Kaip iš mūsų atėmė žynių kultūrą?

Ada Sabaitytė

Tai, kad mūsų valstybė serga, turbūt mato visi. Esant tokioms aplinkybėms, atsiranda daugybė gelbėtojų, daug visokių gelbėjimo planų. Vieni vadovauja, kalba, kiti – klauso tų kalbų ir taip palaiko tuos kalbančius. Aišku, labai gerai, kad žmonės juda-kruta, stengiasi pataisyti esamą padėtį. Bet norint ką nors pagydyti, reikia žinoti, kuo sergama, kokia ligos priežastis. Tik tada galima paskirti tinkamą gydymą ir vaistus.

Turbūt visiems aišku, kad nusilaužus koją, gali gerti aktyvintos anglies tabletes ar dėti kompresus ant galvos nors ir mėnesį – nuo to ligonio padėtis nepagerės.

Aišku, diagnozių irgi girdime visokiausių: vieni sako, kad kaltas kapitalizmas (tai yra labai teisingas teiginys, bet ne iki galo teisingas), kiti sako, kad kaltas socializmas/komunizmas = rusai (tame taip pat yra dalis tiesos), dar kiti sako, kad kalti esame mes patys, t.y. – žmonės. Tačiau visos tos teorijos savo pagrindimus semia, geriausiu atveju, iš XIX a. pabaigos. Deja, visa tai prasidėjo ne vakar, ne užvakar ir net ne užužvakar.

Visa tai prasidėjo tada, kai į mūsų Žemę atkeliavo pirmieji mūsų ,,partneriai“ iš Vakarų. Labai gaila, bet ne su taika jie atėjo. Jie atėjo užgrobti mūsų žemes, plėšti ir žudyti. Beje, tuo metu jie oficialiai vadinosi Kristaus kariuomenės broliais (lot. Fratres militiae Christi), o kitas ,,partneris“ buvo Vokiečių ordinas (VO, vok. Deutscher Orden, lot. Ordo Teutonicus), oficialiai Švč. Mergelės Marijos vokiečių ligoninės ordinas Jeruzalėje (vok. Orden der heiligen Maria des deutschen Hospitalhaus in Jerusalem, lot. Ordo domus hospitalis Sanctae Mariae Teutonicorum in Jerusalem) – šnekamojoje kalboje pirmasis vadinosi Kalavijuočių, o antrasis – Kryžiuočių ordinu. Pirmasis buvo pavaldus vyskupui, o antrasis – popiežiui ir Vokietijos imperatoriui.

Ką dar reikia žinoti? Tik tai, kad mes, Vidurio ir Rytų Europos žmonės, nuo amžių turėjome savo civilizaciją, o vakariečiai buvo kitokios civilizacijos atstovai. Šviesios atminties filosofas A. Šliogeris tas civilizacijas įvardino taip: Miško ir Dykumos (arba miestų) civilizacijos. Jei tuos pavadinimus supaprastintume iki visiems suprantamų reikšmių, tai buvo Gyvybės ir Mirties civilizacijos. Mes priklausėme Gyvybės, vakariečiai – Mirties civilizacijai.

Tai labai plati tema, kurią derėtų aptarti išsamiau, tačiau šio straipsnio tikslas ir tema ne ta, todėl ta kryptimi nesiplėsiu. Šįkart aptarsime dvasios vadovus/dvasininkus = Žynius ir tai, kaip mūsų Žynių istorija ir likimas veikia mūsų šiandieninį gyvenimą.

Lietuva – žynių kultūros kraštas

Vėlgi, turbūt niekam nėra paslaptis, kad labai supaprastintai žiūrint į Tautą arba Valstybę, jos sandara yra tokia, kaip ir Žmogaus (čia puikiai tinka fraktalų teorija). Taigi, kaip Žmogus turi kūną, galvą ir dvasią, taip ir Valstybė turi savo kūną (tauta), turi galvą (valdovą/vadovą) ir turi dvasią, kurią ugdo ir saugo išskirtiniai tos tautos žmonės – dvasininkai. Mūsų kultūroje tai buvo Žyniai.

