Gediminas Radvila
Nors aparatai jau ilgą laiką skleidžia garsus, vokiečių keistuoliai Kraftwerk tik aštuntąjį dešimtmetį pasauliui pristatė elektroninę muziką. Tuo pačiu sintezatoriai tapo prieinami masėms žmonių. Ir staiga per kelerius metus muziką sukrėtė elektroninis sprogimas. Van Halen 1984-ųjų įraše „Jump“ laikinai užmiršo, kad jie roko grupė ir sukūrė hitą iš neapsakomai saldžių elektrinių melodijų. Joy Division dainininkui atsistatydinus iš gyvenimo, grupė persivadino į „New Order“ ir išleido keistą klubų klasiką „Blue Monday“ (ji pardavė tiek egzempliorių, kad drįsčiau „New Order“ vadinti banku, o ne grupe). Vienu metu, pažiūrėjus į top’us, galėjai pamatyti tik vyrus su įtartinai aukštais falcetais, storais akcentais ir priklausomybėmis makiažui. Ir iš šito pop muzikos nesusipratimo išlindo viena ypatinga grupė. Grupė, kurios populiarumui laiko išbandymas net neįpjovė. „Depeche Mode“.
Šių britų vaikinų kelias prasidėjo 1981 m. su „Speak and Spell“ albumu. Nepaisant intriguojančio, raudono, į gilius susimąstymus traukiančio viršelio, „Speak and Spell“ – tradicinis synthpop reikalas. Jame pasirodęs hitas „Just Can’t Get Enough“ apsėdo Didžiosios Britanijos radijus ir „Depeche Mode“ vardas įsikalė salos gyventojams į galvas. Bet pirmojo albumo primityvūs sintezatoriai, elementarūs būgnų ritmai ir „The Cure“ primenančios melodijos ilgą laiką neišgyveno. Slenkant dešimtmečiui „Depeche Mode“ garsas tamsėjo. Jų įrašai tapo didingi. Mistiški. Neapsakomai melodingi. Galiausiai, 1990 m., jie pasiekė karjeros piką su „Violator“.
„Depeche Mode“ sujungė dalykus, kurie, rodos, jokiais būdais neveikia kartu: susitiko tamsi, artima, labai nemaloni atmosfera su spalvingomis aranžuotėmis ir meistriškais pop muzikos priedainiais. Klausant daugelio „Violator“ dainų sunku pasakyti, ar jos parašytos apie numylėtinę, ar apie vieną iš begalės grėsmingų narkotikų, tuo metu apkrėtusių grupę. Tokių elementų nerasi to meto elektroninėje muzikoje. Ir dėl to milijonai klausytojų buvo patraukti link „Depeche Mode“. „Violator“ užhipnotizavo tuos, kurie pavargo nuo klaikiai linksmos muzikos ir tuos, kurie stebėjo gotų roką. „Enjoy the Silence“ ir „Personal Jesus“ tapo nenumalšinamais hitais, o „World In My Eyes“ ir „Policy of Truth“ buvo numylėti fanų.
Nors „Violator“ buvo meistriška, tamsi alternatyva elektroninei pop muzikai, „Depeche Mode“ tamsos buvo negana. Atėjus galimybei įrašyti naują albumą, jie nugrimzdo į dar tamsesnius, dar nemalonesnius garsus. Prisiklausę alternatyvaus roko ir metalo, vaikinai nusprendė, kad jie irgi dalis alternatyvaus roko pasaulio. Vėlyvesniuose dešimto dešimtmečio įrašuose „Depeche Mode“ inkorporavo žemas, elektrines gitaras, iškraipytus garsus ir iškeitė būgnų programas į tikrus būgnus. Atėjus naujam tūkstantmečiui grupės muzikos kokybė lėtai slinko žemyn ir jie tapo atlikėjais, kurie kiekvieną dieną gyveno ant scenos, bet studijoje neatkartojo tos magijos.
2022-aisiais mirė vienas iš pagrindinių „Depeche Mode“ narių Andrew Fletcher. Atrodė, kad tai grupės pabaiga. Gi keturiasdešimt metų atgrota. Apkeliauti visi žemynai. Išgyventa viskas, ką galima. Bet „Depeche Mode“ galvojo kitaip ir įrašė naują albumą „Memento Mori“. O jo pirmas singlas – alternatyvaus roko laikus primenantis „Ghosts Again“.
Nieko nelaukiant sutrenkia pažįstamas synth pop būgnų ir boso ritmas. Jis – nei agresyvus, nei švelnus. Suteikia pastovų tempą, bet neatitraukia daug dėmesio. Groja švelni elektrinė gitara ir po keliolikos sekundžių prisijungia antra. Ši agresyvi – skamba kaip benzininio pjūklo verksmai tvarkant mišką. Prisijungia ramus, bet tvirtas balsas, kuris dainuoja apie prabėgusį laiką. Svajonių kupinos akys prisimena gyvenimą. Tada prasideda priedainis, prisijungia sintezatoriai ir suskamba žodžiai: „Heaven’s dreaming / Thoughtless thoughts, my friends / We know we’ll be ghosts again.“ (liet. „Rojus sapnuoja beprotiškas mintis, draugai / Mes žinome, mes ir vėl tapsime vaiduokliais“). Nors ir dainoje nėra jokių eilučių, tiesiogiai mininčių Andrew Fletcher mirtį, abstrakčiose metaforose ir muzikos niūrioje atmosferoje tikrai slypi prarastojo grupės nario pagerbimas ir apraudojimas.
Gal neseniai išgyventa mirtis paaiškintų akivaizdų „Ghosts Again“ aukštumų ir žemumų trūkumą? Šis singlas vietose skamba… šiek tiek monotoniškai. Suprantu, „Depeche Mode“ stengiasi sukelti neraminančius, pilkšvus, tamsius jausmus. Bet tai galima ir padaryti dainoje, kur yra šioks toks kontrastas, ko žymiai trūksta „Ghosts Again“. Įraše pasirodo keletas viršūnių: spalvų ir melodijų sprogimas po pirmojo priedainio ir hipnotizuojantis muzikinis tiltas prieš pabaigą. Deja, tos viršūnės atrodo sulygintos su žeme, lyg joms grupė neleido pilnai išsivystyti.
Taigi, „Ghosts Again“ – daina, parodanti, kad „Depeche Mode“ vis dar sugeba kurti stiliumi, dėl kurio išpopuliarėjo ir sukrėtė elektroninės muzikos pasaulį. Tačiau, tuo pačiu, jų stilius – ir grandinės, ir kalėjimas. „Depeche Mode“ nebeeksperimentuoja ir nedrįsta nuklysti nuo jau išbandytų formulių. Dėl to galima nusivilti. Kaip tik pirmus du gyvavimo dešimtmečius, grupė eksperimentavo ir pastoviai keitėsi. Dabar skaudu matyti, kaip jie prikibo prie garso, kurį atrado nežinia kaip seniai. Iš tiesų, „Ghosts Again“ primena visą devinto dešimtmečio elektroninės muzikos pasaulį.
Stulbinanti dauguma šių atlikėjų arba išdegė, arba išnyko dėl stagnavimo. Situacija tokia prasta, kad dabar nepamatysi jokių naujų įrašų iš tų laikų herojų. Bet top’ai kupini jų įkvėptos muzikos. Be perstojo pasirodo naujos dainos, su tais pačiais sintezatoriais, įtartinai aukštais falcetais ir beribiu optimizmu ateičiai. Keistai ironiška.
