Šių metų rugpjūčio mėn. 10 dieną aš su šeima keliavau į Jungtinę Karalystę nuosavu automobiliu. Važiuojant tranzitu per Vokietijos teritoriją, mus pradėjo stabdyti muitinės pareigūnai. Esu įstatymui paklusnus pilietis, todėl nieko pikta neįtardamas nusekiau paskui juos į laikiną Muitinės patikrinimo aikštelę, įrengtą prie autostrados stovėjimo aikštelėje.

Pareigūnai iš pat pradžių elgėsi mandagiai, nes mano automobilis yra registruotas Jungtinėje Karalystėje, bet kai tik jie pamatė, jog mes esame Lietuvos piliečiai, elgesys pasikeitė kardinaliai. Pradėjo grubiai klausinėti, ar turime kokių nors neleistinų daiktų: ginklų, narkotikų, alkoholio, pinigų ir cigarečių. Tuojau pat priėjo kažkokie pareigūnai su guminėmis pirštinėmis su ginklais.

Mano žmona ir keturi vaikai buvo tiesiog šokiruoti ir išgąsdinti šio pasikeitusio elgesio, jie nesuprato kas čia darosi, nes pradžioje kalbėję angliškai, po Lietuviškų pasų pateikimo, jie pradėjo kalbėti tik vokiečių kalba. Aš atsakiau pareigūnams, kad jokių neleistinų daiktų nevežu, bet turiu 10 blokų lietuviškų cigarečių su ES valstybės banderolėmis ir ES sumokėto mokesčio kvitu. Jie pareikalavo jas parodyti. Aš išėmiau maišelį su cigaretėmis ir taip pat pirkimo kvitą. Po to jie pareikalavo atidaryti visas automobilio duris ir bagažinę apžiūrai. Aš atidariau ir buvau vėl šokiruotas, nes jie be jokių ceremonijų pradėjo automobilio kratą.

Aš paklausiau, kas darosi, paprašiau jų prisistatyti ir pasakiau savo vyresniam sūnui ir žmonai pradėti filmuoti šį barbarišką elgesį. Kai mano sūnus pradėjo filmuoti, jų elgesys šiek tiek pasikeitė, bet tuojau pat atbėgo kažkoks vyresnysis pareigūnas ir pareikalavo nutraukti filmavimą ir ištrinti tai, kas nufilmuota. Aš atsakiau angliškai, kad jų elgesys yra pasibaisėtinas ir visiškai nepanašus į civilizuotos valstybės pareigūnų elgesį. Aš jį vertinu, kaip savo teisių pažeidimą, todėl filmavimo mes nenutrauksim. Numykęs kažką apie muitinės teritoriją ir draudimą joje filmuoti, bet gavęs iš manęs atsakymą, jog čia vieša erdvė ir autostrados stovėjimo aikštelė, šis pareigūnas pasitraukė.

Nieko neradę automobilyje, pareigūnai paėmė maišelį su cigaretėmis atskaičiavo tris blokus, numetė prie mano mašinos ir pasakė, kad tiek aš galiu vežtis. Nesupratau, kas čia darosi, nes prieš tai aš kalbėjau su Anglijos muitininkais ir jų klausiau, kiek aš galiu atsivežti europinių cigarečių į Angliją. Man buvo atsakyta, jog ne daugiau kaip 5 blokus asmeniui. Aš vėl paklausiau, ką jie daro. Į tai gavau atsakymą, kad kadangi tai cigaretės iš Lietuvos, jų galima vežtis tik 1,5 bloko asmeniui. Jei tai būtų iš Lenkijos, tada nebūtų jokių problemų.

Šis jų atsakymas dar labiau mane nustebino. Aš jiems priminiau, kad Lietuva – taip pat Europos Sąjungos narė. Į tai vyresnysis pareigūnas grubiai atsakė, kad tai ne jo reikalas, jis tik vykdo įstatymą. Pagal šį įstatymą, cigarečių iš Bulgarijos, Latvijos, Lietuvos, Vengrijos ir Rumunijos vežti į Vokietiją negalima, todėl galiu pasiimti savo tris blokus cigarečių ir važiuoti kur tinkamas.