Toks dvasininkų pavadinimas mūsų civilizacijoje buvo pasirinktas, nes mūsų civilizacija buvo žinių civilizacija ir visa mūsų gyvensena ir kultūra buvo pagrįsta žiniomis apie Visatą, apie Gamtą ir apie Žmogų.

Žyniai ne tik palaikė ryšį su Dievu Kūrėju ir jo Pasauliu, gydė bei mokė žmones, bet ir stebėjo Visatos ir Gamtos reiškinius ir tomis žiniomis padėdavo ne tik savo, bet ir kitoms tautoms (rašytiniuose šaltiniuose yra įrašų iš senų senų laikų, kaip į aisčių žemes svetimtaučiai keliaudavo patarimo).

Taigi, Dvasia, Galva ir Kūnas – visos šios dalys yra sujungtos neatskiriamai, nes viena be kitos negali gyvuoti! Jei kūnas turės galvą, bet neturės dvasios – jis bus lavonas arba zombis; jei neturės galvos ar kūno – bus vaiduoklis.

Mūsų ,,partneriai“ tuo metu jau buvo gerai pasikaustę ir tai puikiai žinojo. Pabandę aisčius užkariauti jėga, suprato, kad tai jiems nepavyks, todėl ėmėsi klastos. Buvo prasismelkiama į valdovų dvarus ir ten vedami hibridiniai karai: skleidžiama atvykėlių ideologija+ propaganda+ papirkinėjimai+ pataikavimai+ šantažai + svetimtautės sutuoktinės mūsų valdovams+atvira karinė jėga ir klasta. Tai tęsėsi kelis šimtus metų ir, galų gale, davė laukiamų vaisių.

Kai dirva jau buvo pakankamai paruošta, buvo galima gesinti Šventąją Ugnį ir likviduoti Žynių luomą. O jį sunaikinus, visus žmones (ir tautą ir valdovus) jau buvo galima ,,imti plikomis rankomis“.

Ir nedaug jau mums bepadėjo laimėtas Žalgirio mūšis, nes Kryžiuočiai, nugalėti fizinio mūšio lauke, dvasiniame lauke jau stovėjo mums už nugarų! Tauta ir Valstybė jau tada buvo kūnas su galva, bet be dvasinių vadovų, t.y. be dvasios. O tai reiškia – lavonas!

Tačiau ,,partneriams“ mes tuo metu buvome reikalingi, kaip vergai ir jų sumanymų vykdytojai, todėl mums numirti neleido, o pavertė zombiais. Tokie ir esame iki šių dienų… Bet grįžkime į tuos laikus.

Vietoj mūsų žynių – apsimetėliai

Kaip galima spėti, mes jiems buvome reikalingi kaip gyvi lavonai, kad dirbtume, vergautume, krautume jiems turtus, kariautume jų karus ir t.t. ir pan., ir niekada jiems nekeltume JOKIŲ problemų. Todėl ,,partneriai“ pasielgė jėzuitiškai klastingai: sugalvojo pakišti tam kūnui su galva, bet be dvasios, apsimetėlius žynius. Sumanyta – padaryta!

Kadangi krikščioniškieji dvasininkai buvo tamsūs, nemokėjo žmonių kalbos ir, be to, jų pagrindinė paskirtis buvo sukaupti kuo daugiau turtų šventai Bažnyčiai, tai jie dvasinio pasaulio kūrimui ir ugdymui visai netiko. Todėl didžiosios užgrobimų politikos formuotojai, pasitelkę jėzuitų ordiną, sukūrė ,,pakaitinių“ žynių – apsimetėlių luomus.

