Šis straipsnis prieinamas tik prenumeratoriams
Vytautas Mikalauskas
Apie galimą branduolinį karą dabar nekalba tik tinginys. O taip vadinamuose Vakaruose tai jau virto madingos diskusijos būtinybe. O kaip kitaip, jei patys Briuselio „kopūstų daržo“ vyriausi prižiūrėtojai nuolat apie tai bamba.
Visai neseniai Dž. Borelis viešai pareiškė, kad jei Maskva panaudos branduolinį ginklą, „mes paprasčiausiai sunaikinsime jos armiją“.
Aš suprantu, kad kiekvienas, nors kiek įsivaizduojantis save svarbiu ir užimantis kažkokį gerai apmokamą postą, nori išrodyti genialiu karvedžiu, bet gal vertėtų prieš ką nors viešai sakant gerai pagalvoti, ką tuo nori pasakyti ir, svarbiausia, ar galėsi savo grasinimus įvykdyti.
Dž. Borelis yra ES „užsienio reikalų ministras“. Jei ES „visų užsienio reikalų ministrų ministras“ tokio lygmens, tai ar verta stebėtis, kad atskirų šio darinio valstybių užsienio reikalų teritorinės galvelės dėsto ir elgiasi dar keisčiau.
Ar ES turi Briuselio „daržininkų“ kontroliuojamą armiją? Ne, neturi ir niekada neturėjo. O gal Briuselio „daržininkams“ pavyko išauginti ypatingą kopūstų veislę, prilygstančią branduoliniam ginklui, suteikiančią jiems išskirtinę galią? Jei ir pavyko, tai tik sapnuose po trečios viskio taurelės. Tada, ponas ministre, kokiomis priemonėmis ruošiatės sunaikinti Maskvos armiją?
Nebūtina į šį klausimą laukti atsakymo, nes Rusija, drįstu teigti, jau seniai nebesiklauso nei Uršulės, nei kokių nors jos pavaldume esančių komisarų ar net paties ES Parlamento kudakavimų. Liūdna tiesa, bet tiesa. O jei ir sulaukčiau kokio atsakymo, tai tikrai ne iš Borelio, o iš mūsų „patriotų“, kurie nedelsiant man, politiniam „asilui“, nurodytų NATO karinį aljansą, kuris bazuojasi ES.
Taip, tikrai, egzistuoja tokia karinė struktūra, bet ji nepavaldi Briuseliui, o ir į ją įeinančios valstybės ne visos priklauso Briuselio „daržininkystės ūkiui“. Būtent todėl, manau, neverta ES užsienio reikalų „maišytojams“ kalbėti šios struktūros vardu ir grasinti vienai ar kitai branduolinei valstybei, nes ta briuseliška galybe įtikėję kitų valstybių, tokių kaip Ukraina, vadovai, manosi galintis elgtis panašiai.
Mintyje turiu neseniai Prezidento V. Zelenskio siūlymą Vakarams smogti pirmiems Rusijai, panaudojant branduolinį ginklą. O jei dar paklausytume šios šalies gynybos ministro Reznikovo pasisakymus apie tai, kad Rusijos branduolinė ginkluotė jau visiškai pasenusi ir dar 1997 metais praradusi savo veiksmingumą, tai kokia nors karštesnė galva tikrai sumanys patikrinti, ar tai tiesa. Sutikite, keistas požiūris ir dar keistesni raginimai. Tik, ar tikrai jau tokie keisti?
Ir ką darys NATO?
NATO generalinis sekretorius Stoltenbergas taip pat visiškai neseniai išsireiškė, kad Ukrainos pralaimėjimas būtų NATO karinio aljanso pralaimėjimas ir NATO turi daryti viską, kad sustabdytų Rusijos agresiją. Ar tai reiškia viešą pripažinimą, kad ši karinė struktūra jau, nors ir netiesiogiai, dalyvauja Ukrainos mūšio lauke, siekdama stabdyti Rusiją? Kad mes (Vakarai) padedame ir remiame, žinoma net paskutiniam kaimo šunėkui, bet raginimas tiesiogiai…
Jaučiu, kaip mūsų koks nors „patriotiškai“ nusiteikęs pilietis tuoj nedelsiant paprieštaraus man, tvirtindamas, kad niekas apie tiesioginį NATO dalyvavimą mūšiuose nekalba.
