Šis straipsnis prieinamas tik prenumeratoriams
Ada Sabaitytė
Pastaruoju metu daug kalbama apie informacinį karą. Bet ar suprantame, kas tai yra? Turbūt, žinome, kad yra tokie karų formatai: 1. Fiziniai karai, kai kariaujančių pusių kariai kaunasi prieš karius; 2. Sistemų karai, kai kariaujama visais frontais: svarbu propaganda, ekonomika, socialinė sistema ir prie viso to kariaujamas fizinis karas. Pavyzdys – Antrasis Pasaulinis karas. 3. Mentaliniai karai, supaprastintai vadinami informaciniais karais. Tas plačiai naudojamas pavadinimas, į kurį taip aktyviai kreipiamas visuomenės dėmesys, tėra tik pati paprasčiausia mentalinio karo pakopa.
Kas yra tas mentalinis karas?
Kas yra tas mentalinis karas? Tai visų pirma puolančios šalies ataka prieš tautos, valstybės istoriją, kultūrą ir mokslą – prieš visa tai, kas yra valstybės pagrindas. Mentalinių karų tikslas yra valstybės sunaikinimas.
Pirminė tokio karo ataka nutaikoma į elitą, siekiant jį priversti priimti svetimas vertybes ir taip sukurti tokį pasaulio suvokimą, kuris tenkintų agresorių. Taigi, tautiniam elitui primetamas agresoriui tinkamas pasaulio suvokimas, kultūra, istorijos matymas, etc. ir taip palaužiama valia priešintis.
Visų tų ,,priemonių“ tikslas – iš esmės pakeisti priešininko civilizacinį pamatą arba kitaip: ,,nulaužti“ civilizacinį kodą.
Kaip sako šios srities žinovai, mentalinis karas vykdomas keliomis pakopomis:
1. Informacinis karas;
2. Kognityvinis karas;
3. Metafizinis arba sąvokų bei ženklų (simbolių) karas.
1. Tai pats paprasčiausias lygis tiek priemonių, tiek taktikos klausimais. Jo tikslas – teikti melagingas žinias, siekiant sukelti paniką, nepagrįstą baimę, nepasitikėjimą ir taip visiškai dezinformuoti priešininką.
2.Ši pakopa yra nepalyginamai aukštesnio lygio ir atakos yra nutaikytos į priešininko pažinimo ir mąstymo procesus. Šiuo atveju veikiama ir informacija teikiama taip, kad priešas nesupratų, kad prieš jį vyksta karas ir naudojamos manipuliacijos. Tokiam tikslui pasiekti yra kruopščiai tiriami civilizaciniai archetipai ir kultūriniai kodai. Žinant tuos kodus, paleidžiamos manipuliacijos, nutaikytos į priešo pasąmonę ir sąmonę, nes naudojamos manipuliacijos ,,įdarbinant“ kultūrinius kodus ir archetipus, pagal tai kuriami vienokie ar kitokie vaizdiniai, veikiantys sąmonę ir pasąmonę.
Taip veikiant, priešą galima nuvesti ten, kur jis nenori eiti ar būti, galima išprovokuoti dalyvauti bendruose veiksmuose ar įvykiuose, kurių visai nereikia vienai ar kitai visuomenei. Galima sukelti nepagrįstas baimes, kurias ,,kaitinant“ galima sukelti paniką visuomenėje ar nepagrįstą agresiją (visai nesenas pavyzdys, kai prieš porą metų Verygai ir Dulkiui aktyviai dalyvaujant, visuomenė buvo tvarkoma taip, kad po kiek laiko patys Lietuvos žmonės ėmė trokšti žudyti, šaudyti, uždaryti neskiepytus Lietuvos žmones!). Šios pakopos tikslas – sukurti tokias būsenas, kai žmogus, tauta, visuomenė ima naikinti pati save.
Apie šią pakopą yra sakoma, kad tas, kas kontroliuoja diskursą, kontroliuoja darbotvarkę, kas kontroliuoja arba sudaro darbotvarkę, tas kontroliuoja politiką. Trumpai sakant, kas užgrobia kultūrą, tas užgrobia ir diskursą, o kas vadovauja diskursui, tas ir laimi karą.
Ši mentalinio karo pakopa taip pat turi kelis lygius:
2.1. informacijos;
2.2. koncepcijos;
2.3. paradigmos.
