Prof. dr. Ryšardas Burda. Karo scenarijai Ukrainai ir Rusijai, bet ne Lietuvai

Prof. dr. Ryšardas Burda

Vienas pažįstamas Britanijos gyventojas vieną kartą man pasakė: „Jeigu Jūs domitės politika, tai politikai pas Jus greit ateis“. Politikai turi valstybės įrankius, kuriais jie gali valdyti ne tik šalies ekonominius ir socialinius procesus, bet ir valdyti konkrečius piliečius iki jų ekonominio ir socialinio sunaikinimo (kartais ir fizinio). Taigi šį kartą aptarsime politikų galimų veiksmų Lietuvos likimui globaliame pasaulyje.

Scenarijai Ukrainai

2015-10-28 „Stratfor“ ekspertai mano, kad Maskva sieks įgyvendinti savo tikslų. Galimi trys scenarijai, trys pagrindiniai Kremliaus siekiai: 1) sausumos „tiltas“ į Krymą, 2) Ukrainos atkirtimas nuo Juodosios jūros, 3) Rytų Ukrainos užėmimas.

2017-08-24 L.Kojala pateikia du scenarijus Ukrainai: optimistinį ir pesimistinį. „Optimistiniame scenarijuje, manau, Ukraina iš lėto, su problemomis, skandalais, kontraversijomis judės gilesnės integracijos su Europos link.“ Pesimistinis – „Šalis, pradėjusi judėti Vakarų link, padariusi tam tikrus namų darbus, vėlgi nesugebės įveikti oligarchijos, politinio elito, Rusijos spaudimo, pasuks atgal arba sustos vietoje“.

2022-06-03 Lrytas pateikia BBC paskelbtus penkis karo Ukrainoje baigties scenarijus: išsivadavimo karas – karas pamažu tampa „įšaldytu“ konfliktu – „amžinuoju karu“; V. Putinas skelbia paliaubas – vienašališkos Rusijos paliaubos gali pakeisti situaciją– bet kovos nenutraukti; mūšio lauko aklavietė – šalių kariuomenės jau išsekusios, joms trūksta karių ir amunicijos; Ukrainos pergalė; Rusijos „pergalė“.

2022-06-15 CNN: trys galimi karo Ukrainoje scenarijai4: pirmiausia Rusija gali toliau siekti judėjimo į priekį dviejose svarbiausiose rytinėse provincijose. Antruoju atveju fronto linija gali nusistovėti dabartinėse teritorijose ir virsti aklaviete; trečia ir mažiausiai tikėtina galimybė: Rusija gali iš naujo apibrėžti savo karo tikslus, paskelbti, kad pasiekė pergalę, ir bandyti inicijuoti kovų pabaigą.

2022-12-25 Specialiųjų operacijų pajėgų atsargos karininkas Aurimas Navys įžvelgia keturis karo pabaigos scenarijus5: gumos tempimu, tai yra Vakarai teikia pagalbą, kol Ukraina laimės; drakonas keičia drakoną – Putinas pagrasintų panaudoti branduolinį ginklą, kas greičiausiai labai nepatiktų jau viduje esantiems klanams, ir jį pakeistų; mažai tikėtinas – vis dėlto, kad bus panaudotas branduolinis ginklas; revoliucija, kuri irgi neatmetama. Ir ką jau slėpti, tai iš tiesų tam tikri Rusijos Federacijos piliečiai, kurie yra pabėgę, pasidavę, yra ruošiami tiek Ukrainoje, tiek kitose šalyse tam, kad perimtų valdžią Kremliuje.

2023-01-08 Britų gynybos ekspertas pateikia tris scenarijus, kaip gali susiklostyti karas Ukrainoje6: iš pralaimėjimo gniaužtų pergalę išplėšia Rusija; aklavietė; Ukraina išlaiko iniciatyvą ir pagreitį, padarydama didelę žalą Rusijos pajėgoms, kai jos palieka Chersoną, ir pirmą kartą priartindama savo tolimojo nuotolio raketas „Himars“ prie Krymo. V. Putinas paskelbia ultimatumą: liautis arba grasina panaudoti branduolinį ginklą. Pergalė jau arti. Tačiau taip pat ir jos keliama rizika.

2023-02-20 Vokietijos žurnalo „Der Spiegel“ scenarijai paskelbti Lietuvos žiniasklaidoje: Ukrainos pergalė;  Rusijos pergalė bei kruvinos aklavietė.

2023 m. vasario 23 d., ketvirtadienį, tarptautinės Vilniaus knygų mugės metu buvo pristatyta Seimo Ateities komiteto parengta strateginių įžvalgų studija „Rusijos karo prieš Ukrainą galimi poveikiai Lietuvai“, kurioje buvo svarstomi trys galimi Rusijos karo Ukrainoje ateities scenarijai ir jų poveikis Lietuvos saugumui ir socioekonomikai: 1) geras scenarijus; 2) prastesnis; 3) švelnesnis – Ukrainos fronto pralaužimas ir tam tikrų teritorijų užgrobimas (konflikto įšaldymo scenarijų).