Kaip čia pasakius, suprantama, kurios nors mažos valstybėlės aukšto rango politiko postringavimus gal ir neverta imti giliai domėn, nes „šuo loja, o karavanas toliau eina“.
Tikrai, didelių valstybių pareigūnai tokios tiesmukiškos minties lyg ir neišreiškė, bet ar „Ukrainos pralaimėjimas reikštų ir NATO pralaimėjimą“ teiginys nereiškia, kad pačiai NATO, jos generalinio manymu, iškilo grėsmė? O jei iškilo grėsmė, ją reikia pašalinti. Ar gi ne taip? Kadangi ši struktūra yra karinė, tai ir priemonės, kurias jinai gali panaudoti, taip pat karinės. Ar ne taip reikia suprasti tokį situacijos vertinimą? Ir ar karinės oro pratybos Europoje, kurių tikslas – branduolinių ginklų gabenimas ir panaudojimas, nedidina realaus karo grėsmės tokių karo Ukrainoje įvykių, Kijevo siūlymų ir šios šalies gynybos ministro viešų raginimų aplinkoje? Tuo labiau Lenkijos Respublikos oro erdvėje?
Logiškas atsakymas būtų teigiamas, bet kas šiandien situaciją taip vertina ar pragmatiškai bežvelgia į artimą ar kiek tolimesnę ateitį? Juo toliau, tuo labiau ES įvairiausio plauko „daržininkystė ūkio politiniai veikėjai“ demonstruoja savo trumparegiškumą ir atsakingumo stoką. O kas įvyks, jei, sakysime, „netyčia“ kažkuriam iš lėktuvų prikabins ne bombos imitaciją, o realų ugnies produktą?
Pagaliau, ar Rusija, kurios pašonėje organizuojamos tokios pratybos, gali būti visiškai įsitikinusi, kad tai tik bombų imitacijos? Dabartiniam laike, kai net oras jau girgžda nuo įtampos, gali? Ir kaip jinai gali būti priversta elgtis? Mažų mažiausiai turi paskelbti savo strateginės branduolinės ginkluotės daliniuose kovinę padėtį. O kaip mes viešoje informacinėje erdvėje tokius Rusijos veiksmus pristatysime? Klyksmu, kad ši ruošiasi puolimui? Branduoliniam puolimui. Gevalt, gelbėkitės kas galite?
O tokioje padėtyje ir JAV Prezidentas, kuriam labai svarbūs artėjantys tarpiniai rinkimai į Kongresą ir Senatą, lapkričio mėnesį, kaip ir daugelis Europos politinių lyderių, kurie tikrai nepasižymi įžvalgumu, visiems jiems gali smogti panikos ataka ir… Deja, bet taip… O jei prie viso to pridėtumėm kainų kilimą visoje ES, protestų didėjimą, galimus pokyčius Italijos politikoje, viešą Vengrijos nepaklusnumą, „Šiaurės srauto“ sprogimus… Situaciją, kurios jie išspręsti negali ir negeba?
Visa tai kelia milžinišką nerimą didžiai daliai Europos gyventojų, nes jie vis labiau praranda tikėjimą ir kantrybę veikiančio ES politinio „elito“ atžvilgiu.
Tik ar tikrai verta kreipti ypatingą dėmesį į visus tuos postringavimus ar viešus pasisakymus? Ar tikrai visokie „boreliai“, „uršulės“ ir tie patys „stoltenbergai“ yra tokios svarbios figūros, kurios gali priimti ar įtakoti realius sprendimus?
Ką reiškia ta „branduolinė“ isterija žiniasklaidoje?
Taip, NATO grėsminga organizacija, bet, kaip sakiau pradžioje, nei Briuselio „daržininkai“ ir net generalinis neturi NATO sprendimų teisės ir tiesiogiai nekontroliuoja branduolinio arsenalo, nors toks Europoje yra. Tai keletas dešimčių branduolinių gravitacinių bombų, kurios saugomos Nyderlanduose, Belgijoje, Italijoje ir Vokietijoje, tačiau jos priklauso JAV armijai, kuri yra šio karinio aljanso vedančioji svarbiausia grandis ir tik Vašingtonas gali duoti nurodymą jas panaudoti.
