Juozas Dapšauskas
VšĮ „Sąmoningas ryšys“ vadovas
Praėjusiais metais Seime įregistruotas Baudžiamojo kodekso įstatymo pakeitimo projektas, kurio pagrindu būtų baudžiama už lytinius santykius „be aiškaus sutikimo“. Šia proga buvo surengtos spaudos konferencijos, kuriose pasisakė ir nevyriausybinių organizacijų atstovės, kad tai aktuali problema, ir taip, ji įstatymu būtų išspręsta. Tuo tarpu teisininkai atsiliepė, kad tokie pakeitimai gali sudaryti sąlygas kai kam suvedinėti sąskaitas, manipuliuoti ir panašiai. Juk ir dabartiniuose įstatymuose prievarta yra draudžiama.
Banalu sakyti, kad tema neaktuali. Paliesta labai svarbi ir dažniausiai paslėpta problema, bet ar jos tariamas sprendimas padėtį ne pagerins, bet dar labiau nepablogins?
Metų pabaigoje „Vilmorus“ atlikta apklausa parodė, kad dauguma žmonių mano, jog tokios pataisos nereikia. Apie aktualiją kiek platesniu žvilgsniu.
Spaudimo seksualiniam aktui, santykiavimo be sutikimo arba ir be noro, yra santuokose, partnerystėse. Ir jo masto net nežinome, nes apie tai nepriimta kalbėti viešiau. Pripažinkime, kad bėda yra žymiai platesniame kontekste. Porų seksualinė aistra atvėsta.
Tenka konsultuoti poras, kurios sako, kad vienam iš jų partneris pasidaro ne kad mažiau patrauklus, bet visai šlykštus, nebegali su juo miegoti, o tuo labiau turėti lytinius santykius. Tada nusivylimai, nepasitenkinimai, kaltinimai, kai kada ir prievarta, spaudimas – skaudžios skyrybos, kenčia vaikai ir pan.
Seksualumas ir džiugina, ir skaudina
Pirmiausia apie patį seksualumą. Žmonėms yra gėda apie jį atvirai kalbėti. Neretai apie tai sugebama prabilti viešai labiau ,,balvoniška“, vulgaria anekdotų, patyčių forma. Viena vertus, seksualumas naudojamas komercinėse reklamose, pristatomas labai paviršutiniškai, vartotojiškai, kita vertus, nemaža visuomenės dalis į seksą, erotinius jausmus dar žiūri labai suvaržytai, „užspaustai“, paniekinančiai. Akivaizdu, su žmogaus seksualumu susiję labai daug ir džiaugsmo, ir skausmo.
Tarptautinę orgazmo dieną rugpjūčio 8 d. savo FB socialiniame tinkle pasidalinau tos dienos aktualija, kad moksliniai tyrimai skelbia: didelė dalis moterų santykiuose nepatiria orgazmo. Kai kas išreiškė pasipiktinimą, kam tokios dienos ir aktualijos visai reikia, ar nėra rimtesnių temų ir bėdų.
Tad ir keliu klausimą, kad gal šias aktualias problemas reikia spręsti ne baudžiamaisiais įstatymais, o ugdymu, švietimu, porų saviugdos skatinimu, konsultacijomis, tarpusavio pagalbos grupių kūrimu ir palaikymu, visuomenės požiūrio keitimu.
Kaip bebūtų gaila, kol nėra tikrai rimtų bėdų, porų santykiai juda iš inercijos, tikintis, kad taip bus ir dar po metų, kitų. Kai jau krizės pasidaro labai didelės, įsisenėjusios, tada paklūpstom bėga spręsti jau žymiai painesnes, komplikuotas bėdas, bet neretai jau būna po laiko. Neigiamos emocijos, kaltinimai, žaizdos jau tokie skaudūs, ,,supūliavę“, kad, atrodo, kelio į pilnavertį, sveiką ryšį jau ir nebėra.
Kaip žinome, apie pusę santuokų baigiasi skyrybomis. Vienų „santykių savaitgalių“ vedėjų teigimu, kad net ir iš pusės neišsiskyrusiųjų tik 5 – 10 proc. santykiai yra tikrai gražūs, o kiti gyvena iš įpratimo, dėl vaikų, dėl ekonominio patogumo, santuokinės priesaikos, religinio įsipareigojimo.
Kiek skiriama dėmesio visuomenėje ir porose, kad būtų kuriamas sąmoningas, pasitenkinimą teikiantis visapusiškas ryšys?