Kaip rodo įvykių raida, Seimo Ateities komiteto parengto scenarijaus variantas „Sėkmingas kontrpuolimas“ kol kas nėra sėkmingas ir vis dažniau išgirstame nuogąstavimus, kuriems nei Lietuva, nei ES nebuvo pasirengusios – tai pozicinis karas, kai viena kariaujančia šalis perėjo į totalią gynybą, o kita nuolat atakuoja, ieško gynyboje plyšių ir iš esmės netenka savo karių ir technikos (karo specialistai teigia, kad puolantysis turi turėti tris kartus didesnes pajėgas ir atitinkamai daugiau netenka karių ir technikos nei besiginantys).

O kokie Lietuvos ateities scenarijai?

Tačiau nė viename Lietuvos dienraštyje neminimi Lietuvos ateities scenarijai. Ogi kas ir kaip bevertintų ES, Lietuva aktyviai remia ir padeda Ukrainai kare su Rusija. O tai reiškia, kad anksčiau ar vėliau Lietuva pateks į geopolitinio žaidimo, kuriame ji taip aktyviai dalyvauja, spiralės trigerinį tašką. Šiame taške mygtuko paspaudimo akimirksniu Lietuva gali patekti į savo karo scenarijus.

Apie tai sakė buvęs NATO vadovas Rasmusenas, kai siūlė Lenkijai ir Lietuvai savarankiškai įsitraukti į Ukrainos ir Rusijos karą.

Ukrainos prezidento V. Zelenskio vizito Lietuvoje metu Lukiškių aikštėje apie tai minėjo ir Lietuvos Respublikos prezidentas G. Nausėda. Jo Ekscelencijos žodžiai: „<…> aš manau, kad tikrai Ukraina bus NATO narė <…> jie perka mums laiką, kad savo kraujo kaina mes galėtume pasiruošti ir duoti tvirtą atkirtį Rusijai <…>“. Iš esmės Prezidentas atskleidė politinio elito slaptus planus anksčiau ar vėliau įsitraukti į šį konfliktą.

Deja, šiandien, artėjant 2024 metų rinkimams, nė vienas politikas nedrįsta atsakyti į klausimą: kokie galimi Lietuvos ateities variantai ar scenarijai? Optimistiniai ar pesimistiniai?

Latvijos mokslininkai ir politikai 2022 metais birželio mėnesį svarstė 3 jūrų iniciatyvą, jungiančią dvylika ES valstybių narių, išsidėsčiusių tarp Adrijos, Baltijos ir Juodosios jūrų (Austrija, Bulgarija, Čekija, Estija, Kroatija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Rumunija, Slovakija, Slovėnija, Vengrija). Tačiau minėtoje Seimo Ateities komiteto studijoje apie Lietuvos geopolitinę vietą būsimajame konstrukte, juolab apie ateities scenarijus Lietuvai, nėra nei žodžio.

Tuo tarpų Lietuvos ateities scenarijai ryškėja jau dabar. Galime drąsiai pritarti politologui L. Kojalai, kad galimi du scenarijai – optimistinis ir tik optimistinis, nes, pasirodo, dviejuose scenarijuose Ukrainai Lietuvoje nieko nepasikeičia. Realiai Lietuvai taikytini keli bendri scenarijai ir kuris iš jų yra optimistinis spręskite patys:

1. Lietuva kartu su NATO įsitraukia į karą su Rusija (Nausėdos ir Čmilytė-Nieslen scenarijus).

2. Lietuva kartu su Lenkija (galimai Latvija ir Estija) įsitraukia į karą su Rusija (Rasmuseno scenarijus).

3. Cacus Belli „Suvalkų koridoriaus“ scenarijus.

4. Lietuvos karas su Baltarusija („Vagner“ scenarijus).

5. Ukrainos ir Rusijos taikos derybų scenarijus.

Prasminga pradėti nuo paskutinio – penkto scenarijaus, kadangi jis yra trumpiausias ir lengviausiai paaiškinamas.

Lietuvos viešojoje erdvėje visiškai nėra kalbama apie taikos derybas. 2022 metais rugsėjo 30 d. Ukrainos prezidentas, vykdant Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos 2022 m. rugsėjo 30 d. sprendimą „Dėl Ukrainos veiksmų, reaguojant į Rusijos Federacijos bandymą aneksuoti mūsų valstybės teritoriją, siekiant užtikrinti Europos Sąjungos saugumą, Atlanto erdvė, Ukraina ir jos teritorinio vientisumo atkūrimą“ pasirašė Įsaką Nr.679, kuriuo konstatavo negalimumą vesti derybas su Rusijos federacijos prezidentu V. Putinu. Ar tai reiškia, kad su kitu Rusijos Federacijos prezidentu derybos bus galimos, sunku prognozuoti.