Kita branduolinio arsenalo dalis priklauso taip pat šiam aljansui atstovaujančioms Prancūzijai ir Jungtinei Karalystei. Bet be šių valstybių sutikimo neįmanoma priimti sprendimą panaudoti jų ginkluotę. Ji pirmiausiai skirta savo šalių saugumo klausimams spręsti. Kol kas jokios grėsmės šioms valstybėms, realios grėsmės, nėra.
Taigi, po viso to, ką parašiau, ar nevertėtų tiems, kurie neturi ir niekada neturėjo sprendimų priėmimo teisės, užsičiaupti ir baigti kelti paniką bei garsiai savo kalbomis prašyti Kūrėją branduolinės katastrofos? Tuo labiau, kad JAV gynybos ministras L. Ostinas, po Stoltenbergo pasisakymo, tuoj jį kiek apramino, viešai pabrėždamas, kad „Mes nesikišame į Ukrainą, mes nenorime branduolinio karo“.
Taip, bet tai tik žodžiai, nors ir viešai pasakyti. Aš nesu tiek naivus, kad tikėčiau net tokio rango kaip JAV gynybos ministras viešais pasisakymais. Taip, galima neabejoti, jog JAV tikrai nenori tiesioginio susidūrimo su Rusijos Federacija. Nenori, nes puikiai žino, kuo tai gali pasibaigti, bet vis dėlto nereikia atmesti tos nesibaigiančios isterijos informacinėje erdvėje dėl galimo branduolinio ginklo panaudojimo. Informacinėje erdvėje, kur didieji žiniasklaidos rykliai yra valdomi stambaus ir ypač stambaus kapitalo, tokie pasvarstymai negali būti beprasmiai. Matyt, egzistuoja atskirų „išrinktųjų“ galvose ir tokie susinaikinimo scenarijai… Ar jie įmanomi?
Nauja grėsmė
Dar ne taip seniai, prieš keletą dešimtmečių, kai istorijoje gyvavo dvi priešiškos sistemos, kurių smaigalyje stovėjo Maskva ir Vašingtonas, kiekviena iš priešininkų pusių turėjo beveik po trisdešimt tūkstančių branduolinio ginklo kovinių galvučių ir aibę šių galvučių „dovanojimo“ vienas kitam instrumentų. Kai kurios jų buvo beveik dešimt kartų galingesnės nei dabartinės. Tada mokslininkai neabejojo, kad panaudojus šias galias, visa planeta patirs „branduolinės žiemos“ efektą ir gyvybė realiai išlikti neturės jokių galimybių. Mirti niekas netroško, pagaliau ir laikai buvo ne tie, žmogus dar turėjo savo vertę, todėl visa žmonija džiaugėsi ir plojo, kai buvo susitarta abipusiai mažinti šiuos pavojingus kovinius arsenalus.
Prabėgo dešimtmečiai, pakito sienos, istorijon nugrimzdo viena iš sistemų ir dabar, nors JAV ir Rusijos Federacija išliko gausiausios šios ginkluotės turėtojos, bendras abiejų pusių tos ginkluotės galvučių skaičius neviršija 14 tūkstančių, o ir jų galia gerokai sumenko. Kinijos, Indijos, Pakistano, D. Britanijos, Prancūzijos, Š. Korėjos ir galimai Izraelio turimos atsargos nė iš tolo neprilygsta didžiosioms karinėms galioms, todėl apie jas gal ir neverta kalbėti. Nors kiekviena jų gali savo sprendimu užvirti tokią branduolinę košę, kad per mažai nepasirodys niekam.
Kaip matome, daug, abipusiu susitarimu, buvo tos ginkluotės atsargų sunaikinta, o ir jų galia sumažinta, bet dabar, pasirodo, iškilo nauja grėsmė.
