labiau juos jungia abiejų pusių tikėjimas Galia ir prievartinis ar savanoriškas, sąmoningas ar paveldėtas, paprotinis, kolaboravimas su ja.
Ne senojo tikėjimo atgarsiai, ne katalikybė, ne ateistinis racionalumas ar neoliberalus pragmatizmas šiandien užpildo, atrodytų, tuščią Dievo vietą. Tai Galiai, jos „turėjimui“ aukojama viskas – protas ir sąžinė, garbė ir padorumas, moraliniai skrupulai, tauta ir valstybė, viešoji nuomonė ir reitingai, netgi ateitis – visa tai vardan čia pat, dabar, pasiekiamų rezultatų.
Bet kas gi yra ta Galia?
Juk praktika rodytų, kad daug pinigų nebūtinai konvertuojasi į daug Galios. Ji automatiškai nekyla ir aukšto intelekto, iš puikaus išsilavinimo, patrauklios išvaizdos, net iš visuomenėje užimamos pozicijos ar posto, paveldėtų titulų. Kartais net priešingai – viso to trūksta, bet tai nesvarbu, šių trūkumų nebepastebima. Nes Galios valdytojas aplinkiniams atrodys ir aukštesnis, ir protingesnis, ir dailesnis, ir charizmatiškesnis nei būtų iš tikrųjų. Šį reiškinį gerai žino psichologai. Teko jį pačiai patirti kažkada spaudžiant vienos egzotiškos rytų despotijos prezidento, kuris ten kone sudievintas, ranką.
Tai kas tada tai yra? Ypatingas asmenybės ar grupės gebėjimas sumaniai manipuliuoti visais šiais ištekliais, įskaitant kompromatus apie politinius priešininkus ir gudrų jų kiršinimą tarpusavyje vardan vis didesnės Galios koncentracijos savo rankose? Svarbiausia – tokiam asmeniui, grupei ar partijai nustoja galioti Įstatymas, taikomas visiems kitiems, išskyrus jos paunksmėje esančius. Jis/ji tampa neatsakingas už savo veiksmus ir nebaudžiamas. Tai gundo piktnaudžiauti valdžia ir anksčiau ar vėliau sutrypti teisingumą, kas pasidavusiems šiai pagundai tampa pagrindiniu jų valdymo atributu. Taigi Galią atpažinsi iš laisvai disponuojamos galimybės spjauti į Įstatymą, jį ignoruoti vardan savo tikslų realizavimo, tuo pačiu griežtai, pilna apimtimi, reikalaujant taikyti jį oponentams.
Naujųjų laikų pradžią žymėjo krikščionių Dievo atmetimas. Prancūzijoje jis buvo jėga varomas iš bažnyčių, paverčiamų Aukščiausios būtybės – Proto – šventovėmis. Tačiau bolševikai, nors formaliai irgi lenkėsi šiam dievui, labiau pripažino ir efektyvesne laikė nuogą Galią.
Ar, pasižvalgę po pasaulio religijų margumyną, rasime Galios sudievinimo precedentų – dievą, kuriam būtų buvę ar yra meldžiamasi prašant šios paslaptingos jėgos?
Iš pradžių gali pasirodyti, kad tai bus Senajame Testamente aprašytieji Aukso veršis ar Mamona – pinigų, finansinės galios simboliai. Išties kai kurie šių dienų teologai ir ekonomistai neoliberalizmą su jo nežaboto pelno siekiu vadina Mamonos religija. Esama jos adeptų visame pasaulyje. Šiam dievui aukojama daug kas – gamta ir jos ištekliai, vardan pelno ištekliais, niekam pernelyg nepastebėjus ir nesipiktinant, paversti žmonės, ištisų šalių ateitis. Tačiau ST stebėtinai daug sykių mini ir persergėja dėl kito žiauraus kulto – kanaaniečių dievo Molocho garbinimo.
Milžiniška metalinė Molocho statula būdavo įkaitinama iš apačios ir į ištiestas stabo rankas įdedami aukojami gyvi kūdikiai ar vaikai nuslysdavo žemyn į ugnį. O kad tėvai negirdėtų jų klyksmų ir nesijaudintų, juos nuslopindavo ceremonijoje skambančių būgnų ir trimitų keliamas triukšmas.
Ilgą laiką pasakojimai apie Molocho kultą laikyti išsigalvojimais, romėnų propaganda, kurta siekiant apšmeižti priešininkus. Vis dėlto archeologai Artimuosiuose Rytuose yra radę šio kulto vietų, įrodančių, kad jis išties praktikuotas. Tačiau mus dabar labiau domintų ne istoriniai pasakojimai apie barbariškas seniai išnykusių tikėjimų praktikas, o klausimas, ar tik Galios dievo Molocho garbinimas nėra išlikęs iki šiol? Nes ir šiandien politinės ar ekonominės galios siekiantys privalo jai paaukoti ne tik savo laiką, pastangas, talentus (dažnai kartu su sąžine ir dora), bet ir savo vaikus. Kurių tiesiog nesusilaukia, arba apleidžia palikdami kitiems rūpintis. Ne veltui ES viršūnėse, ir Lietuvoje, matome tiek daug bevaikių politikų, nors kiti, priešingai, jų turi statistiškai daugiau už populiacijos vidurkį. Kuris, bent Europoje, lieka itin žemas, kas rodytų senajame žemyne įsiviešpatavus tai, ką popiežius šv. Jonas Paulius II yra pavadinęs „mirties kultūra“.
Mirties kultūra kvestionuoja žmogaus alfa ir omega – jo gimties ir išėjimo slėpinius, atimdama orumą ir teisę į gyvybę tiek iš dar negimusio kūdikio (abortai), tiek ir iš „visuomenei nebenaudingo“ senolio ar neįgalaus asmens (eutanazija). Tačiau argi, be to, su Molocho garbinimu ir aukomis jam negalėtume sieti ir savanoriško vaikų gimdymo atsisakymo ideologijos, vad. child free išplitimo, kuria, net kilniais moralės ar ekologijos sumetimais dengiasi jos propaguotojai? Galiausiai, argi karts nuo karto į viešumą prasprūstančios informacijos nuotrupos apie politinio ir verslo elito tarpe praktikuojamą pedofiliją irgi nebus šio atgrasaus kulto apraiškos?
Keičiasi laikai, švelnėja papročiai, bet pasekmės lieka tos pačios – gaiži panieka gyvybei, žmogaus vertei ir orumui.
Žmogus negali neaukoti. Jis aukoja save, savo laiką ir dėmesį – darbui, pramogoms, pomėgiams, malonumams, kitiems. Jis aukoja kitus dėl savęs.
Molochas buvo vaizduojamas kaip jautis. Kaip ir Aukso veršis ar Baalas. Raguotieji.
Palaiminti romieji, jie paveldės žemę.
