Pažvelgus į šią nuotrauką, iš pirmo žvilgsnio galima pamanyti, kad tai – kažkoks dar caro laikų pastatas, esantis gilioje Rusijos gūdumoje.

Tačiau taip nėra – tai pastatas Vilniaus centre, Kalvarijos gatvėje, gal tik koks 50 metrų nuo žvilgančio Vilniaus miesto savivaldybės pastato.

„Tai gal jame gyvena bomžai?“ – paklausite.

Irgi ne – nepatikėsite, bet čia įsikūręs Vilniaus rajono apylinkės teismas. Ir štai tokiame pastate, tokiose sąlygose teisėjai priiminėja nuosprendžius ir sprendimus Lietuvos Respublikos vardu.

Na, pažvelgus į tokį pastatą, kuriame priiminėjami sprendimai Lietuvos Respublikos vardu, kam nors – net iš tos pačios ES – gali kilti nejaukių minčių ir apie pačią LR: nes tai gali atspindėti ir valstybės „veidą“…

Tuo tarpu štai šiose nuotraukose matomas „veidas“ – iš tiesų šimtmečio senumo: teismo darbuotojai rado, kad šis pastatas statytas 1860 metais, o rekonstruotas – 1940 metais.

„Nuo 1996 metų teismo remontui pinigai neskiriami – esą kam remontuoti, vis tiek būsite perkelti į kitas patalpas. Jeigu pasidarome kokį kosmetinį remontą, tai tik iš vidinių resursų“, – „Karštam komentarui“ sakė Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjo padėjėja ir atstovė ryšiams su žiniasklaida Ligita Dargvainytė.

Teismo vadovybė jau 14 metų rašinėja raštus respublikinei teismų vadovybei, prašydama perkelti į naujas patalpas – nes teisėjams juk reikalingos normalios darbo sąlygos, tačiau, panašu, čia kaip toje patarlėje – „sotus alkano neužjaučia“: komfortiškose sąlygose prabangiai įrengtame Nacionalinės teismų administracijos pastate posėdžiaujanti Teisėjų taryba šių metų vasario 18 d. nusprendė, kad „2013-2018 metais bus parengtas Vilniaus rajono apylinkės teismo pastato statybos projektas“.

Palaukite, bet ar tai reikia suprasti, kad panašiame į avarinės būklės pastatą (visgi statytas 1860 m.), kuriame normaliose valstybėse neleistų gyventi net bomžams, įsikūręs Vilniaus rajono apylinkės teismas tokiose sąlygose turės dirbti dar … mažiausiai kokius 10 metų? Nes, jeigu Teisėjų taryba nusprendė, kad tik 2013-2018 metais bus padarytas Vilniaus rajono apylinkės teismo pastato statybos projektas, tai kiek metų dar prireiks, kol naujas teismo pastatas pastatytas bus?

„Oi, reikėjo jums ateiti vakar, kai lijo, būtumėt pajautę, kokie čia kvapai“, – pasakė viena teismo darbuotoja ir parodė pirštu į kanalizacijos šulinį.

Taip, taip, pirmo aukšto darbuotojams dažnai tenka uostyti šiuos „smagius“ kvapus. Kartais, sako, sunku suprasti – ar teismo pastate esi, ar… išvietėje.

Pasirodo, kadaise čia buvo du atskiri pastatai, tarp kurių ėjo kelias. Juo eina kanalizacijos trasa ir įrengtas kanalizacijos šulinys. Tačiau sugalvojus du pastatus sujungti, kelias, kuriame pravesta kanalizacijos trasa, pavirto teismo koridoriumi, o kanalizacijos dangtis buvo uždengtas … kilimėliu.

Kadangi vamzdynas senas, trasa kažkurioje vietoje yra trūkusi, todėl teismo pastate dažnai prireikia dujokaukių (aišku, tokių nėra): nes iš kanalizacijos šulinio besiverčiantys kvapai kvapą gniaužia. Štai tada ir nesupranti, kur randiesi: Vilniaus rajono apylinkės teisme ar… kažkokioje išvietėje Vilniaus centre?

O tos metano dujos, patenkančios per kanalizacijos dangtį į teismo pastatą, teisėjams ir teismą atvykusiems žmonėms nėra kenksmingos? Nejaugi yra laukiama dar „vienos Ukmergės“ – kai, neišsprendus šitos kenksmingų darbo sąlygų problemos, ir Vilniaus rajono apylinkės teisme „metano dujų bomba“ sprogs?

O dabar pasižvalgykite po patį teismo pastatą. Kadangi pastatas mažas, senas, nėra sąlygų ne tik teisėjams normaliai dirbti – nėra ir kur bylų archyvuoti. Todėl bylos archyvuojamos… pačioje teismo salėje. Tiek salės gale, tiek ir spintose prie teisėjo kėdės.