Kadangi visuomenė buvo labai nusmukdyta, tai buvo sudėtinga rasti žmonių, išmanančių svarbiausias dvasinės veiklos sritis: meną, gydymą, mokymą, žinių kaupimą ir jų taikymą – daugelis jų buvo išžudyti, kiti išblaškyti, o, be to, naujieji šeimininkai tiems naujiesiems ,,žyniams“ kėlė visai kitus reikalavimus: jei vienas pagrindinių reikalavimų seniesiems žyniams buvo: žodžių, minčių ir veiksmų vienovė, tai naujieji žyniai – apsimetėliai – turėjo būti pataikūnai, godūs ir bailūs – tokie ir tik tokie buvo reikalingi naujosios santvarkos kūrėjams. O tai neišvengiamai reiškė, kad žmogaus sąmonė turėjo suskilti: reikėjo slėpti, ką galvoji, todėl mintys ir žodžiai ėmė skirtis, veiksmai taip pat, pagal aplinkybes.

Pagal naujųjų ,,regiono“ šeimininkų planą žynių – apsimetėlių luomą sudarė: mokytojai, gydytojai, mokslininkai ir menininkai. Visi šių sričių darbininkai, dirbdami su fiziniu žmogaus kūnu, tiesiogiai veikė dvasinį jo pasaulį.

Kodėl jėzuitai pradėjo nuo naujo pavyzdžio mokymo įstaigų steigimo? Paprastas dalykas: didikų vaikus reikėjo taip išmokyti, o tiksliau jiems taip ,,praplauti smegenis“, kad jie įsipaišytų į tuometinę ,,naująją pasaulio tvarką“ ir nekeltų ateityje jokių problemų. Tą puikiai iliustruoja, kad ir Radvilų giminės istorija: vaikai ,,tinkamai perauklėti“ Reformacijos plitimo metu, kai Radvilų giminė rėmė Reformaciją, o jėzuitų veikimo dėka, Radviliukai buvo ,,teisingų“ mokytojų ir mokymo programų taip apmokyti, kad visi tapo aršiais katalikais – puikus hibridinio karo pavyzdys šeimoje, giminėje.

Žodžiu, pirmose gretose buvo pastatyti mokytojai, kurie privalėjo būti išdavikais ir pataikūnais, nes jų užduotis buvo užauginti pataikūnų ir išdavikų kartų kartas. Be to, mokytojams ,,pamėtėjo“ tokias ,,asmenines savybes“, kaip pasipūtimas, godumas, panieka silpnesniems, nelygybės palaikymas, o tokios savybės apsprendė tai, kad tokie mokytojai mokė tik didikų vaikus, taip visą likusią tautos dalį skandindami į tamsą.

Aišku, kad toks pirminis žmogaus ,,paruošimas“ leido išsiauginti daktarus, kurie gydė tik turtinguosius, mokslininkus, kurie tarnavo tik turtingiesiems, ir dvarų menininkus, kurie kūrė tik turčiams. Ir tokia apsimetėlių žynių veikla tęsėsi iki socializmo.

Socializmo sąlygomis tie luomai transformavosi ir gan smarkiai pasikeitė, bet jų esmė, kaip bebūtų keista, išliko ta pati – jėzuitiška ir gana veidmainiška. Tik tuo metu bent formaliai tiems luomams buvo nustatytos kitokios taisyklės: tarnauti visiems žmonėms.

Bet dauguma vis tiek linko prieš galią ir turtą turinčius žmones – matyt, tos giluminės nuostatos negalėjo pasikeisti, nes ,,pamatas neteisingas“: kaip asilas negali virsti ristūnu, kad ir į kokią stainią jį statytum ar kokiais pašarais bešertum, ristūno iš asilo nebus, lygiai taip pat šitie ,,moderno“ apsimetėlių žynių luomai, kilę iš Mirties civilizacijos valdovų sumanymų, negali būti nei taurūs, nei žmogiški, nei kilnūs – jų pamatas, genezė ne ta.