Buvau apstulbęs, todėl pareikalavau pateikti šio įstatymo nuorašą ir viską įforminti oficialiai. Taip pat pareikalavau vertėjo. Po trijų valandų laukimo atvyko “vertėja” (pradžioje aš galvojau, jog ji oficiali pareigūnė, bet taip ne buvo). Vertėja buvo ne lietuvių, bet anglų kalbos. Susitaikęs su ta mintimi, jog Lietuvos piliečiai šiems pareigūnams tėra antrarūšiai žmonės, aš sutikau, jog vertėja verstų man į anglų kalbą, kokiais teisiniais pagrindais veikia šie pareigūnai.

Buvau nustebintas – pasirodo, tikrai yra toks oficialus Vokietijos muitinės vidaus normatyvinis aktas, nustatantis diskriminacines sąlygas piliečiams ir prekėms iš Lietuvos, Latvijos, Bulgarijos, Vengrijos, Kroatijos ir Rumunijos, palyginus su kitomis Europos Bendrijos narėmis.

Po to Vokietijos pareigūnai dar kartą mane nustebino. Per vertėją man buvo pasakyta, jog aš galiu pasiimti visas savo cigaretes, jei sumokėsiu už jas mokestį. Tada aš paklausiau jų posto viršininko, ar jis reikalauja sumokėti mokestį už prekes, kurios jau buvo apmokestintos ES? Jis pasimetė ir atsakė, kad jis nereikalauja dar kartą sumokėti mokestį už ES prekes, o tik už prekes iš Lietuvos. Aš jam vėl priminiau, kad Lietuva yra ES narė. Jis pasiuto ir pradėjo sakyti, jog Lietuva nėra Europos Sąjungoje ir iš viso čia Vokietija ir jie turi savo tvarką.

Aš su juo nebesiginčijau, tik dar kartą per vertėją oficialiai deklaravau, jog aš vykstu tranzitu per Vokietiją ir joje nesirengiu šių prekių naudoti. Aš jo vėl paklausiau, ar tai yra TRANZITO mokestis. Jei TRANZITO, tuomet kiek kartų Europos Bendrijoje aš turėčiau mokėti tų tranzito mokesčių? Nes man toliau reikia dar vykti per Nyderlandus, Belgiją ir Prancūziją. Ar Vokietijoje sumokėtas TRANZITO mokestis galios tose šalyse ar ne?

Pareigūnas pastebimai sutriko, nubėgo kažkur skambinti, vėliau grįžęs pasakė, kad jie blogai apžiūrėjo mašiną ir pareikalavo dar kartą ją pateikti apžiūrai.

Aš išlaipinau verkiančią mažąją dukrytę, kuriai tik penkeri metai, taip pat nuraminau vyresnius savo vaikus, nes jie paklausė, ar vokiečiai neuždarys mūsų į Osvencimą (neseniai žiūrėjo dokumentinį filmą apie Vokiečių pareigūnų žiaurumus) ir pateikiau automobilį pakartotinai apžiūrai.

Beje, pažymėtina, jog visą šį laiką automobilį saugojo ginkluoti pareigūnai. Visą valandą vokiečiai kratė mūsų daiktus, visus vaikų rūbelius ir žaislus, žmonos asmeninę rankinę, atidarė net jos higieninių paketų dėžutę ir apžiūrėjo kiekvieną įklotą. Su pasibjaurėjimu filmavome ir stebėjome šią, antrąjį pasaulinį karą primenančią, sceną.

Per vertėją paklausiau pareigūnų, ar jie mus taip pat privers ir nusirengti? Ačiū Dievui, gavau neigiamą atsakymą. Kadangi visas šis veiksmas vyko viešoje erdvėje, autostrados stovėjimo aikštelėje, “nusikaltėlių” automobilio kratymo susirinko žiūrėti didelė minia žmonių. Aš, mano žmona ir vaikai stovėjome ir raudonavome iš gėdos.

