Adv. Arūnas Marcinkevičius, LiGSA valdybos pirmininkas

1 aspektas – sukėlęs ažiotažą žiniasklaidoje

Pastarųjų daugiau nei dešimtį metų regioninėje ir nacionalinėje žiniasklaidoje viešai, skirtingu laikotarpiu paskelbtais duomenimis (pastaba: gautais iš oficialių šaltinių), jei Lietuvos gyventojų vis dar yra 3 mln., Lietuvos visuomenėje įvairių šaunamųjų ginklų savininkai – fiziniai asmenys sudaro (nuo 10% iki 11,5% gyventojų) virš 300 tūkstančių fizinių, neįskaitant į šį skaičių juridinių, asmenų.

Jei kas mėnesį leidimus šaunamajam ginklui vien savigynos tikslais įgyjančių asmenų skaičius Lietuvoje, minimaliausiais pastarųjų 5 metų laikotarpio skaičiavimais, viršija 300 ar net 500 fizinių asmenų, tai per kalendorinius metus šaunamųjų ginklų savininkų skaičius vien tokių asmenų sąskaita padidėja net 3 000 ar 5000 žmonių.

Medžiotojų bilietus ir leidimus medžiokliniam ginklui, skirtingų medžiotojų draugijų duomenimis, per kalendorinius metus Lietuvoje įgyja apytikriai maždaug iki 1500 – 2000 žmonių.

Tuomet, jei šie skaičiai yra realūs, vien šių dviejų grupių asmenų dėka, šaunamųjų ginklų savininkų skaičius kasmet padidėja apytikriai 4 500 ar net 7 000 asmenų.

Oficialūs, skirtingų medžiotojų nacionalinių susivienijimų (asociacijų, draugijų) atstovai, kuriais, regis, nėra pagrindo nepasitikėti, jau nuo 2017 m. rudens vis dažniau atvirai prabyla apie tai, kad medžiotojų skaičius Lietuvoje nuolat, sparčiai auga ir jau siekia, jei neviršija, 100 tūkstančių, kas tiesiogiai lemia medžioklės licencijų skirstymo ir jų suteikimo skaičius.

Į šiuos rezultatus neįtraukti ginklų savininkų – fizinių asmenų, privačiai įsigyjančių šaunamuosius ginklus: 1) olimpinėms šaudymo sporto šakoms; 2) praktinio šaudymo sporto šakoms; 2) Lietuvos Šaulių sąjungos šaulio tarnybai; 3) tarnybai savanoriškos krašto apsaugos pajėgose; 4) saugos firmų darbuotojų profesinei veiklai; ir 5) apdovanotųjų vardiniais šaunamaisiais ginklais, o taip pat 6) privačių juridinių asmenų

Visiškai nėra žinomi, todėl taip pat neįtraukti: teisę šaunamajam ginklui kasmet prarandančiųjų ar jos atsisakančiųjų  asmenų skaičiai.

Lygiai taip pat įvairių viešųjų ir žiniasklaidos šaltinių pakankamai ilgą laikotarpį, laikas nuo laiko skelbiamais, skirtingais duomenimis vienam šaunamojo ginklo savininkui vidutiniškai tenka iki 5 šaunamųjų ginklų. Pasitikint šiais duomenimis, būtų galima preliminariai teigti, kad šaunamųjų ginklų savininkai Lietuvoje šiandien turi iki 1,5 milijono vienetų įvairių šaunamųjų ginklų, neskaitant kitų, įvairių jų priedėlių, kurių skaičius dar didesnis.

Pastaba: tokie preliminarūs duomenys nuo 2017 m. gegužės 17 d. per visą Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo projekto rengimo ir svarstymo Vyriausybėje bei Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos bei Aplinkos apsaugos komitetuose laikotarpį politikų ir valdininkų tarpe pastoviai kėlė ir tebekelia nemenką sudirgimą bei įtampą, tačiau, nežiūrint į tai, iki kandidato į prezidentus dr. Mindaugo Puidoko pasisakymo ir 2019 m. balandžio 19 d. publikacijos  niekada nebuvo  paneigti ar net bandomi (pagrįstai ar kitaip) paneigti.