Aišku, kaip ir visose srityse visada atsiranda savos ,,baltos varnos“ – žmonės, kuriuose atbunda ir ima reikštis tikroji žynystė, bet tai gana reti atvejai. Todėl ir turime tokią padėtį, kai daug žmonių, siekdami ,,švaraus“ gyvenimo, garbės, pinigų, etc., braunasi į tas sritis, kurioms jie tinka tik tiek, kiek kokia ožka tiktų kopūstų saugojimui.

Iš to seka tokia padėtis, kad tie ,,žyniai“ nuo tikrųjų skiriasi tuo, jog senieji mūsų žyniai, žmogų kėlė dievop, o dabartiniai apsimetėliai žmogų smukdo. Po truputį, bet sistemingai. Ir dar bando iškraustyti jam kišenes.

Mūsų senojoje civilizacijoje į žynių luomą negalėjo patekti bet kas, nors visi žmonės turėjo daug žinių ir, manyčiau, kad buvo raštingi. Atranką į žynius pradėdavo gana anksti, dar vaikystėje – atsitiktinių žmonių ten negalėjo būti. Beje, folkloro sritis, skirta vaikams, yra labai plati ir ištobulinta ir skirta visiems vaikų gabumams išryškinti. Tuo tarpu radikalizuotos religijos epochoje patekimas į tuos luomus turėjo grynai politinį – piniginį charakterį.

Sveiki atvykę į šiandieną

Taigi, atkeliavome iki mūsų dienų ir ką matome? Tą pačią viduramžišką padėtį, nepaisant visų ,,šiuolaikinių patobulinimų“ bei kalbų apie XXI amžiaus žmogų, šiuos laikus ir kitokius blėnis. Apsimetėliai žyniai taip pat, kaip viduramžiais, uoliai tarnauja Mirties civilizacijai: pataikauja, bijosi turčių, niekina savo tautą; savo veikimu arba neveikimu griauna valstybę; kvailina žmones ir kvailėja patys; kaip vienas plačiai žinomas gyvulėlis, išdresuotas ieškoti triufelių, taip šitie apsimetėliai žyniai išdresuoti ieškoti ,,grantų“, t.y. projektų ir finansavimų; nevertina savo iš kartos į kartą perduodamų pavardžių, bet žiauriai vertina visokius ornamentus, tokius, kaip: prof., doc., dr., ekspertas, metodininkas, duomenų mokslininkas ir t.t. ir pan. – vardinti galima be galo.

Pedagogai* taip jau patvarkyta ta ,,moderno“ sistema, kad tai yra pirmos, žemiausios pakopos naujieji žyniai. Aišku, kaip ir visur, jų tarpe yra tikrai puikių žmonių, bet pagrindinė kryptis ir šio luomo veikimas yra labai aiškus: tai yra nebe mokytojai, o paprasčiausi paslaugų tiekėjai. Tačiau tas paslaugas jie teikia ne mokiniams ar jų tėvams, o mūsų užkariautojams – ką mūsų ,,partneriai“ liepia – tą pedagogai griūdami vykdo ir tai vadina „paslaugomis“! Tik nepasako, kam tas paslaugas teikia. Ir labai teisus yra mano kaimynas, kuris sako, kad tokiems ,,mokytojams“ algos visai nereikia mokėti, o jie dar zyzia, kad ,,mažos algos“.

Beje, Pedagoginio instituto, kaip savarankiškos aukštosios mokyklos panaikinimas, labai tiksliai apibūdina esamą padėtį Lietuvoje, o pačius pedagogus puikiai apibūdina viena pradinių klasių darbuotoja, kuri dirbdama su vaikais internete paskelbė labai jau atvirų nuotraukų. Tas nuotraukas aptiko jos mokinukai, parodė tėvams, rezultatas – pedagogė tapo šiuo metu veikiančio labai garbingo seimūno PATARĖJA. Viskas gerai. Tikriausiai? Pedagogė, aplinkai padedant, padarė staigią politinę karjerą – žiū, ir seiman ar tarybon nudreifuos!

