Algimantas Rusteika
Paspartintu žingsniu žengiam į šviesią nacionalsocialistinę praeitį (ateitį?) – greit gatvėse suliepsnos knygų laužai. Psichozės tampomi biudžetinės kultūros švonderiai uždraus spektaklius, operas, pasaulinės klasikos filmus, poeziją ir romanus, paveikslus ir simfonijas. Urmu viską, amžiams?
Jei ne – teks sukurt kokį nors modernų neoglavlitą, surašyt metodikas ir instrukcijas, kad nustatytų, ką cenzoriai gali drausti, ko – ne, ir iki kada. Priimti sprendimų ir tvarkų priėmimo tvarkas. Sudaryti kontrolierių komisijas dėl draudžiamų dalykų išėmimo iš bibliotekų, muziejų ir žiniasklaidos archyvų, kontrolės mechanizmus ir paskirti kontrolierius, kurie kontroliuotų kitus kontrolierius, ar gerai kontroliuojama. Numatyti algas, skirti patalpas, kompus, duoti spausdintuvų ir popieriaus, viskam “surasti lėšų“. Bus linksma, dorogyje tovaryščy!
Nors šiaip tai man tas patinka. Laikas atėjo išsivalyti arklides visiems, numesti veidmainiškas kaukes ir išsigryninti iki galo. V.Putinas paskelbė “denacifikaciją“, tai ir mes skelbkime desovietizaciją, bet TIKRĄ, nes “kovot“ su balvonais kapinėse už valstybės lėšas lengva ir daug proto nereikia.
Imkim ir pagaliau paskelbkim VISUS KGB bendradarbių ir kolaborantų sąrašus. Jie lygiai taip pat mus skundė, sekė, suiminėjo, tardė, kankino, žudė, trėmė, prievartavo, kaip dabartiniai jų teisių perėmėjai – ukrainiečius. Lygiai taip pat gulėjo nužudytieji šventoriuose ir gatvėse, lygiai taip pat buvo tyčiojamasi ir niekinama okupuota tauta. Pakartosiu ponams “įslaptintojams ir kovotojams“ – MŪSŲ TAUTA.
Po Nepriklausomybės atgavimo visą dešimtmetį “liustracija“ vyko ne tam, kad represinių okupacinės valdžios struktūrų bendradarbius išryškintų ir paskelbtų, o tam, kad juos paslėptų. Butaforinė galimybė prisipažinti buvo sudaryta 1991 – 1992 metais veikusiai Aukščiausiosios Tarybos laikinajai komisijai, kurios dokumentai niekur nepaskelbti ir iki šiol nežinomi.
Ši komisija dirbo be reglamento ir, nepriėmus tokios informacijos publikavimo įstatymo bei nederinus su Generaline prokuratūra, kuri to reikalavo, spaudoje su rubrika “Voratinklis“ atskirų komisijos narių iniciatyva buvo pasirinktinai skelbiami straipsniai apie bendradarbiavimą su KGB. Taigi šia komisija ir jos sukaupta medžiaga buvo pasinaudota tų, kurie turėjo priėjimą prie šios informacijos. Remiantis ne vieno tų metų įvykių liudininkų visiems seniai žinoma “paslaptis“ – nemažai KGB bylų buvo išgrobstyta. Galima pagristai teigti, kad taip buvo įtvirtinta vienos politinės grupuotės įtaka, kuria naudojamasi iki šiol.
Istorinė tiesa iki šiol yra slepiama. Lietuva tik praėjus dešimtmečiui po Nepriklausomybės atkūrimo sugebėjo priimti Liustracijos įstatymą. Tačiau jį 1999 metais priėmęs konservatorių Seimas nustatė, kad prisipažinusieji KGB bendradarbiai įslaptinami įstatymų nustatyta tvarka. Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą informacija su žyma “slaptai“ saugoma 15 metų ir praėjus tam terminui turėjo būti išslaptinta.
Paspartintu žingsniu žengiam į šviesią nacionalsocialistinę praeitį (ateitį?) – greit gatvėse suliepsnos knygų laužai. Psichozės tampomi biudžetinės kultūros švonderiai uždraus spektaklius, operas, pasaulinės klasikos filmus, poeziją ir romanus, paveikslus ir simfonijas. Urmu viską, amžiams?
Jei ne – teks sukurt kokį nors modernų neoglavlitą, surašyt metodikas ir instrukcijas, kad nustatytų, ką cenzoriai gali drausti, ko – ne, ir iki kada. Priimti sprendimų ir tvarkų priėmimo tvarkas. Sudaryti kontrolierių komisijas dėl draudžiamų dalykų išėmimo iš bibliotekų, muziejų ir žiniasklaidos archyvų, kontrolės mechanizmus ir paskirti kontrolierius, kurie kontroliuotų kitus kontrolierius, ar gerai kontroliuojama. Numatyti algas, skirti patalpas, kompus, duoti spausdintuvų ir popieriaus, viskam “surasti lėšų“. Bus linksma, dorogyje tovaryščy!