Paprašome leidimo apžiūrėti teisėjo kabinetą. Teisėjos J.Bagdonienės darbo kabinete langas atviras – uždarius, kvėpuoti nėra kuo. Už lango – Kalvarijos gatve nuolat važiuoja automobiliai, baisus triukšmas. Po kelių minučių jau pradeda nuo triukšmo skaudėti galvą. Tačiau pasirinkimo teisėja neturi – teisme kondicionierių nėra, pastatas medinis, kabinetuose – kaip kokioje saunoje, o teisėjas net ir karštą dieną turi vilkėti mantiją. Taigi vienintelė išeitis – langą atsidaryt…

Pastebime, kad teisėjos kėdė jau „atgyvenusi“, o kėdės porankiai – siaubingai nusitrynę, apsukti lipnia juosta. „Ūkvedys žadėjo nušlifuoti“, – lyg ir nepatogiai pasijuto teisėja, mums paprašius leidimo nufotografuoti šitą „savo amžių jau atgyvenusią“ kėdę (normalioje įstaigoje tokios kėdės jau seniai būtų „nurašytos“ ir papuoštų sąvartynų gyventojų „namus“).

Pasirodo, Vilniaus rajono apylinkės teismas – tarsi kokia pelenė Lietuvos teismų sistemoje: pinigų nėra nei normalioms darbo sąlygoms (naujam pastatui), nei… net kėdėms.

Toks įspūdis, kad Vilniaus rajono apylinkės teismui apskritai taikoma kažkokia išskirtinė taisyklė: koks pastatas iš išorės, taip ir viduje.

„Nežinau, bet mane iš čia turbūt kojomis į priekį išneš“, – „Karštam komentarui“ pasiguodė vertėja Lucija Jasnauskienė. Mažame palėpės kambarėlyje susigrūdusios dirba trys vertėjos. „Turiu problemų su širdimi, o kai saulė, man viskas, mane tikrai iš čia pirmyn kojomis išneš“, – skundėsi vertėja.

Apžiūrime vertėjų kambarėlį. Mažytis, vos galima apsisukti, langelio išorė apkalta skarda. „Kitą kartą kai ateisit, atsineškit kiaušinį – ant šitos nuo saulės įkaitusios skardos jis greitai iškeps“, – savo darbo sąlygas apibūdina vertėja.

Analogiškose sąlygose dirba ir teisėjų padėjėjai, kurie teisėjams rengia proceso sprendimų projektus.

Išgirdusi, kad atvykę „Karšto komentaro“ žurnalistai domisi teismo būkle ir teisėjų darbo sąlygomis, viena teismo posėdžio belaukianti moteris sureagavo irgi pakankamai piktai: „Mūsų valdžia tik kalinių teisėmis ir gyvenimo sąlygomis rūpinasi, o kad, va, teismo teisėjai čia turi dirbti baisiose sąlygose, tai, matote, visai neįdomu“.

Vilniaus rajono apylinkės teismas – tarsi „pereinamasis kiemas“: kas nori gali užeiti, jokios apsaugos – jokių blokuotų durų. Bent vienas apsaugos darbuotojas būtų, sako teismo darbuotojai, tai nors kiek būtų saugiau. O dabar? Užeitų koks nestabilios psichikos asmuo, užpultų, ir ką daryti? O teismų sprendimai dažnai būna rašomi ir vakarais…

Dulkės, garsas, triukšmas, kanalizacijos kvapai ir šimtmetinis aptriušęs pastatas – štai tokia Vilniaus centre įsikūrusio Vilniaus rajono apylinkės teismo „vizitinė kortelė“.

Prieš pusmetį šį teismą aplankė ir aukšti svečiai iš Briuseliai. „Kaip jūs čia… kompaktiškai įsikūrę“, – pamatę, kaip pokeletą žmonių susigrūdę dirba viename kabinete, mandagiai nusistebėjo atstovai iš ES.

Tuo tarpu Lietuvos teismų valdžiai, susidaro įspūdis, dėl tokios Vilniaus rajono apylinkės teismo būklės nėra nesmagu. Respublikinė teisminė valdžia mano, kad teismų reitingus galima pakelti per viešuosius ryšius – papasakojus, pvz., koks teisėjas mėgsta kopti į kalnus ar kokio stiliaus rūbais vilki teisėjų padėjėjos (aišku, naujuose pastatuose įsikūrusiuose teismuose).

Deja, gerbiama Teisėjų taryba, pirmiausia pasitikėjimą teismais turi kelti patys teismai: juk ką gali pagalvoti žmogus, kuris, atėjęs į teismą, turi užsiimti nosį – nes teismo pastate dvokia tarsi kokioje išvietėje? Ir kaip galima paskui reikalauti, kad žmonės gerbtų teisėjus, jeigu pati respublikinė teisminė valdžia rodo „gerą“ pavyzdį: nuo 1996 metų niekaip nesugeba Vilniaus rajono apylinkės teismo perkelti į normalias naujas patalpas?

Pasikartosiu: teismai priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu. Pažvelkite į šias Vilniaus rajono apylinkės teismo pastato nuotraukos – tikrai nesinori tikėti, kad būtent toks yra ir teisingumo, ir Lietuvos Respublikos veido atspindys.

Šiuo atveju nei grimo, nei pudros tikrai jau neužteks: Teisėjų tarybai reikia labai rimtai pagalvoti apie Vilniaus rajono apylinkės teismo perkėlimą į naujas, normalias patalpas – dabar, o ne kažkada po 2018 metų…

Pagal laikraštį “Karštą komentarą” Nr.15