Ką dar galima pasakyti apie šitą ,,žynių“ grupę? Turbūt tai, kad jie ir tik jie atlieka pirminį žmonių/vaikų apmokymą, kuris pastaruosius 30 metų yra panašesnis į dresavimą ar apdorojimą, o ne mokymą. Kas labai krito į akis, kad karantino metu ir po jo, uoliausi kaukių** nešiotojai buvo vaikai! Ką reikėjo padaryti vaikams, kad amžinai maištaujantys prieš visokius suvaržymus, paaugliai, lyg kokie pensininkai uoliai ir agresyviai nešiojo kaukes**? Tai tikrai pedagogų* nuopelnas.

Daktarai*** mokosi, studijuoja 12 metų, kad taptų ne savarankiškai gydančiais gydytojais, o instrukcijų skaitytojais, vykdytojais ir tinkamų farmacinių kompanijų vaistų platintojais? Aišku, sistema juos dailiai įstatė į rėmus, bet jie patys su tuo sutiko. Dabar jau kitaip lyg ir nebegali dirbti. O farmacininkai jiems dalina taškus už ,,teisingų vaistų išrašymą“, tada už tuos taškus gali kur nori ir su kuo nori važiuoti į kokią nori konferenciją**** ar simpoziumą****.

Bet labiausiai jie pasirodė praeitais metais – pasimatė kas ko vertas: ir dėl medkaukių, ir tų vaistų, kuriuos per jėgą visiems kišo, ir visų kitų taikomų priemonių, ir to, kad esant tokiai padėčiai VISI leidosi, kad jiems vadovautų nespecialistas!

Žinot, kai tik kur nors, ką nors, kas nors pasako, kas netinka bendrai politikai, tai tas žmogus iškart yra užsipuolamas, kad ,,yra nespecialistas, kad nieko neišmano“, o čia –prašom – nieko neišmanantis ministras, kad vadovauja, net dulkės rūksta, o visa daktarų bendruomenė jo klauso ir daro, ką jis sako, o tas, savo sakymus paremia oficialiais kyšiais.

Atsimenate, kaip ministriukas pasiūlė už vieną klientą, privestą iki skiepo, po 10 eurų. Vėliau ,,stavkę“ pakėlė iki 15 eurų, o tie ,,žynių“ bendruomenės atstovai ir užkibo! O ką? Vis į kišenę, kad ir nedidelis pinigas, bet malonu! Apie kokią savigarbą ar orumą tikriausiai neverta net kalbėti? Ne ta bendruomenė, kuriai galima būtų taikyti tokią sąvoką? Tačiau tomis aplinkybėmis didelį pagreitį įgavo judėjimas ,,saugokime vieni kitus“, ,,privalai skiepytis dėl kito“ ir pan.

Paskui tas judėjimas radikalizavosi ir tie tolerantiški, besirūpinantys visų gerove, paskatinti tų pačių daktariukų ėmė šaukti ir grasinti: ,,paversti jų gyvenimą pragaru“, „neleisti į parduotuves“, ,,neduoti valgyti“ (taip sakė visokie kavinių savininkai, kurie paskui kreipėsi dėl palaikymo į tą pačią visuomenę, kurią grasino numarinti badu, ir pasikeitus aplinkybėms, prašė, kad visuomenė eitų streikuoti už geresnes sąlygas restoranams). O daktarai visas tas priemones ,,stogavo“.

Čia reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad šita naujųjų ,,žynių“ grupė nesenų įvykių metu uoliausiai maišė idealus ir pinigus (plg. maišė muses su kotletais) ir taip prarado didelę dalį dar išlikusio savo autoriteto.

Mokslininkai – aukščiausiai iškelta naujųjų ,,žynių“ grupė. Valdžia juos reklamuoja, juos popina ir giria, kad galėtų plačiai naudotis jų, šitų mokslininkų paslaugomis. Viskas nuėjo iki tiek, kad mokslininkai ir mokslas yra iškelti į ,,altorių garbę“.