Po Nepriklausomybės atgavimo visą dešimtmetį “liustracija“ vyko ne tam, kad represinių okupacinės valdžios struktūrų bendradarbius išryškintų ir paskelbtų, o tam, kad juos paslėptų. Butaforinė galimybė prisipažinti buvo sudaryta 1991 – 1992 metais veikusiai Aukščiausiosios Tarybos laikinajai komisijai, kurios dokumentai niekur nepaskelbti ir iki šiol nežinomi.
Nors šiaip tai man tas patinka. Laikas atėjo išsivalyti arklides visiems, numesti veidmainiškas kaukes ir išsigryninti iki galo. V.Putinas paskelbė “denacifikaciją“, tai ir mes skelbkime desovietizaciją, bet TIKRĄ, nes “kovot“ su balvonais kapinėse už valstybės lėšas lengva ir daug proto nereikia.
Imkim ir pagaliau paskelbkim VISUS KGB bendradarbių ir kolaborantų sąrašus. Jie lygiai taip pat mus skundė, sekė, suiminėjo, tardė, kankino, žudė, trėmė, prievartavo, kaip dabartiniai jų teisių perėmėjai – ukrainiečius. Lygiai taip pat gulėjo nužudytieji šventoriuose ir gatvėse, lygiai taip pat buvo tyčiojamasi ir niekinama okupuota tauta. Pakartosiu ponams “įslaptintojams ir kovotojams“ – MŪSŲ TAUTA.
Po Nepriklausomybės atgavimo visą dešimtmetį “liustracija“ vyko ne tam, kad represinių okupacinės valdžios struktūrų bendradarbius išryškintų ir paskelbtų, o tam, kad juos paslėptų. Butaforinė galimybė prisipažinti buvo sudaryta 1991 – 1992 metais veikusiai Aukščiausiosios Tarybos laikinajai komisijai, kurios dokumentai niekur nepaskelbti ir iki šiol nežinomi.
Ši komisija dirbo be reglamento ir, nepriėmus tokios informacijos publikavimo įstatymo bei nederinus su Generaline prokuratūra, kuri to reikalavo, spaudoje su rubrika “Voratinklis“ atskirų komisijos narių iniciatyva buvo pasirinktinai skelbiami straipsniai apie bendradarbiavimą su KGB. Taigi šia komisija ir jos sukaupta medžiaga buvo pasinaudota tų, kurie turėjo priėjimą prie šios informacijos. Remiantis ne vieno tų metų įvykių liudininkų visiems seniai žinoma “paslaptis“ – nemažai KGB bylų buvo išgrobstyta. Galima pagristai teigti, kad taip buvo įtvirtinta vienos politinės grupuotės įtaka, kuria naudojamasi iki šiol.
Istorinė tiesa iki šiol yra slepiama. Lietuva tik praėjus dešimtmečiui po Nepriklausomybės atkūrimo sugebėjo priimti Liustracijos įstatymą. Tačiau jį 1999 metais priėmęs konservatorių Seimas nustatė, kad prisipažinusieji KGB bendradarbiai įslaptinami įstatymų nustatyta tvarka. Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą informacija su žyma “slaptai“ saugoma 15 metų ir praėjus tam terminui turėjo būti išslaptinta.
Rusija seniai tuos mūsų “neprisipažinusius“ žino. KGB kadriniai darbuotojai, bendradarbiai, neprisipažinę agentai pas mus jau paskelbti. Pakanka Lubiankoje paimti KGB bendradarbių sąrašą, kurį jie pilną turi, išbraukti tuos, kuriuos mes paskelbėm – ir turi tų šitaip kruopščiai slepiamų “prisipažinusių“ sąrašą. Tai kodėl mūsų “kovotojai su Rusija“ taip slepia tuos mūsų “prisipažinusius“ KGB-istus vos ne šimtmečiui? Kitos valstybės to nedaro, kokia to prasmė?
Konservatoriai teigia, kad valstybės vardu prisipažinusiems buvo pažadėta jų neatskleisti, tačiau tai yra melas – niekas tokių pažadų valstybės vardu šiems asmenims nedavė, pagal valstybės paslapčių įstatymą jie automatiškai turėjo būti paviešinti praėjus tiems 15 metų. Tačiau 2015 metais Seimas jų įslaptinimą pratęsė dar 75 metams. Toks valstybės savo priešų įslaptinimas beveik šimtmečiui neturi precedento, kaimyninės šalys tuos asmenis seniai paskelbė ir nei viena iš jų dėl to nesugriuvo.
