Nida Vasiliauskaitė
Dar apie Margaritą Drobiazko.
Net jei ji būtų išties išsakiusi kokį bjaurų palaikymą karui ar Putino režimui – NET JEI (bet, DĖMESIO, nieko panašaus ji NEPASAKĖ) – politiškai persekioti ją, vadinti „grėsme nacionaliniam saugumui“ ar bausti pilietybės atėmimu – būtų gryniausia barbarybė. Politiškai beprasmė ir niekinga.
TODĖL, KAD jos kalbos ir pažiūros neturi ir turėti negali jokių politinių pasekmių, o nuopelnai ir žinomumas – ne politiškai pelnyti ir su politika nesusiję: ji – ne ambasadorė, ne parlamentarė, ne ministrė, ne prezidentė, ne merė, ne generolas, ne TV propagandos veidas ir net ne samdyta influencerė. Ji – ledo čiuožėja.
Pulti ją – tas pat, kaip Knutą Hamsuną vadinti nerašytoju, o Martiną Heideggerį – nefilosofu, kadangi simpatizavo naciams. Taip, simpatizavo. Bet kartu, taip, vienas – didis talentingas rašytojas, o kitas – didis talentingas filosofas. Ir to neigimas apiplėšia bei sumenkina ne nacius, o neigiančius, susilpnina demokratiją, o ne pastiprina.
Tokiu pat būdu Margarita – talentinga čiuožėja, neturėjusi Lietuvoje lygių. Jos profesija ir veikla – ne gaminti teisingas politines nuomones ir skinti už jas pripažinimą, ir ne kažkur „vesti naciją“, o kurti ledo fantazijas, paralelinį kitos dimensijos pasaulį, kuriame sunkio jėga negalioja, o mirtis ir pavojus lenkiasi trapiai „sustok akimirka žavinga“ ir kaskart, susigėdę, pralaimėję, atsitraukia.
Iš esmės VISA kultūra yra kokiu nors būdu apie tai – apie šį nemirtingumo pažadą („yra žmoguje kažkas tokio“ – yra, arba viską velniop; yra – arba nei mirtis, nei gyvybė nesvarbu). Jo priešai yra ir jos priešai – barbarai ir vandalai pagal apibrėžimą, viską siekiantys nutempti iki sau pasiekiamų ir pakramtomų dalykų. Tam tikra svarbia prasme jie NEESTI. Ir tikrai niekada neatsibus Valhaloje.