3.Ir paskutinė, aukščiausia ir klastingiausia mentalinio karo pakopa, yra vadinamasis sąvokų karas. Paprastai kalbant, jo metu yra sąmoningai pakeičiamos sąvokos ir įprastinės žodžių reikšmės (pats paprasčiausias pavyzdys yra žodis ,,draugas“ – visais laikais tai buvo labai artimas žmogus, su kuriuo gali ,,eiti į žvalgybą“. Šiuo metu tą žodį tiek nuvertinome, kad pasakius: „čia mano draugas“, pasijunti nejaukiai ir turi teikti papildomus paaiškinimus, nes mes pakeitėme žodžius: meilužis, sugulovas, žodžiu ,,draugas“).
Šią mentalinio karo dalį dar priimta vadinti psichoistoriniu karu. Šiuo metu šioje sąvokų pakopoje labai aktyviai veikia jau nebe krikščionybės atstovai, o antisistema, kurios Sąvokų karas – nebe krikščionys, o antisistema, kurios tikslas – ne tik sugriauti krikščionybės likučius Vakaruose, bet ir kova su dvasine kitų tautų kultūra.
Mentaliniai arba psichologiniai karai vyko visais laikais. Tai labai gerai atspindi Bismarkui priskiriama frazė: ,,…jų nugalėti neįmanoma, bet galima jiems įskiepyti melagingas vertybes ir jie nugalės save patys“ – tai ir yra kognityvinis karas.
Tie karai skirti performatuoti pasąmonę, o per tai ir gyvenimo būdą – diskredituoti visa tai, ant ko laikosi viena ar kita visuomenė.
Tokio karo tikslas – išplauti vertybines, kultūrines, civilizacines nuostatas ir į tuščią vietą įbrukti savas nuostatas. Kalbant labai šiuolaikiškai, nugali tas, kam pavyksta išmontuoti priešininko matricą ir primesti savo matricą, nes žmogus mąsto stereotipais.
Valdžios tikslas – manipuliacija žmonėmis
Ką dar galima pasakyti šiuo klausimu? Galbūt reikia priminti tokį labai paprastą teiginį: kai žmogus gyvena tradicinėje sistemoje ir veikia vadovaudamasis tradicinėmis sąvokomis, jį sunku išmušti iš vėžių – toks žmogus yra atsparus visoms mentalinio karo pakopoms ir formoms, atsparus melui, kad ir iš kokių aukštų tribūnų tas melas skambėtų. Todėl reikia dirbti su sąvokomis, nes tai yra svarbi prielaida karui laimėti.
Dabartinės sistemos siekis – suskaldyti visuomenę visais įmanomais pjūviais, pagal visus įmanomus požymius, kad ,,valdžia“ galėtų efektyviai manipuliuoti žmonėmis. Tik dėl šios priežasties visuomenė yra skaldoma ir tik dėl šio tikslo tie, kas turi valdžią, taip begėdiškai ir atvirai meluoja – viso to siekis žmones paversti atskirais atomais, o ne visuomenės nariais.
Ir šiam tikslui pasiekti naudojamos visos tos technologijos: melas, gandai – erdvės užpildymas tuščiais plepalais apie viską, ką tik nori: svetimų valstybių monarchų turtus ir sukneles, apie vis naujas aktorių meiles ir žmonas, apie kulinariją ir visokius įmantrius receptus ir t.t. ir pan. Tačiau mažai kur rasime esminius svarstymus apie gyvenimą ir gyvybiškai svarbių temų nagrinėjimą.
Dar viena kognityvinių karų forma ir žmonių zombinimas yra ir tos vadinamosios spalvotos revoliucijos. Čia turbūt labai tiktų TSRS pavyzdys: šią valstybę galime vertinti gerai ar blogai – ne tame esmė, bet esmė yra tai, kad ji buvo nugalėta, būtent, kognityviniam kare. Ir tada piliečiai sunaikino savo valstybę patys.
Nes tokiame kare nugalėta tauta (arba piliečiai) pagal elgseną tampa visai kita tauta, o tai sudaro sąlygas atsirasti 5-ajai kolonai, kuri iš vidaus sugriauna sistemą.
Istoriškai taip susiklostė, kad anglosaksai tapo šių karų pirmeiviais, nes jie sugebėjo savo vertybes paversti europinėmis vertybėmis.
