Prof. Povilas Gylys
Valstybė yra tam tikroje teritorijoje gyvenanti, BENDRŲ interesų bei poreikių turinti bendruomenė, asociacija, kuri BENDRAI sprendžia asociacijos gyvenimo klausimus, nustato BENDRO gyvenimo taisykles, sukuria valdžios institucijas ir įpareigoja jas spręsti konkrečius, detalesnius bendro gyvenimo klausimus, kuriuos visai bendruomenei tiesiogiai spręsti yra neracionalu, neekonomiška.
Valstybė kaip bendruomenė su savo valdžios institucijomis (šiais laikais – parlamentu, vyriausybe, teismais ir t.t.) turi kurti viešąsias, bendrojo naudojimo gėrybes (public goods). Tokios viešosios gėrybės yra valstybinė kalba, konstitucija, įstatymų sistema, nacionalinis saugumas, teisingumas plačiąja prasme (teisė tėra teisingumo sistemos dalis). Valstybė vykdo POLITIKĄ, t.y. viešųjų, bendrųjų reikalų valdymą.
Jei politiką vykdo protingi, išsilavinę, padorūs žmonės, jie sukuria pakankamą kiekį viešųjų gėrybių. Kitaip sakant, bendrojo gėrio. Vienok, jei bendruomenė į valdžią deleguoja negabius, neišsilavinusius ir tik į savo privačius interesus orientuotus asmenis, politika virs savo antipodu – ANTIPOLITIKA. Kuo daugiau viešajame gyvenime yra ne bendrą NAUDĄ, bet bendrą ŽALĄ atnešančios antipolitikos, tuo valstybė yra silpnesnė, nes joje vis mažiau tvarkos, harmonijos, sisteminės gerovės ir daugiau betvarkės, entropijos, dvasinio ir materialinio skurdo…
Pabaigai: liberalai, kaip atomistinės, individualistinės paradigmos nelaisvėje esantys žmonės, negali būti valstybininkais, nes yra nepajėgūs suvokti bendrystės, bendrojo gėrio, vadinasi, ir valstybės kaip bendrojo gėrio kūrėjos misijos.
Teiginys „Liberalas – valstybininkas“ yra oksimoronas.