Su žmona rengiame sąmoningų ryšių seminarus, susiduriame, konsultuojame, kalbamės su poromis, kurios turi skaudžių problemų – ne tik seksualinio atšalimo, bet net šlykštėjimosi porininku. Ir tai – praėjus vos 3-5 metams nuo santykių pradžios. Tada pykstasi, dar labiau skaudina, skiriasi. Akivaizdu, skyrybos skaudžiai paliečia vaikus. Atrodo, kad kitaip ir negali būti. Bet gal gali?
Puoselėti sąmoningus ryšius
Sveiko, darnaus santykių ugdymo reikia nuo mažens, kad mokėtų kurti ryšius ir ankstyvojoje paauglystėje, kad tarp lyčių santykiai ir dėmesio atkreipimas vyktų ne pešiojant mergaitėms plaukus, kaišant kojas, manipuliuojant, mėtant banalias replikas ir pan., bet pagarbiame ryšyje, artume, orume ir ribų nustatyme.
Keli požiūriai: vieniems savotiškai atrodo, kad kuo mažiau gyvenime erotiškumo, tuo tariamai tobuliau, dvasingiau. Tai išreiškiama ir tokiomis menkinančiomis frazėmis: žemesnieji instinktai, traukiantys žemyn kūniški geismai ir pan. O kas yra aukštesnieji instinktai? Seksualumą niekinantis požiūris neretai turi ir religinį atspalvį. Ir instinktyvumas, ir subtilus dvasingas sąmoningumas yra vienodai svarbūs, gražūs ir šventi dalykai.
Kitas požiūris, kuriame visai nėra sąmoningumo ir atsakomybės, subtilumo, gebėjimo seksualumą valdyti, nukreipti. Didelė dalis sukurti gilesnį, sąmoningesnį ryšį net nemato prasmės.
Svarbu suvokti – instinktai mus veda, sąmoningumas suteikia kryptį. Šis pajautimas labai svarbus ir kuriant ryšius tarp lyčių.
Bėda, kad žmonėse bendrai labai siaura emocijų raiškos gama. Išleidžia „doooo“ garsą, net nepagalvodami, o tuo labiau nepajausdami, nepatirdami, kad dar yra tiek daug variacijų, intonacijų, melodijų šiame garsų, jausmų pasaulyje – nuo tylių, staigiai garsėjančių ir vėl netikėtų posūkių, subtilių… Tai pasakytina ir apie erotinius, seksualinius jausmus.
Dvasingumas, sąmoningumas ir kūniškumas, seksualumas – ne prieštaraujantys vienas kitam, o papildantys ir suteikiantys didesnio pasitenkinimo, laimės visumą. Tai patvirtina ir naujausi neuromokslo, hormonų sąveikos psichologijos mokslai. Daugiau empatijos, atvirumo, dalinimosi kultūros, tikrumo, atsakingumo ir spontaniškumo. Tai patirti padeda ir tantros ar neotantros praktikos.
Tad svarbu visiems pradėti dirbti su sąmoningų ryšių kūrimu, kad būtų daugiau savitarpio supratimo, atvirumo, kūrybingumo, kad seksualinė aistra neišblėstų, o išblėsus būtų vėl pakūrenama. Tai žymiai svarbiau, nei kuriami įstatymai, kurie problemos nespręstų.
O gal dar kitą reiškinį, problemą išspręskime įstatymu? Porų prostitucinius santykius. Ne viena situacija iš prabangiosios prabos porų gyvenimo. Moteris atsisako mylėtis ar net grasina skirtis, bet kai jau vyras nuperka, pavyzdžiui, naują mašiną, tuomet atsiveria… Ne viską įmanoma įstatymo raide sureguliuoti.
Psichoterapeutė kviečia poras į atvirumą
Į lietuvių kalbą išverstos dvi psichoterapeutės Esther Perel knygos „Tarp kasdienybės ir geismo. Kaip išsaugoti aistrą ilgalaikiuose santykiuose“ ir „Naujas žvilgsnis į neištikimybę“.
