Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 100 str., pagal kurį pirmosios instancijos teismas skyrė iki gyvos galvos bausmę alibi turinčiam Konstantinui Michailovui,

numato, jog šis straipsnis taikomas dėl nežmoniško elgesio su civiliais.

Jokių duomenų, jog Medininkuose 1991 metų liepos 31 dieną būtų sušaudyti civiliai, byloje nėra. Visi nužudytieji dirbo sukarintose atsikūrusios Lietuvos struktūrose, vykdė valstybės jiems pavestas funkcijas.

Antras dalykas, kuris yra labai keistas kvalifikuojant būtent pagal LR BK 100 str., yra tas, jog Konstantinas Michailovas nėra teisiamas byloje dėl sistemingo muitinės vagonėlių užpuldinėjimo Lietuvos pasieniuose. Nusikaltimai žmogiškumui apima sistemingą veiklą, tačiau vėlgi – prieš civilius.

Keista ir kita byla, kurioje bus teisiami muitininkų užpuldinėjimu kaltinami asmenys – muitininkai, „Aro“, pasienio apsaugos pareigūnai nėra laikomi civiliais, ypač, jeigu jie atlieka savo tarnybą, yra uniformuoti. Teigti, jog uniformuoti, tarnybos metu nušauti Lietuvos pareigūnai yra civiliai, yra absurdas.

Trečias krentantis į akis dalykas yra tai, jog būtent suėjus apkaltinamosios senaties terminui, buvo pasistengta įtvirtinti šį 100 straipsnį – nors kai Lietuvoje vyko JAV sprendimu iš valstybės deportuoto už galimus nusikaltimus žmoniškumui Lileikio byla, Lietuvos valstybė kaip tik vilkino šios nuostatos Lietuvos Baudžiamajame kodekse įtvirtinimą. Lileikis mirė nenuteistas, o spaudoje per Holokausto savaitę, kai vyksta renginiai nukankintiems mūsų piliečiams atminti, yra kone aukštinamas Lileikis – neva jis ne myriop siuntė žydus savo įsakymais, o juos… gelbėjo. Nes teisme niekada nebuvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir palikta vietos interpretacijoms. Lileikio byla dėl to, kad Lietuvos įstatyminė bazė neleido jo teisti, buvo vilkinama iki „negalėjimo“, kol galiausiai kaltinamasis mirė.

Dėl to, jog metų metais nebuvo įtvirtinta nusikaltimo žmogiškumui nuostata, nebuvo įmanoma teisti ir stribų, ir žydų žudikų. Visi, matyt, norėjo ramiai gyventi, senatvės sulaukti. Daugelis ir sulaukė, netgi „nukentėjusiojo“ statusus gavę, tik nutylėję, jog lageryje kai kurie kalėjo už… nusikaltimus prieš piliečius. Laimė, jie buvo jau nuteisti sovietmečiu. Sovietai labai žiauriai baudė už dalyvavimą žydų žudynėse – skirdavo sušaudymo bausmę, rečiau – lagerį. Sovietai nuteisė per šimtą dalyvavusių Holokauste asmenų. Per Nepriklausomos Lietuvos istoriją buvo vilkinamos ir niekaip nesprendžiamos bylos dėl Lietuvos piliečių – žydų – žudynių. Taip pat nesistengta ieškoti partizanų išdavikų ir žudikų, vos kelios bylos yra pasiekusios teismus.

Ir staiga – šitoks uolumas dėl Medininkų bylos: ji prilyginama Holokausto tyrimui. Tiksliau – iškeliama aukščiau už žydų žudikų bylas! Medininkų bylai nebetaikoma senatis – nes tie, kas pralaikė ir pravilkino bylą iki senaties, nenori prisiimti atsakomybės.

Medininkų byla tad buvo vilkinama iki „negalėjimo“, tačiau kaip skęstančiam šiaudas, prokurorui buvo mestas „pataisytas įstatymas“ – taip pateiktas 100 str., kad jau neva tinka Medininkų bylai.

Tačiau peržvelgus jo aktualią formuluotę, tas veikos kvalifikavimas ir dabar netinka konkrečiai šiai bylai. Net jeigu teismas ir kaltinantieji įsitikinę, jog esą čia Michailovas šaudė – nors nėra absoliučiai jokių įrodymų – tai reikia atkreipti dėmesį, jog nusikaltimas žmoniškumui yra nusikaltimas prieš CIVILIUS gyventojus. Lietuvos teismai ir prokuratūra, teigdami, jog Medininkuose žuvę pareigūnai yra civiliai, paneigia pačią Lietuvos valstybę. Taip reikia suprasti, Lietuva 1991 metais neturėjo savo pareigūnų, ten, pasienyje, vagonėliuose dirbo kažkokie savanoriai civiliai, o juos saugojo taip pat civiliai iš kažkokios, taip reikia suprasti, saviveiklos organizacijos „Aras“.

Jeigu taip suprantame savo atsikūrusią valstybę, tuomet, gerai, teiskime už „civilių sistemingą užpuldinėjimą karo metu“.

Tik, klausimas, kas ir su kuo tada kariavo? Kiek atsimenu, tiek parlamente, tiek krašto gynyboje dieną naktį dirbo Rusijos, Baltarusijos ir JAV žurnalistai, pareigūnai, žvalgybininkai. Visi siekė bendro tikslo – taikos ir sovietų imperijos žlugimo. Netgi Rusija. Peržvelkime apdovanotųjų Sausio 13 –osios atminimo ženkleliais sąrašą. Jame yra ir Rusijos piliečių.

Paskutinis klausimas – jeigu kvalifikuojant pagal 100 straipsnį, reikalinga dar viena sąlyga – kad užpuolikas turi vykdyti jį siunčiančios valstybės politiką, tai kokios valstybės politiką pagal teismo ir kaltinančiosios pusės logiką vykdė Rygos OMON atstovas? Latvijos? SSRS? Kieno tai buvo „užpuolimas“, kurios valstybės? Ar Lietuva tuo metu kariavo su Latvija? Nepamenu tokio fakto. O ar SSRS siuntė rygiečius kažką žudyti Baltarusijos pasienyje? Nemanau.

Taigi, klausimas, kas iš tiesų šaudė Medininkuose – lieka iki šiol neatsakytas, netgi sufabrikavus ir nemokšiškai pritaikius galimai specialiai Medininkų bylai pakeistą LR BK 100 str.