Teisiniu požiūriu, po to, kai Rusija aneksuotas Ukrainos teritorijas įteisino savo parlamente, vargu ar kitas Rusijos prezidentas galės kitaip elgtis nei esamas. Pagaliau, ką tai reiškia Lietuvai.

Atsižvelgiant į tai, kad taikos derybos nevyks, kol nebus pasiektas Ukrainą tenkinantis variantas, o jis buvo Ukrainos paskelbtas ir reiškia 1991 metų teritorinės situacijos atkūrimą, karas toliau vyks. Karas vyks tol, kol laimės kuri nors pusė, o tai didina tikimybę, jog gali įvykti Lietuvai nenaudingi pirmas ir antras karo plėtros scenarijai.

Lietuvoje dažniausiai žvelgia į tai, ką pasako kitų galingųjų šalių atstovai, bet iš Lietuvos elgesio galima vienareikšmiškai daryti išvadą, kad ji žino tikrąją JAV sekretoriaus žodžių – Ukraina pasirengusi deryboms, o Rusija nenori taikos, prasmę. Tai reiškia, kad Lietuvos politiką formuojančios institucijos puikiai žino, kad karas ne tik tęsis, bet ir plėsis.

Teisiniu požiūriu Rusijos prezidentas negali atsisakyti tikslų, kuriuos paskelbė 2022 m. vasario 24 d. Šie tikslai liečia visos Ukrainos teritoriją, o tai reiškia, kad susitarimas neįvyks, nes susiduria dvi priešingos pozicijos.

Iš to seka du galimi scenarijai Lietuvai: 1) Ukraina laimi arba susitaria su Rusija ir Rusija pasitraukia. Rusijos pasitraukimas iš karo galimas dėl vidinių politinių priežasčių. Tai jau buvo atsitikę per pirmąjį pasaulinį karą, kai bolševikai 1918 m. kovo 3 d. nusprendė pasirašyti Bresto taikos sutartį. Ar susidarys tokia situacija dabartinėje Rusijoje, sunku nuspėti. Tačiau, jeigu tai atsitiks, Lietuva tampa Ukrainos atstatymo „Maršalo plano“ dalyvė. Verslas klesti ir politikai lobsta; 2) Rusija su Ukraina nesusitaria, Rusija nesitraukia ir karas tęsiasi. Lietuva ir kitos valstybės įsitraukia į karą. Šiuo atveju gali būti pesimistinis trečiojo scenarijaus variantas arba optimistinis – Rusija pralaimi ir visa Lietuva žygiuos įgyvendinti „Maršalo planą“ Ukrainai.

Lietuvos banko valdybos pirmininkas Gediminas Šimkus teigė, kad, nors pasaulyje kaupiasi tamsūs debesys, Lietuvos ekonomika šiais metais išliko stabili; vertinant ateities scenarijus, mūsų valstybė daugiausia ekonomiškai laimėtų Ukrainos pergalės prieš Rusiją atveju.

Provokacijos scenarijus

Ketvirtas scenarijus buvo Lietuvos elito akiratyje po Prigožino samdinių nesėkmingo „teisingumo žygio“ į Maskvą ir „Vagner“ privačios karo kompanijos padalinių pasitraukimą į Baltarusiją. Rusijoje, kaip, beje, ir Lietuvoje, nėra privačių karo kompanijų veiklą reglamentuojančių teisės aktų. Būtent tai sukėlė didelį Lietuvos nerimą.

Privačios karo kompanijos kariškių įsiveržimas į NATO šalies teritoriją nebūtinai automatiškai reiškia karą su visa NATO, kadangi tokie kariai formaliai neatstovauja valstybei ir jų veiklos nereglamentuoja tarptautinė „karo“ teisė. Pavyzdžiui, kaip minėjo Baltarusijos prezidentas apie Lenkijoje esamus Kalinovskio karius, kurie hipotetiškai gali pažeisti Lenkijos – Baltarusijos sieną, tai nebūtinai sukelia konvencinį karą tarp Baltarusijos ir Lenkijos ar Baltarusijos ir NATO. Nors Lukašenka ir grasina suduoti stiprų atsakomąjį smūgį užpuolikams, tolesnė įvykių raida priklausytų nuo Lenkijos ir NATO pozicijos. Lietuvos prezidentas jau pareiškė, kad situacija su „Vagner” samdiniais stabilizavosi ir grėsmės pasienyje sumažėjo.