Antrasis ir paskutinis liberalkonservatorių argumentas – “atskleisim priešiškos valstybės slaptosioms tarnyboms tuos, kurie prisipažino ir jie galės būti šantažuojami“. Nieko atskleisti nereikia, kita pusė tą žino seniausiai. Lietuvos TSR KGB struktūrų kadriniai darbuotojai, bendradarbiai, neprisipažinę agentai jau paskelbti. Pakanka Lubiankoje paimti KGB bendradarbių sąrašą, kurį jie turi, išbraukti tuos, kuriuos mes paskelbėm – ir turi tų šitaip kruopščiai slepiamų “prisipažinusių“ sąrašą. Penkių minučių darbelis pirmakursiui.
Beje, VSD direktorius Darius Jauniškis taip pat yra viešai pareiškęs, kad pažeidžiami ir šantažuojami, grasinant atskleisti tiesą, gali būti tiek prisipažinusieji, tiek nutylėjusieji apie savo ryšius, o taip pat ir jų artimieji. Tokie asmenys, grasinant atskleisti jų reputaciją, politinę ar verslo karjerą galinčią sužlugdyti informaciją, gali būti priversti atlikti veiksmus, naudingus karą Europoje pradėjusiai valstybei.
Rusija seniai tuos mūsų “neprisipažinusius“ žino. KGB kadriniai darbuotojai, bendradarbiai, neprisipažinę agentai pas mus jau paskelbti. Pakanka Lubiankoje paimti KGB bendradarbių sąrašą, kurį jie pilną turi, išbraukti tuos, kuriuos mes paskelbėm – ir turi tų šitaip kruopščiai slepiamų “prisipažinusių“ sąrašą. Tai kodėl mūsų “kovotojai su Rusija“ taip slepia tuos mūsų “prisipažinusius“ KGB-istus vos ne šimtmečiui? Kitos valstybės to nedaro, kokia to prasmė?
Jie absoliučiai nebijo paskelbti tų, kurie tame sąraše yra. Jie bijo sąrašą paskelbti dėl to, ko tame sąraše nėra. Ir bijo ne mūsų. Slėpimo prasmė yra ir labai labai didelė. Kabinetinę „liustraciją“ vykdę ir KGB bylas grobę asmenys neabejotinai tarpusavyje susiję, jie savo bylas sunaikino ir nori tą faktą nuslėpti. “Prisipažinusiųjų“ sąrašo, kuriame jų nėra, paviešinimas atskleistų tą nuslėpimo faktą Rusijos specialiosioms tarnyboms.
Ir jie, norėdami išlikti, turėtų paklusti šantažui. Arba būtų tiesiogine prasme morališkai ir politiškai sunaikinti, tą paskelbus. Žlugtų jų šeimų ir artimųjų, vaikų bizniai, karjeros, reputacijos, ateitis. O kol to nepadaryta dar 75 metus, galima ramiai pagyventi ir kitus „neprisipažinusius“ pašantažuoti, ką tikrieji mūsų teritorijos šeimininkai, tampantys už virvučių ekranuose matomus „sprendimų priėmėjus“, neabejotinai ir daro.
Tokiu atveju “įslaptinimas“ veikia jų asmeninei naudai, o ne valstybės interesams. Sucementuoja į uždarą, vienas kitą dangstančių nuo demaskavimo, vieningą ir pavojingą klaną, valdomą masoniškais “deep state“ principais šios informacijos turėtojų. Tai paaiškina viską. Ir nėra nusikaltimo, kurio jie nepadarytų dėl savo išlikimo.
Gal jau tikrai atėjo laikas apsivalyti ir mums? Ar amžiams įslaptinę tuometinius tautos išdavikus ir orkas nekeliame grėsmės savo valstybei? Ar jie ar jų palikuonys negali būti šantažuojami pavojaus valandą ir vėl priversti kolaboruoti? Ar išdavikų įslaptinimą, kuris viršija nuo represijų nukentėjusiųjų ar net jų palikuonių gyvenimo trukmę, suprastų jų aukos, ar paviešinimo nereikalauja jų artimieji, vaikai ir anūkai?
Negi ir numirsim su ta pralaimėtojų gėda ir prisitaikėlių kalte? Ar dabar, prasidėjus karui, pagaliau neatėjo laikas tikrajai desovietizacijai ir liustracijai? Ar nesuprantam, kad neturime moralinės teisės toliau taip gyventi ir reikalauti ko nors iš kitų? Kad tai šiuo momentu tiesiogiai mums ir valstybei yra pavojinga?