Nieko nesuradę, pareigūnai vėl grįžo prie protokolo rašymo. Aš dar kartą paklausiau apie TRANZITO mokestį ir ar šis mokestis galios Nyderlanduose, Belgijoje ir Prancūzijoje. Pareigūnai neatsakinėjo į klausimus, tik pateikė pasirašyti kažkokius dokumentus. Aš paprašiau vertėjos išversti. Kuomet ji išvertė, aš paprašiau jos pasirašyti, jog ji išvertė teisingai. Čia vėl nustebino vokiečių pareigūnų viršininkas, jis pasakė, kad niekas nieko nepasirašinės, o jei aš nepasirašysiu, tuomet visus popierius jie atsiųs man paštu.

Norėdamas gauti bent kokį nors šio siaubingo elgesio patvirtinimo dokumentą, aš pasirašiau su prierašu, jog vertėjo nebuvo. O kadangi pareigūnas man negarantavo, jog sumokėtas mokestis galios kitose ES valstybėse ir man vėl gali tekti mokėti, aš palikau cigaretes ir paprašiau atsiųsti oficialų dokumentą, pagal kurį man reikėtų sumokėti mokesčius.

Prieš kelias dienas gavau iš Vokietijos laišką su reikalavimu sumokėti mokesčius už cigaretes. Tuo pagrindu kreipiausi Vokietijos ambasadą, taip pat į mūsų Užsienio reikalų ministeriją ir Lietuvos europarlamentarus, prašydamas išaiškinti man, kaip Europos Bendrijos šalies piliečiui, ar Vokietijos pareigūnai elgėsi tinkamai, ar šis jų paskaičiuotas mokestis yra teisėtas, nes aš jau vieną kartą esu sumokėjęs visus Europos Sąjungos mokesčius už šias prekes?

Jei šis mokestis yra už prekių tranzitą per Vokietiją, tuomet ar jis galios taip pat Nyderlanduose, Belgijoje ir Prancūzijoje, ar tų šalių pareigūnai taip pat turi teisę mane dar kartą apmokestinti? Jei vis dėl to šis TRANZITO mokestis yra teisėtas, tuomet prašyčiau informuoti, nuo kada nustojo galioti pagrindinis Europos Sąjungos laisvo prekių ir paslaugų judėjimo principas?

Kadangi nei vienas pareigūnas neprisistatė (įskaitant ir vertėją), nors aš ne kartą reikalavau, aš nutariau paviešinti protokolo numerį K1/365/2017 ir protokole nurodytą muitinės adresą: Hauptzollamt Magdeburg, Ihlenburger Str. 4, 39126, Magdeburg. el. pastas: poststelle.hza-magdeburg@zoll.bund.de. Įvykio data 10.08.2017.

P.S. Jei manote, jog tai yra vienetinis atvejis, turiu jus nuliūdinti. Po šio akibrokšto pradėjau domėtis pas kitus Lietuvos piliečius, kurie buvo susidūrę su Vokietijos pareigūnais. Pasakojimai mane pribloškė. Pasirodo, lietuviškas pasas yra kaip signalas patyčioms.

Vienas keleivinio “mikriuko” vairuotojas pasakojo, jog vokiečių muitininkai nubaudė jį už kažkokį pažeidimą 600 eurų bauda. Jis tuojau pat vietoje susimokėjo, gavo kvituką ir ramus išvažiavo. Po metų jį sustabdė kiti muitininkai ir patikrinę duomenų bazėje pranešė, jog jis skolingas baudą. Jis atsakė, jog susimokėjo. Pareigūnai pareikalavo kvito. Vairuotojas vėl atsakė, kad praėjo jau metai ir natūralu, kad kvito jis neturi. Tada buvo iškviesti policijos pareigūnai, kurie apieškojo vairuotoją, rado piniginę su 1000 eurų, atskaičiavo iš ten 600 eurų ir numetę jam, kaip šuniui, piniginę, išrašė kvituką apie sumokėtą baudą. Kitas kelyje sustabdytas “mikriuko” vairuotojas pasakojo, jog ne kartą buvo atsitikimas, kai tikrinant rankines, neatsidarė užtrauktukas. Vokiečių muitininkai be ceremonijų peiliu prapjaudavo rankinės šoną ir iškratydavo daiktus. Ir tai tik kelios istorijos, kurias man papasakojo.

Nemanau, kad šioje situacijoje “tyla yra gera byla”. Jei nebus jokio atoveiksmio, kiekvienas Lietuvos pilietis tampa potencialiu objektu patyčioms.

Vladimiras Troščenka