Tenka pastebėti, kad Baltarusija ruošiasi teritorijos gynybai. Tai patvirtina 2023 m. birželio 17 priimtas įstatymas Nr. 287-3 „Dėl liaudies milicijos“, kuriuo miestų ir miestelių (kaimų) savivaldybės kartu su gynybos padaliniais įpareigotos organizuoti teritorinės gynybos būrius. Apie tai, kaip Lietuva ruošiasi pilietinei valstybės gynybai, dar turėsime pokalbį ateityje.

Taigi, „Vagner“ grupės karių Lietuvos galimas puolimas mažai tikėtinas ir buvo išnaudotas politikų toliau siaurinti žmonių ir krovinių judėjimą tarp Baltarusijos ir Lietuvos ir taip pat daryti spaudimą tranzito srautams per Lietuvą į Kaliningrado sritį.

Kitą vertus, kas gali paneigti, kad nebus įgyvendintas variantas, kai samdiniai, vykdydami privačios verslo struktūros uždavinius, neįsiverš į Lietuvos teritoriją, siekdami išprovokuoti atsakomuosius veiksmus? Provokacijos scenarijus įmanomas iš bet kurios pasienio šalies. RAND ekspertai visiškai neseniai savo tyrimuose pristatė požiūrį, kad priešo atžvilgiu apgaulė ir provokacija yra etiniu ir moralės požiūriu priimtinos.

Lietuvos politikai ir kariuomenės atstovai aiškiai pasako, kad prieš Lietuvą vykdomas hibridinis karas. Tai reiškia, kad Lietuva dalyvauja tame kare. O kaip kitaip. Karas negali vykti be antros šalies pasipriešinimo. Tikimės, kad Lietuvai labiau sekasi šiame hibridiniame kare nei Ukrainai tikrajame.

Lietuvai iš šio scenarijaus nėra jokių realių grėsmių, išskyrus provokacijų. Tačiau atvejais, kai Lietuva pasiduoda provokacijai arba suteikia savo teritoriją trečiųjų šalių panašiems veiksmams, arba pati įvykdo provokacinius veiksmus, arba leis šalies viduje susiformavusiems padaliniams atlikti provokacinius veiksmus – tuomet atsiveria Overtono langas Cacus Belli situacijai.

Tikėsimės, kad politikai ir atitinkamos tarnybos mąstys blaiviai, apskaičiuodamos visus veikimo ar susilaikymo nuo veiksmų pasekmes.

„Suvalkų koridorius“

Trečias scenarijus nėra toks nekaltas ir beprasmis. Istorikai ir politikai neleidžia mums pramušti vadinamąjį „Suvalkų koridorių“. Buvęs kariuomenės vadas V. Tutkus ne kartą minėjo, jog šis koridorius neturi karinės ar kitos strateginės reikšmės. Tikrai sutinku su jo požiūriu.

Tačiau po 1991 metų Helsinkio akto įtvirtintos sienos pajudėjo ir nė viena Europos valstybė galimoje karo situacijoje teisiniu požiūrių nebus susieta jokiais sienų neliečiamumo draudimais.

Lietuvos politikai turi suprasti, kad valstybės sienas po karo nustato laimėtojas, kaip tai buvo nustatyta 1648 m. Vestfalijos sutartimi, 1919 m. – Versalio sutartimi po pirmo pasaulinio karo, Europos šalių sienų nustatymas po antrojo pasaulinio karo Jaltoje 1945 metais, „kontrolės linijos“ nustatymas tarp Indijos ir Pakistano 1972 metais po konflikto, trukusio nuo 1947 metų, Šiaurės ir Pietų Korėjų sienų nustatymas 1948 metais ir t.t.

Tarptautinės teisė nestabilumas, jos interpretavimas, vadovaujantis tik atskirų valstybių interesais, leidžia kelti prielaidą dėl „Suvalkų koridoriaus“ panaudojimo taktiniais sumetimais su paskesniu išsiplėtimu į Lietuvos teritorijas, turinčias infrastruktūros objektus, jungiančius Baltarusiją ir Kaliningrado sritį. Tai pripažino Lietuva, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl Kinijos transporto kompanijos įsitvirtinimo Klaipėdos jūrų uoste. Kinijos valstybės transporto logistikos ir finansų korporacija „China Merchants Group“ norėjo įsigyti Klaipėdos uoste veikiančią vieną iš stambių kompanijų. Vėliau buvo pripažinta, kad Kinijos verslo skverbimasis į Lietuvą mažai šaliai gali kelti nacionalinio saugumo problemų.

Šuo pakastas ne tiek Kaliningrade, kiek Klaipėdoje. Lietuva parodė Kinijai, kad konteinerių kelias per Rusiją- Baltarusiją –Klaipėdą–Vokietiją (ir kitas šalis) yra vienas iš „šilko kelių“. Todėl, teritoriniu požiūriu, grėsmė yra daug platesnė, nei kelios dešimtys kilometrų minėto „Suvalkų koridoriaus“.