Tačiau mes turime žinoti, kad niekas dar neatšaukė dėsnio, kuris teigia, kad jei pradedi imti pavyzdį iš ko nors kito, t.y. sekti kieno nors pavyzdžiu, tu iškart tampi amžinai sekančiu ar besivejančiu. Ir taip save pastatai į amžinai atsiliekančio ir uodegoje besivelkančio padėtį. Kiek kartų iš visokių kubilių ir juknevičienių girdėjome teiginius: ,,kai būsime kaip Vakaruose..“?
Ką reiškia „atvira visuomenė“?
Daug nesiplečiant šia tema, galima tik pasakyti, kad VISOS šalys, kurios priima anglosaksų pavyzdį bet kurioje srityje – iškart ima byrėti ir griūti. Beje, ir pastaruoju metu nei iš kur atsiradusi sąvoka ,,atvira visuomenė“ irgi yra iš to paties krepšelio, nes istorijoje daugybė pavyzdžių, kad kai tik visuomenė atsiveria ir nusiginkluoja – tai šimtaprocentinis beapeliacinis pralaimėjimas.
Visuomenė neturi būti atvira. Ji turi būti protingai pagarbi kitoms, agresijos nereiškiančioms visuomenėms, bet jokiu būdu nepersiimti svetimų civilizacijų nuostatomis. Norėdami išlikti, mes turime aiškiai suprasti, kas Mes esame ir koks Mūsų tikslas, t.y. žinoti, kur Mes einame.
Kad visa tai suprastume, turime gerai mokėti ne tik savo istoriją. Tik tokiu atveju galima išvengti daugybės tykančių pavojų.
Šiuo metu mūsų valstybė, mūsų Lietuva, panašu, kad yra sąmoningai stumiama nuo to suvokimo ir žinojimo, nukreipiant visuomenės dėmesį į trečiaeilius-ketvirtaeilius dalykus bei tikslus. O kai nėra aiškaus tikslo, tada negali būti ir vieningo susitelkimo. Ir tai matome ne tik Lietuvoje.
Kas bent kiek moka istoriją, tas žino, kad kapitalizmo sistemos kūrėja ir branduolys yra Anglija. Šiuo metu ji, kartu su Amerika, transliuoja Pasauliui tokius dalykus, kaip giluminė valstybė, žaliasis kursas, ,,dalyvaujamasis kapitalizmas“ ir per visa tai bando išlaikyti savo turtus, įtaką ir realią globalią valdžią kitoms valstybėms ir tautoms.
Tas siekis, visai nebesislepiant, bandomas įgyvendinti per depopuliaciją, dehumanizaciją, deracionalizaciją ir žaliąjį kursą. Dabar viskas priklauso nuo to, ar žmonės pasiruošę kapituliuoti šiame kare?
Beje, nuo seno yra žinoma, kad tas, kas laimi mentalinį karą, tas laimi ir fizinį karą.
Jei grįžtume į mūsų valstybę, tai matome, kad mentalinis karas visomis jo formomis vyksta nuo TSRS laikų, o po Kovo 11-osios mikliai persikėlė ir į atsikuriančią Lietuvą. Pažiūrėjus iš laiko nuotolio, matosi, kad, kol mes visi džiaugėmės atgauta Nepriklausomybe, plėšrūnai nesnaudė…
***
Taigi, temą reikia panagrinėti giliau, todėl tęsinyje bandysime aptarti tokius dalykus, kaip savos ir svetimos šventės, kas išvis yra tos šventės? Aptarsime teiginį ,,be mokslo – tamsa“ ir kaip mūsų ,,iškilūs“ veikėjai ,,praeina“ paruošiamuosius kursus (kam?) bei visokios rūšies mokymus Užjūriuose. Ir kaip mes, vadinami ,,čiabuviai“, matome ir nuosavu kailiu pajuntame tų mokslų reikšmę? Kaip chrestomatinį užsieninių tobulinimųsi pavyzdį matau tokias nuostabias ponias, veikiančias lietuviškoje padangėje – Agnę ir Dalią, bei jų pasirinktą (arba jas pasirinkusį koledžą/universitetą).
Tuo pačiu reikia panagrinėti kas yra korupcija? Ir kokios korupcijos formos gali būti bei kokia korupcijos forma Lietuvoje yra pati baisiausia ir kenksmingiausia? Gal visai pavyks nustatyti? Ar bent priartėti prie logiškos išvados?
Bus daugiau