Visi atkreipė dėmesį, kaip paskutiniaisiais metais buvo naudojamas žodžių junginys: ,,tikėti mokslu“, ,,netikintys mokslu“. Tačiau išties ši sritis yra tiek nusivažiavusi ir nustekenta, kad tie mokslininkai tik ir laukia kokio ,,užsakymo iš aukščiau“, kad patvirtintų kokią nors ,,mokslinę“ politikierių ištarmę, o į tarpus tarp ,,užsakymų“ užsiima ,,triufelių paieška“, arba moksliškai pasakius, projektų ir finansavimo šaltinių paieška.

Ta veikla, matyt, veikia taip užburiančiai, kad matome tokį vaizdą: aukščiausio rango ,,žyniai“, užuot užsiėmę moksline veikla, didžiąją dalį savo laiko praranda ieškodami ,,triufelių“ (pinigų), be to, labai svarbi jų veiklos dalis yra ,,prastumti“ į mokslo sritį savo palikuonis, visai nepaisydami tinka tokiai veiklai tie jų palikuonys ar netinka. ,,Sukiša“ juos į ,,švarų“ darbą ir tiek, o paskui, kaip toks agrochemijos profesorius G.S., visur dejuoja, kaip ,,nusivažiavo mokslas“, kai, tuo tarpu, jis pats pratempė į ,,mokslininkus“ savo marčią, kurios nebuvo kur dėti, tai į ,,mokslininkus“ ji labai tiko! Ir ne tik ji, bet ir jos broliai.

Beje, tas profesorius labai daug kalbėjo, kad Lietuvoje per daug naudojama pesticidų ir ketino kovoti prieš jų naudojimą, o marti, profesoriaus pastangomis paversta į ,,profesorę“, kaip tik, su didžiausiu užsidegimu ėmėsi prekiauti amerikoniškais pesticidais, kad mūsų maistas nebūtų per daug švarus. Bet čia viskas gerai – svarbu, kad mokslininkė, pagaminta uošvio, turi gerą ir nuolatinį pajamų šaltinį ir visiems gali pakišti savo dr., kaip nenuginčijamą savo teisumo įrodymą.

Kitas toks savo vaikų protegavimo pavyzdys būtų toks profesorius J.K.S., kurio dukrelė taip pat tapo profesore ,,triufelių ieškotoja“. Nežinau, ar ta dukrelė buvo gabus vaikas, ar jai taip pat reikėjo sukurti ,,švarų“ gyvenimą, bet ji tapo profesore kultūros srityje ir ten ieško savo ,,triufelių“.

Tačiau profesorius, bedarydamas iš savo vaiko profesorių, panašu, jog pamiršo, kad žmogaus gyvenime yra daug svarbesnių dalykų nei profesūra ir dabar jam tenka lieti savo nusivylimą visokiose ,,Mokslo sriubose“. Pagal tuos jo pasisakymus yra labai panašu, kad J.K.S. taip pat pasinešęs tarnauti ne Lietuvai, o ,,globaliam pasauliui“, kuris, aišku, jam dosniai už tai atsilygina. Aišku, daug ką galima atleisti tam seniui, bet ne tai, kad jis viauksi, jog ,,nereikia gimdyti vaikų, kad kiti galėtų ramiai nugyventi!“ Reikia suprasti, kad tas mokslinčius Likimo yra įvarytas į aklavietę ir, greičiausiai, nebesitikintis sulaukti anūkų, todel nerimsta ir ragina visus negimdyti vaikų. Ir tai kalbama Lietuvoje, kur gimstamumas nukritęs taip, kad žemiau jau nėra kur.

Ta agitacija ir propaganda, aišku, kad yra išorinis užsakymas, bet profesorius, matyt, prie to prideda ir savo nesėkmę dėl dukros gyvenimo, todėl taip aktyviai skrajoja po televizijos ir radijo laidas tauzydamas tauzydamas tauzydamas. O per tuos savo plepalus, nesupranta vargšas skurdukas, kad Likimas ir Laikas dažnai stabdo prasisiekėlius, naikindamas ir ištrindamas ištisas šeimas ir gimines. Todėl jam reikėtų sustoti ir pagalvoti, ką jis ne taip daro? Ar tikrai reikėjo savo vaiką daryti profesoriumi? Ar tikrai tai buvo jo kelias?