Lietuvos diplomato Albino Januškos teigimu, vadinamojo Suvalkų koridoriaus jautrumas ir toliau liks itin aktualus8. Sunku būtų nesutikti su šia nuomonė.

Šis scenarijus kategoriškai pražūtingas Lietuvai ir geopolitiškai gali būti naudingas Rusijai, kadangi įgyvendina atvirkštinį Z.Bžezinskio – Rytų valstybių „kordoną“, kuriuo Rusija sukuria savo buferinę zoną nuo Vakarų. Šiuo atveju teisininkai būtinai prisimins garsiąją „Curzono liniją“.

Teisybės dėlei reikia pažymėti, kad Kerzono linija nežymėjo Suvalkų koridoriaus ir rėmėsi ties Lietuvos ir Prūsijos žemių sankirta. Pokario laikotarpiu didžiosios valstybės, o iš esmės J. Stalinas prisiminė šią liniją, atsiimdamas Prūsų žemes Rytų Prūsijoje (šiuolaikinė Kaliningrado sritis).

Tačiau visų „Suvalkų koridoriaus“ šalininkus noriu nukreipti į Lietuvos geležinkelio žemėlapį, iš kurio aiškiai matomi du pagrindiniai geležinkelio krovinių srautų koridoriai: Skuodo – Tilžės ir Kybartų – Smurgainis (Varnavas, Naugardukai)9. Suvalkų koridorius nei autotransporto, nei geležinkelio srautams netinka. Šiuo koridoriumi galės važiuoti tik šarvuočiai ir tankai. Ekonominės ir socialinės prasmės jis neturi, nebent karinę ar platininę vertę. Bet apie tai te kariškiai kalba.

Pesimistinis scenarijus Lietuvai

Antras „Rasmuseno scenarijus“ atrodo labiau tikėtinas. Pirmiausiai dėl to, kad JAV nenori ir nekariaus su Rusija, apie ką pareiškė diplomatai10. Todėl keistai skamba Lietuvos politiko Ž. Pavilionio žodžiai, pasakyti dar 2022 metais gruodžio 23 d.: „Mes esame Vakarai, mes esame politinė valia. Viskas priklauso nuo mūsų aktyvumo, kūrybiškumo ir gebėjimo ją padaryti visos NATO valia. <…> Mes turime dirbti su JAV labai intensyviai, nes esminiai sprendimai priklausys nuo Bideno administracijos ir nuo Respublikonų partijos“.

Šis scenarijus Lietuvai ar laimėjimo, ar juolab pralaimėjimo atveju yra pesimistinis. Po šio scenarijaus įgyvendinimo Lietuva demografiškai bus sužlugdyta ne iki 2050 metų, o daug greičiau. Migrantai iš kitų šalių tikrai savo vaikų nevadins Saule ir Vytautu ir likimas gali būti panašus į prūsų tautą.

Keisti tų pasaulinių karų padariniai – tautos arba valstybės dingsta: kas iš žemės, kas iš žemėlapių, arba tampa klajoklėmis, kaip tai atsitiko su kurdais.

Įdomiausia, kad vietos, iš kurių šiuolaikiniai lietuviai bėga, t.y. vienkiemiai ir kaimeliai bus saugiausios, o didžiausias pavojus lauks miestelėnų, kur migrantai noriai apsigyvena, ieškodami gero gyvenimo. Tačiau būtent miestai gali susidurti su didžiaisiais humanitariniais iššūkiais.

Antras scenarijus priklauso tik nuo politinio elito sprendimo. Teisiniu požiūriu, skirtingai nuo Lenkijos, kai Lietuva neturi sienos su Ukraina, – tik netiesioginis įsitraukimas į konfliktą. Tačiau tai automatiškai nesukels Lietuvai pirmojo scenarijaus situacijos.

Politinio elito scenarijus

Pirmas scenarijus pavadintas ambicingai „Nausėdos ir Čmilytė-Nielsen scenarijus“ arba politinio elito scenarijus, nes tik Prezidentas kartu su Seimų turės spręsti dėl karo padėties ir karo paskelbimo bei Šiaurės Atlanto sutarties 5 str. įsigaliojimo Lietuvai.

Karo padėtis yra ypatinga teisinė padėtis, įvedama Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų nustatyta tvarka, prireikus ginti Tėvynę arba vykdyti Lietuvos valstybės tarptautinius įsipareigojimus, kurios metu taikomas specialus įstatymuose nustatytas valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, ūkio subjektų, kitų juridinių asmenų, organizacijų, neturinčių juridinio asmens statuso, veiklos, asmens teisių, laisvių ir pareigų reglamentavimas.

