Vytautas Abraitis
Patekėjo saulė. Baigėsi naktis. Kuo ypatinga – Valpurgijos.
Kiek nuo 1500 iki 1660 metų Europoje buvo sudeginta raganų? Nė vienos. Tačiau buvo nukankinta virš 80 000 moterų, prisidengiant kova su raganom. Dalis – psichikos ligonių. Tačiau didžioji dalis – tai buvo drąsios, ne pagal pagrindinę minią protingos moterys, nebijoję sakyti savo nuomonės, kuri nesutapo su to meto akmenyje iškaltu delfi. Kokia pramoga buvo miniai. Žmonės spoksojo į jų kančias. Retas kuris su užuojauta, dažniau – su piktdžiuga. Ar tiesiog bukai tenkindami žemus instinktus.
Atrodo – tai viduramžiai. Bet grįžkime į dabartį. Kiek girdėjom vakcinkaukių fanatikų grasinimų šaudyti? Negydyti? Versti pragaru? Kiek būta patyčių iš žmonių, net ne prieštaravusių, bet tik kėlusių klausimus pseudopandemijos metu? Koks įjungtas nuolatinis patyčių/represinis mechanizmas iš galvojančių „neteisingai“? Nepakankamai mylinčių TĄ VIENĄ teisingą partiją? Iš skiriančių vyrą nuo moters? Iš suvokiančių, kad vyrus lietuvius siųsti į svetimą karą – beprotybė?
Įsivaizduoju, jeigu, pvz., Vilniuje imtų ir sudegintų kurį nors neteisingą kandidatą į Prezidentus? Už ką? Nes, nu, taigi komjaunimas nusprendė, kad jis prorusiškas (vienų nuomone), ar prošvabiškas (kitų nuomone)! Kokios minios suvažiuotų paspirtukais į Katedros aikštę! Selfintųsi degančio žmogaus fone, net sėdmaišiai čežėtų! Įsivaizduodami, kad taip kaunasi už Lietuvą, suprantama.
Stebint viešosios erdvės emocijas, šiurpoka pripažinti, kaip netoli mes tenuevoliucionavome.