Psichoterapeutė, konsultuojanti ir seksualumo, neištikimybių, erotinių fantazijų temomis, kviečia poras kuo anksčiau kalbėtis apie slapčiausias ir gal nepatogias temas: „Diskusijos yra bet kokių brandžių ir intymių santykių dalis. Deja, dauguma porų pirmą kartą ima apie tai kalbėti tik patyrę neištikimybės krizę. Katastrofos stebuklingai nukreipia mus prie esmės. Noriu paraginti jus nelaukti audros, bet aptarti šiuos klausimus, kol dar tvyro ramybė. Pasitikėjimo apgaubti pokalbiai apie tai, kas mus skatina peržengti ribas ir tai lydinčią netekties baimę iš tiesų gali paskatinti artimesnį ryšį ir įsipareigojimą santykiams.
Nors ir kyla pagunda supaprastinti neištikimybę iki sekso ir melo, esu labiau linkusi tai laikyti langu, pro kurį atsiveria sudėtingas santykių ir ribų, kurias jiems nustatome, peizažas“.
Santykiuose trūksta atvirumo, sąmoningumo, jausmų atnaujinimo, eksperimentų, naujų, kitokių sprendimų, empatijos kultūros.
Ir dar vienas niuansas, kad seksualinių jausmų ignoravimas, „užspaudimas“ į gerą nenuveda. Nieko nenoriu pasmerkti, sumenkinti, bet tai rodo, kad psichoanalitikas Zigmundas Froidas tikriausiai dalinai buvo teisus: užspaudus seksualinius jausmus, jie pasireiškia neurozėmis. Arba prasideda slapstymaisi, kaukės, melai.
Pastaraisiais metais Bažnyčioje sekso skandalai
Tai pailiustruosiu ir kiek papildančia tema. Kur veda seksualumo slopinimo ideologija religinėse organizacijose? Akivaizdu, dvasininkams gyventi privalomame celibate nėra paprasta. Ypač katalikų Bažnyčios narius nustebino bendruomenėje įvykę skandalai, priekabiavimai, nusikaltimai, tyrimai, kad ir Šv. Jono brolių vienuolijos įkūrėjo Marie-Dominique’o Philippe’o seksualinės patirtys. Nuo savo įkūrėjo, įvykus tyrimui, atsiribojo ir pati jo įkurta bendruomenė.
Kongregacija įsikūrusi ir Lietuvoje, išversta ir išleista ne viena autoriaus knyga, pvz., „Meilės gelmėse“ – teisinga moralė apie santuoką, šeimą, lytinį gyvenimą. Išorėje gali būti matomas idealizuotas dvasingumas, priimtinas standartas, o po kauke, paslėptoje tikrovėje verda tikrasis seksualinių emocijų kamuolys.
Arba kito garsaus katalikų kunigo ir teologo bei menininko, vedusio rekolekcijas ir popiežiui (konferencijas vedė ir Lietuvoje) Marko Ivano Rupniko seksualinės istorijos su vienuolėmis. Jos akivaizdžiai parodo, kad vaizdavimas perdėm dvasingus, paneigiant kūno poreikius, seksualumą, švelniai pasakius, į tą dvasingumą nenuveda. Greičiau būtent dvasingumas pasiekiamas, kai sujungiamas žmogaus kūniškumas ir dvasingumas be jokių manipuliacijų, „kaukėtų pasigražinimų“, atvirume prieš save ir kitus.
Vaikų vystymuisi svarbus tėvų santykis
Pabaigai vėl grįžkime prie porų santykių. Manau, verta turėti savotišką hierarchiją, vertybinį eiliškumą – svarbiausia kiekvieno asmeninis augimas, savimonė, paskui partnerystė ir tik tada galiausiai vaikai.
Susilaukus vaikų, savaime jie pradeda praktiškai užimti pirmą vietą. Tai labai natūralu, jie juk priklausomi nuo suaugusių ir patys visiškai negali savimi pasirūpinti.
Sutuoktiniai apleidžia tarpusavio santykį, atsiranda įtampos, nepasitenkinimai, vis gilesni konfliktai, o kartais ir skyrybos, nukenčia ir vaikai, nors jie buvo pirmoje vietoje. Kai išlaikomas tas eiliškumas, tada ir vaikams užtenka to dėmesio, meilės, svarbiausia kokybiško, sąmoningo ryšio.
O visiems linkiu neuždelsti, nesulaukti didelių krizių, bet savo ryšius tobulinti, puoselėti, prevenciškai ieškant naujų būdų, modelių, kol santykiai dar yra kaip ir pakenčiami ar gan geri (gal kiek atšalę, paveikti nuovargio). Kad ilgai išliktų gyvybingi.