Karo padėtį įveda Seimas, kai prireikia ginti Tėvynę arba vykdyti Lietuvos valstybės tarptautinius įsipareigojimus. Taigi būtent Seimas vertins, ar reikia ir kokia apimtimi vykdyti Šiaurės Atlanto sutarties 5 str. Būtent šiuo atveju, kaip teisingai minėjo gen. V. Tutkus, Lietuvos kariuomenė tampa NATO pajėgų dalimi ir tik NATO spręs, kokia apimtimi ir kokiomis pajėgomis ir kurioje karo vyksmų vietoje Lietuvos kariuomenės pajėgos bus panaudotos.

Tuo tarpu ginkluoto užpuolimo atveju, kai kyla grėsmė valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, Respublikos Prezidentas nedelsdamas priima sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, įveda karo padėtį ir teikia šiuos sprendimus tvirtinti Seimui.

Taigi turime dvi situacijas: vienu atveju ateities scenarijus priklauso nuo Seimo, kitu – nuo Prezidento. Tačiau visais atvejais turi būti išorinis užpuolimo NATO šalies arba Lietuvos faktorius.

Aš suprantu, kad skaitytojas čia pat sakys, kad Lietuva yra NATO narė. Taip, tai yra faktas nuo 2004 m. kovo 29 d., kai įsigaliojo pasirašyta Šiaurės Atlanto sutartis. Tačiau dėl Lietuvos užpuolimo kitos NATO narės svarstys, kada ir kokiais veiksmais įsitraukti į pagalbą Lietuvai. Tuo tarpu Prezidentas privalo nelaukdamas kitų NATO šalių apsisprendimo imtis priemonių apginti Lietuvos vientisumą ir būti su TAUTA. Tokia karo padėties teisės akto logika.

Tai gali nepatikti tiems, kurie galvoja, kad „tik užsienis mus išgelbės“, kurie norės pabėgti iš Lietuvos, nes po karo padėties įvedimo bus skelbiama komendanto valanda, ribojamas ir kontroliuojamas žmonių judėjimas, kurie galvos, kad jų turtas yra neliečiamas, ir į savo kiemą ar teritoriją nenorės įleisti Lietuvos kariuomenės padalinių ir pan.

Sunku patikėti, kad globaliame kare su Rusija kuriam nors NATO generolui skaudės galvą, kaip išsaugoti vieną ar kitą mūsų krašto miestelį. Šiuo atveju bus ginama ne Lietuva atskirai, o NATO valstybės kaip visuma, ir frontas galės būti nuo Kaliningrado srities iki Juodosios jūros.

Palankiausias Lietuvai scenarijus yra kartu su Lenkija paimti į gniaužtus Kaliningrado sritį. Apie tai NATO strategai jau mąsto. Lenkijos spaudoje rašoma apie Kaliningrado blokadą Baltijos jūroje, panaudojant Suomijos, Švedijos, Vokietijos ir Danijos salas.

Tačiau be pranašumo jūroje tai bus padaryti labai sunku. „Galingas“ Lietuvos laivynas ir „nenugalimos“ Lietuvos oro pajėgos tikrai bus visapusiškai panaudotos šios srities blokadoje. Šaržuoju Taip ir net tyčiojausi iš Lietuvos pasirengimo gynybai, ypač techninio. Tarpukario (1918-1940) Lietuvos kariuomenė buvo laikoma viena pajėgiausių Europoje. Karas Ukrainoje parodė, kad šiuolaikinis karas yra technologinis ir karių, išmanančių technologijas, karas. Todėl optimizmas gali būti trumpalaikis ne tik dėl anksčiau minėtų aspektų, bet ir dėl to, kad Baltarusijoje pajėgos tikrai nebelauks, kol Rusijos anklavas bus užkariautas.

Taip pat tikėtinas pesimistinis Lietuvai scenarijus, kai, panaudojant Kaliningrade dislokuotas pajėgas, Rusija ir, tuo pačiu, prie pietinės sienos dislokuotos Baltarusijos pajėgos stengsis paimti visas Baltijos valstybes į gniaužtus. Tokiu būdu Baltijos seses atskiriamos nuo Lenkijos ir Suomijos.

Šio scenarijau pabaiga yra sąlyginė ir priklauso nuo taktinio branduolinio ginklo naudojimo tikimybės.

Lietuvai šis scenarijus bus optimistinis tik su sąlyga, kad ES ir NATO, o tai reiškia kartu su Lietuva, laimi Europos karo teatre.

Kada baigsis karas?

Dažnai klausiama, kada baigsis karas. Karas baigsis tik tuomet, kai Rusija ir JAV susitars dėl Europos ateities. Iš esmės tai prekių rinkos padalijimas, kuriame Lietuvai, taip, kaip ir ES sudėtyje, priskirta vartotojų ir prekių tranzito funkcija. Deja, ES ekonomikos recesija, arba BVP nuosmukis naudingas ir JAV, ir Kinijai. Nes šioje krizėje, skirtingai nuo 2008 metų, daugelis ekonomikos pramonės dalyvių pasirenka emigracijos kelią į kitas, ne ES šalis. Tai reiškia, kad kinų prekėms Europoje konkurencija sumažės ir liks tik klausimas administracinių kelių per ES komisijos sprendimus (sankcijas) riboti Kinijos prekių importą į ES.