Jei anksčiau, kaip jau rašiau, mokslininkai neabejojo šio ginklo sukeltomis pasekmėmis, tai šiandien jau plačiai tvirtinama, jog jo panaudojimas nesukels ankstesnėse prognozėse numatytų padarinių ir, reikalui esant, šiuo ginklu galima pasinaudoti kovos lauke. Va tau, boba, ir devintinės… Kol jo buvo daug, visi žinojo, kad katastrofoje nė vienas išgyventi negalės, todėl ir traktuojama ši ginkluotė buvo kaip atgrasymo nuo dar vienos pasaulinės mėsmalės priemonė. Kai jos kiekis buvo sumažintas, tai imta postringauti, jog nieko baisaus… Na, žus pora milijardų ar daugiau visuotinio susidūrimo metu, dar tiek pat nusibaigs vėliau nuo ligų, bet juk kažkas išliks, išgyvens ir žmonijos istorija prasidės iš naujo…
Ir mes visi tai jau priimame kaip neišvengiamybę, kaip būtinybę, nes tikimės, jog ši neganda mus tikrai aplenks. Tikrai, „viltis yra kvailių motina“, todėl drąsiai tvirtinu, kad šiuo atveju mes esame super kvailiai.
O kas dar, jei ne „rusai“?
Dabar jau neabejodamas įsivaizduoju, kaip daugumos šią keverzonę skaitančių galvos ima maištauti, kaip sukyla mintys, prieštaraujančios tokiam įvardijimui. Mes gi Europa, mes stipriausi, galingiausi… Na, gal ir ne visai galingiausi, bet be mūsų žmonija neišgyvens… Pagaliau, o „žmogaus teisės“, „demokratija – taip niekas pasielgti prakeiktiems rusams neleis!
O kodėl būtent rusams? O mums niekada nekilo mintis, kad tai gali būti ir ne rusai? „Ė.. dabar jau tikrai nusišnekėjo. O kas dar?“ Tikrai, kas dar? Blogis gi tenai – Rytuose, agresija tenai – Rytuose. Putinas nori visus mus užkariauti, Putinas nori visus mus nugalabyti…
Aš tikrai nežinau, ar Maskva Putino asmenyje to nori, ir tai priimti kaip vienintelę tiesą, neturint reikiamos informacijos, kuri paprastai viešoje erdvėje nesimėto, nematau jokio reikalo. Pagaliau ir toks teiginys nelabai atitinka mano paties logišką požiūrį. Visada stengiuosi žvelgti į aplinką ir įvykius bešališkai.
Aišku, kiek man tai pavyksta, nes savo šalies atžvilgiu tikrai bešališku būti negaliu, bet tuo pačiu nesu įsitikinęs, kad visa tai, apie ką triūbyja mūsų politikai ar televizijos ekranai, verta nediskutuotinai priimti už „gryną pinigą“.
Jau daugelį kartų esu sakęs ir rašęs, kad sava vėliava, himnas ir vis dar viešumoje skambanti kalba ne visada reiškia, jog tebeturi prigimtines teises savarankiškai priimti gyvybiškai svarbius sprendimus. Išlikimą lemiančius sprendimus. O jei tokią teisę realiai praradai ar kam nors už ką nors padovanojai, tai „muzika“, kuri skamba aplink tave, didžia dalimi bus ne tavo krašto „kompozitorių“ sukurta.
Mes nuo seno esame įpratę valstybę ar valstybių sąjungas laikyti pagrindiniais geopolitikos žaidėjais, todėl mums labai sunku priimti sampratą, kad, be šių pagrindinių subjektų, pasaulyje dar yra ir kitų galingų ir talentingų veikėjų globalioje erdvėje. Sakysime, tas pats Švabas…
Laikrodis tiksi link 2030-ųjų….
Iš pirmo žvilgsnio eiliniam gyventojui jis su savo inkliuzyvinio kapitalizmo teorija gali išrodyti ne visai adekvataus mąstymo, bet jis apie tai dėsto ne tik savuose pasisakymuose, bet ir knygose. Tačiau, kad ir kaip keistai neišrodytų jo samprotavimai ir ateities vizijos, jis tikrai nėra idiotas. Negi manome, kad tai kažkoks, švelniai tariant, vienišius ir už jo nugaros nekyšo ypač stambių korporacijų „ausys“? O jei taip, tada neabejotinai egzistuoja ir ištisa tokios vizijos įgyvendinimo strategija. Ir ne tik egzistuoja, bet ir siekiama ją paversti realybe.