Dar viena mokslinčių yda yra keista mada atsisakinėti savo pavardžių ir pasirinkti panašiai skambančias pravardes. Ir tokius išpuolius prieš kalbą daro ne kas kita, o visokios humanitarės profesorės. Tikrai keistai atrodo, kai Daujotytė pasirenka Daujotės pravardę-pavardę, arba kokia nors Mažylienė pasivadina Mažyle. Ir tai laiko normaliu dalyku. Toks elgesys yra lakmuso popierėlis, parodantis, koks tas žmogus išties yra. O kad yra labai nekas, tai akivaizdu. Kai tik tokia pasikeitusi savo pavardę profesorė imasi mokslinės veiklos, ji būtinai iš ,,bliūdo mėsos išsirenka veršio uodegą supuvusią“ *** ir ją ima brukti visuomenei. Taip nutiko ir šį kartą, kai profesorė rado ,,triufelį“ ir sukonstravo knygą apie ,,lietuvių tautos didvyrį“, kuris Antrojo Pasaulinio karo metais parsisamdė kovoms Afrikoje ,,už teisų Prancūzijos reikalą savose kolonijose“. Ir už tą dalyvavimą ,,ginant Prancūzijos teritorijas Afrikoje“, gavo solidų atlygį.

Esmė yra ne tai, kur kas buvo ir kas ką veikė. Esmė yra ta, kad visokie mokslinčiai sušliaužia ten, kur yra krūvelė šlamančių. Ir tada už tuos popierėlius jie, tie mokslinčiai, visuomenei patvirtins bet ką: jei reikės pasakys, kad pesticidai yra sveika; taip pat pasakys, kad skiepytis būtina, vėliau pasakys, kad gal buvo per didelis skubėjimas ir nebuvo taip būtina. Be abejo, jie, tie mokslininkai, pasakys, kad mums būtinai reikia žinoti kažkokio veikėjo biografiją, nes jis kariavo prancūzų karus! O mums kas iš to? Jis tokiu būdu užsidirbinėjo sau kapitalą – tik tiek. Ir tokie profesoriai NIEKADA nesiims rašyti knygų apie lietuvių mūšį prie Mėlynųjų vandenų arba apie Saulės mūšį. Niekada nepristatinės jokių Lietuvai nusipelniusių žmonių, nes tai nėra ,,triufeliai“, todėl jie nepelningi ir neatsiperkantys.

Ir taip sukasi visi tie mokslo daktarai, profesoriai, docentai: laksto ieškodami ,,triufelių“, rūpinasi kur ir kaip įkišti savo vaikelius į profesorius, iš nuobodumo ima darkyti savo vardus ir pavardes ir visi verda toje ,,Mokslo sriuboje“, kuria gausiai šeria visus ,,tikinčius mokslu“ žmones.

Menininkai. Apie juos kalba trumpa. Yra begalė menininkų, o tikro meno reikia ieškoti su žiburiu. Gal taip yra todėl, kad žmogus savo kelio pradžioje patenka į nagus pedagogams, kurie budriai stebi, kad koks vaikas ,,neišsišoktų“. Taip vykdydami jiems nuleistas instrukcijas, jie ,,daro“ mokymo reformas, kurių vienintelis tikslas yra kuo kvailesnių ir nemąstančių žmonių ,,gaminimas“.