Su automobiliais jau prasidėjo ribojimai. Ne už kalnų ir kitos prekes. Ar tai padės atgaivinti ES ekonomiką, sunku pasakyti, nes situacijoje, kai ES „atliekamų“ pinigų neturi, daug suėda vadinamasis „Taikos fondas“, iš kurių pinigai skiriami pagalbai Ukrainai.

Karo pramonė sunkiai įsibėgėja, jos planai yra tik nuo 2027 metų pradėti dirbti visu pajėgumu. Lietuvos karo pramonė kol kas tenkinasi smulkiais užsakymais (dronai, dronų šautuvai, apranga, kai kurie tyrinėjimai su robotizuotomis keturračių sistemomis).

Europos Sąjungoje karo pramonės atgaivinimo imtasi ne per seniausiai, tai per programas PADR (angl. Preparatory Action on Defence Research, 2017 – 2019 m., kuriai skirta 90 mln. eur), EDIDP (angl. European Defence Industrial Development Programme, 2019 – 2020 m., kuriai skirta 500 mln. eur) ir EDF (angl. European Defence Fund, 2021 – 2027 m., kuriai skirta 8 milijardai eur).

Lietuvos pramonės įmonėms per KAM Gynybos technologijų vystymo programą kas metus padalinama per pusę milijono eurų13. Tačiau per 30 metų sunaikinę metalo, staklių gamybos, automobilių remonto, radioelektronikos, grąžtų ir kitas gamyklas tapome totaliai priklausomi nuo užsienio investicijų. O kur savosios?

Kita vertus, negalima atmesti ir Rusijos vaidmens galimo Europos padalijimo procese. Istorinis Rusijos ir Vokietijos susijungimo fantomas niekur nedingo. Šio fantomo įgyvendinimas gali būti itin skausmingas Lietuvai. Kerzono linijos reanimacija gali pasirodyti didžiausiu džiaugsmu, palyginus su tuo, kas gali atsitikti Lietuvos neišmintingos politikos atveju.

Kartais Lietuvos politikai užmiršta tai, kad istoriniai Rytų šalių ir Vokietijos teritorijų pasikeitimai gali pasikartoti pagal tuos istorinius laikotarpius, kuriuos mes įpratę skaidyti pagal pasaulinius karus. Regis, Curzonas ir Stalinas kartu su Bžezinskiu apsivers karstuose sužinoję, kad iki 2030 metų naujoje „Helsinkio“ konferencijoje Vienoje Vokietija, prisimindama Versalio sutarties skriaudas, atgaivins 1939 metų pretenzijas ir sieks atsiimti senąsias Prūsijos žemes. Tuomet Vokietija vėl gali tapti hegemonu Europoje, bet šiuo atveju – kartu su Rusija. Kas gali paneigti tokį scenarijų Lietuvai?

Ar gali būti kitas Lietuvai scenarijus?

Ar gali būti kitas Lietuvai scenarijus? Deja, be Lietuvos Konstitucijos pakeitimo, NE. Lietuvos Prezidentas teikia Seimui pasiūlymus dėl atsakomybės už siekį pakeisti Lietuvos santvarką. Kažin kokią Lietuvos santvarką Jo Ekscelencija mato globaliai suskilusiame pasaulyje. Tai esminis klausimas dėl Konstitucinių įstatymų pakeitimo, nes tol, kol Lietuva orientuosis į kurią nors „imperiją“ (Anglų-Saksų, Rusijos, Kinų, Persų, Turano, ES, Briks ir t.t.), jos teritoriniam vientisumui egzistuos grėsmė iš kitų imperijų. Pirmiausiai dėl to, kad po II pasaulinio karo susiklosčiusiai tvarkai (Jaltos tvarka) ekonominių ir teisinių pagrindų nebeliko.

Lietuvos Konstituciją būtina keisti ir pirmiausiai keisti Tautos ir išrinkto elito teisinius konstitucinius santykius. Būtina atsisakyti sovietinio Lietuvos suskaldymo į 60 kunigaikštysčių. Prieš stojimą į ES tai buvo vienas iš reikalavimų Lietuvai. Bet lietuviai eilinį kartą išdūrė Briuselį, pakišdami greitai „sukramtomą“ apskričių sistemą. Ar kas nors žino, kurioje apskrityje jis gyvena? Taip pat ir Briuselis nežino.