Negalima palikti nuošalėje ir to, kad toje teorijoje minimi 2030 metai, kada ji turėtų virsti realybe. Laikas nelaukia… Jis reikalauja veikti. O kas trukdo? Kinija ekonominėje srityje ir Rusija resursų bei karinėje srityse. Aišku, jei manytume, kad JAV ir toliau planuojamos išlaikyti kaip svarbiausias tokios teorijos įgyvendinimo galios centras. Deja, daug šalutinių veiksnių rodo, kad gali būti, jog ir ši galia jau nebereikalinga, bet Rusija, Kinija ir net Indija ar Iranas išlieka svarbiausi barjerai, kuriuos būtina priversti paklusti arba sunaikinti. Jei JAV ir bus griaunama, tai tik po šių barjerų likvidavimo arba naudingu susitarimu, priversiančiu minėtas galias paklusniai žengti tos teorijos priekyje.
Taip, tai, ką parašiau gali būti tiesa, bet kuo čia dėtas branduolinis ginklas?
Gerai, atmeskime tai, kad šią ginkluotę gamina dalis tų pačių korporacijų, sakykime, kad sukomplektuoti tokio ginklo be jėgos struktūrų priežiūros yra neįmanoma, o šias valdo tik valstybės demokratiškai išrinktos vyriausybės ir jos nuolankiai vykdo šių įgaliotų asmenų nurodymus.
Taip, manau, kad tiek Rusijoje, tiek Kinijoje ar Irane, branduolinio ginklo gamybos ir laikymo kontrolė iš tiesų egzistuoja, bet ar tokia tvirta kontrole gali pasižymėti JAV, aš labai abejoju.
Taigi, vienaip ar kitaip, norint suskurti pasaulį, kuriame valstybių funkcija, jei jos formaliai ir išliktų, tebūtų policininko funkcijos „vietinės faunas“ atžvilgiu, pašalinti minėtus barjerus yra būtina.
Laikas nelaukia
Jei nesame akli, tai aiškiai turime matyti, kad informaciniai, ekonominiai, finansiniai ginklai jau veikia visu pajėgumu, bet vis labiau tampa akivaizdu, kad šiais ginklais vargu ar įmanoma pasiekti pergalę, o be jos Vakarų dominavimui globalioje erdvėje neišvengiamas galas.
Tikėtasi, kad Rusijos invazija į Ukrainą sukels milžinišką nepasitenkinimą išorėje ir svarbiausia viduje, bet juo toliau, tuo labiau imama abejoti tokiu rezultatu. O jei jis ir bus, tai tikrai ne ryt ar poryt, nors bėgliai iš Rusijos lyg ir atneša viltingų žinių. Lieka vienintelė priemonė – branduolinės ginkluotės kumštis. Tačiau tai įmanoma tik tuo atveju, jei pirmasis, kuris imsis tokios globalios avantiūros, yra absoliučiai įsitikinęs, kad smūgio atgal nebus. Tada taip, tada galima. Tik ar šiandien JAV, Rusija ar kokia nors kita branduolinė valstybė gali tikėtis išvengti atsakomojo smūgio? Nemanau. Net Rusija, kuri tam tikrose strateginėse šios ginkluotės srityse yra technologiškai pažengusi daug toliau nei kiti, negali tikėtis išlikti mirtinai nesužalota.
O laikas, kaip sakiau, nelaukia. Vakarų išgirtąją sistemą vis labiau purto įvairios krizės ir nesutarimai. Vis daugiau dar taip neseniai savo nuolankumą demonstravusių geopolitikos subjektų dabar jau šiaušia keterą ir ima maištauti…
Kaip Vakarams, pirmiausia Vakarams, išspręsti šią mirties ar gyvybės problemą, kai nei ideologinės, nei ekonominės, nei finansinės ir net nei branduolinės ginkluotės priemonės negali garantuoti sėkmės? Apie tai kitoje dalyje. Tikėkimės, nors, kaip rašiau aukščiau, „viltis ir kvailių motina“, bet kol pasirodys rašinio kita dalis, nieko siaubingo neįvyks, susinaikinti branduolinio karo ugnyje nesuspėsim…