Mažas žmogus, praėjęs tokius ,,mokymus“, ne tik, kad nieko naudingo neišmoksta, bet gali prarasti ir tai, ką atsinešė į šį pasaulį, gimdamas. Ir tame yra labai didelė pedagogų kaltė. O po tokių mokymų matome ,,menininkų“ instaliacijas iš faršo, surūdijusių lovų, vamzdžių ir pan. Matome, atseit lietuviškus filmus, pastatytus pagal masinei gamybai skirtus kvailiausius vakarietiškus scenarijus, bevertes knygas, 2 cm x30 cm formato ,,paveikslus“ su pabrėžtais septyniais brūkšneliais, koncertus, kurių metu rusas nusimauna kelnes ir parodo nuogą….. – žmonių fantazija beribė? Tikrai beribė ir pakvėšimas beribis, tai apie meną tuo ir baigiame.

Tai, ką matome ir su kuo susiduriame šiandieną, yra pasekmė to, kas vyko prieš kelis šimtus metų. Kaip kalbėta straipsnio pradžioje, dvasinio tautos, Valstybės gyvenimo vadovai ir sergėtojai buvo žyniai. Mūsų priešai tai puikiai suprato ir juos išžudė, o Dievą, anot vieno šių dienų klebono, ,,išmetė į šiukšlyną“. Išžudyti žyniai su savimi Anapilin išsinešė ne tik per ilgus amžius kauptą žinių lobyną, bet ir žinias, kaip tą lobyną atnaujinti ir papildyti.

Esant tokioms aplinkybėms, visuomenė ėmė neišvengiamai smukti ir, ilgainiui, nebegalėjo išsaugoti Valstybės. Praradus valstybingumą, tauta buvo dar labiau žeminama, o vergovė sunkėjo.
Naujosios pasaulio tvarkos suvilioti, didžiūnais save laikantys žmonės atsiskyrė ir išsilakstė iš tautos kultūrinio lauko, kaip žiurkės: vieni tapo lenkais, kiti – prancūzais. Tik lietuviais save laikančių tarp jų nebuvo arba buvo labai mažai. Nemadingu niekas niekada nenorėjo būti! Paguodos ir paramos lietuviui nebebuvo niekur.

Užkariautojų dvasininkai buvo grubūs, godūs ir tamsūs. Be to, katalikai vienuoliai ir klebonai pradėjo pelningą verslą – statė bravorus ir girdė žmones. Tauta buvo naikinama.

Tačiau švęsti visiškos pergalės atėjūnai negalėjo: kiekvienas net ir labiausiai engiamas lietuvis buvo savos civilizacijos vaikas ir tos civilizacijos nuostatos niekur nedingo – mūsų dievturiai protėviai jas pernešė per tuos ilgus, tamsiuosius amžius ir perdavė mums. Dabar jas kiekvienas mūsų nešiojamės savyje.

Gyvybės civilizacija, jos bruožai ir ženklai, vis iškyla į paviršių ir ima reikštis gyvenime, nepaisant visų sunkumų ir priespaudų. Toks laikotarpis mūsų istorijoje buvo XX amžiaus pradžioje, kai tautą ir valstybę prikėlė lietuviai: gydytojai, mokytojai, menininkai – tikroji žynystė vis dar yra gyva ir randa savo laiką bei žmones.

Dabar atėjo mūsų eilė. Todėl kiekvienas mokytojas, gydytojas, mokslininkas ar menininkas turi žinoti, kad kiekvienam jų, tenka neeilinė atsakomybė už tai, ką kiekvienas jų kalba ir daro ir kokį kelią renkasi. Neteisingi pasirinkimai yra kelias į niekur, nes Likimas ir Laikas nesaugo bailių ir niekšų.

O, vis tik, reikia pradėti galvoti, bent jau dėl savo paties saugumo! Nes tie, ką mes laikome savo gelbėtojais ir globėjais, tėra užsislėpę mūsų priešai.

Pedagogas – pirminė žodžio reikšmė: vergas, lydintis šeimininko vaikus į mokyklą. Šiandieniniame žinių perdavimo procese dalyvaujančių paslaugų teikėjų negalima vadinti mokytojais, nes jie nėra mokytojai, o tik pedagogai.

** konferencija – susirinkimas; simpoziumas – puota.

*** lietuvių liaudies priežodis.