Viešojoje erdvėje dažnai yra girdimas Rusijos pralaimėjimo naratyvas. Tačiau šiuolaikinė Rusija – ne Tarybų sąjunga ir jos Konstitucijoje, kaip, beje, ir Lietuvos, nėra nei komunistinio, nei socialistinio kvapo. Šiuolaikinė Rusija labiau primena Rusijos imperiją su savo Rasputinais ir fabrikantais Morozovais. Kaip benorėtų Lietuvos elitas, Rusija neatsisakys savo branduolinio ginklo ir tai bus jos paskutinis argumentas šiame pasaulyje, bet paskutinis ir Lietuvai.

Iš Lietuvos elito daug girdima apie šalies įsitraukimą į Ukrainos karą. Kol kas tik pagalba ir pavieniais savanoriais, kurie teisiniu požiūriu yra samdiniai, kuriems negalioja karo gailestingumo normos.

Teisiniu požiūriu, kai tik Lietuva įsitraukia su savo kariuomene į karą kartu su NATO ar kartu su kita valstybė, nuo 1991 m. dar B. Jelcino ir V. Landsbergio pasirašytos taikos ir bendradarbiavimo sutartys su Rusija bei vėlesnes sutartys dėl sienų delimitavimo nustos galioti.

Lietuvos politikai giriasi, jog žino rusų mentalitetą, bet ar jie žino rusų konstitucinę, karo, nacionalinio saugumo ar baudžiamąją teisę? Šiandien vienareikšmiškai galima sakyti, kad globalinio pasaulio socialinės tendencijos tapačios Lietuvoje, Rusijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje. Visur gimstamumo mažėjimo ir migraciniai procesai sekina valstybių ekonominius ir gynybinius pajėgumus.

Rusija vienareikšmiškai nenorės pakartotinai patirti 1941-1945 m. karo aukų. Tai 2021 m. įtvirtinta jų nacionalinio saugumo strategijoje. Tai reiškia, kad plataus masto karo veiksmų Rusijos teritorijoje nebus. Tačiau gali būti taktinių branduolinių ginklų panaudojimas Europos sąjungos teritorijoje, kuris gali peraugti į globalų branduolinį konfliktą. Šiuo atveju Lietuvos ateitis bus miglota, o Černobylio katastrofa pasirodys valso šokiu.

Antra, XX amžiuje Lietuvoje maždaug kas 30 metų vyko sukrėtimai, kurie jos ar kitų šalių valia turėjo skausmingų pasekmių. Lietuva XXI amžiuje pakartoja praeities tarpsnius ir po 30 metų nuo Nepriklausomybės atkūrimo palaipsniui įsitraukia į naująjį suirutės laikotarpį.

Kuo serga Lietuvos „elitas“?

Lietuvos elitas neturi valstybinio savisaugos instinkto, nes jie serga „pabėgėlio sindromu“, t.y. noru bet kurią akimirką pasitraukti iš šalies. Tačiau ar Tautos valia išgyventi jau yra palaužta? Sprendžiant iš to, kad valstybės elitas ir jos ideologijos skleidėjai vis dažniau tautiečius ir Lietuvos vėliavos patriotus, šeimos vertybes puoselėtojus vadina „vatnikais“, „kremliniais“, „kolaborantais“, „koloradais“, elitui trūksta argumentų. Tai rodo elito infantilizmą, nes tik vaikai, nemokėdami diskutuoti ir įtikinti, griebiasi įžeidinėjimo ir pravardžiavimo taktikos. Ogi prie tikrų tautinių vertybių žmonių šios etiketės nelimpa – prie sveikų tautos ląstelių niekaip nelimpa.

Tuo pačiu šių ir panašių etikečių klijavimas Tautai reiškia, kad elitas neturi gebėjimų kalbėtis su žmonėmis, neturi ką pasakyti šeimininkėms, kurios kas mėnesį sunkiai suveda šeimos finansus į nulį. Tai reiškia, kad valstybinis elitas negalės mobilizuoti Tautos ginti šiuolaikinio politinio elito ideologijos. Tai reiškia, kad elitas pralaimi vykstantį Lietuvoje kognityvinį karą.

Šiuo požiūriu daug didesnę grėsmę kelia šis ideologinis vidinis „karas“ Lietuvoje: dėl Stambulo konvencijos; dėl lietuviškosios „Barnevernet“ institucijos veiklos tėvų ir šeimų atžvilgiu; dėl narkotikų legalizavimo; dėl medicinos ir švietimo naikinimo; dėl teisėsaugos ir teismų nuolatinio kratymo; dėl politinių partijų korupcijos; dėl valstybės tarnybos biurokratizacijos ir itališko sabotažo ir t.t., pasirengusių ginti Lietuvą būtų daug daugiau nei trylika procentų.

Tačiau klausimas – kokią Lietuvą jie pasirengę ginti: tautinę ir šeimos vertybių ar neo-liberalią? Būtent nuo to priklauso Lietuvos scenarijai.