Tuomet, atsižvelgiant į tai, pagrįstai kyla klausimas: ar gerb. žurnalistei p. Liepai Želnienei pateikti ir 2019 m. balandžio 19 d. 15min.lt publikacijoje „Tiesa ar melas? M. Puidokas: Lietuvoje 300 tūkst. žmonių turi apie 1,5 mln. ginklų“ paskelbti Lietuvos Policijos departamento licencijavimo skyriaus duomenys apie bendrąjį 94 251 ginklų savininkų ir jų bendrai turimą šaunamųjų ginklų vienetų skaičių, pagal kurį kiekvienam savininkui vidutiniškai, berods, tenka tik po 1,8 šaunamojo ginklo, atitinką realią tikrovę ir nėra daugiau nei abejotini?

Kita vertus, net jei jau būtų ar dar nebūtų atsitikę taip, kad gyventojų skaičius Lietuvoje tiek drastiškai sumažėjo, kad jau nebesiekia net ir 1 mln. gyventojų, ar nacionalinio saugumo ir gynybos maksimaliai veiksmingo užtikrinimo labui būtų išmintinga ignoruoti ar bandyti nuginkluoti tuos, kaip bandoma įteigti visuomenei, tik vos kažkokius “94 251” (devyniasdešimt keturis tūkstančius du šimtus penkiasdešimt vieną) šaunamųjų ginklų savininką, o ne konsoliduoti juos bendriems Lietuvos Valstybės ir visuomenės veiksmingos gynybos ir saugumo tikslams?

O juk, sprendžiant iš 2019 m. balandžio 18 d. kandidatų į Prezidentus debatų nacionalinės visuomeninės televizijos eteryje, kitokių, papildomų šaunamąjį ginklą veiksmingai įvaldžiusių ir apsiginklavusių žmonių resurso atsargoje, regis neturime?

Kiti, iki šiol nutylimi, aspektai. 2 aspektas

Susipažinus su šia direktyva ir Seimui pateiktu įstatymo pakeitimo projektu, paaiškėjo, kad, siekiant „tobulinti kovą su šaunamųjų ginklų naudojimu nusikalstamais tikslais“ ir „teroristiniais išpuoliais“, pasirinko netinkamą šių skaudulių sprendimo būdą, nusprendę imtis priemonių ne prieš nusikaltėlius ar teroristus, o neabejotinai lojalius, legaliai laikomų šaunamųjų ginklų savininkus.

Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. IX-705 pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-2002(2) autoriai, nepaisydami direktyvos suteikiamos ginklų ir šaudmenų kontrolės išimčių taikymo teisės nacionaliniuose įstatymuose, nusprendė iš civilinės apyvartos (B kategorijos) išimti ir perkelti bei priskirti išskirtiniam karinės – specialiosios paskirties naudojimui (A kategorijai) iki šiol civilinėje apyvartoje leidžiamus laikyti, nešioti ir naudoti šaunamuosius ginklus, nepaisydami elementariosios logikos ir visų pusiau automatinių ginklų techninių savybių, pagal tai kiek šovinių galima iššauti tokiu ginklu (pastaba: pusiau automatiniu ginklu galima iššauti tiek šovinių, kiek jų bus patalpinta dėtuvėje, t.y. priklauso tik nuo jos talpos).

Tačiau į A kategoriją siūloma perkelti ir išimti iš civilinės apyvartos ne vien padidintos talpos dėtuves, bet visą šaunamąjį pusiau automatinį ginklą.

Tokiu būdu  „į A kategorija perkeliami visi centrinio įskėlimo šoviniais šaudantys pusiau automatiniai šaunamieji ginklai:

a) trumpieji šaunamieji ginklai, iš kurių be pakartotinio užtaisymo galima iššauti daugiau kaip 21 šovinį, jei:

    i) dėtuvė, į kurią telpa daugiau kaip 20 šovinių, yra to šaunamojo ginklo dalis arba

    ii) į jį yra įdėta nuimama dėtuvė, į kurią telpa daugiau kaip 20 šovinių;

b) ilgieji šaunamieji ginklai, iš kurių be pakartotinio užtaisymo galima iššauti daugiau kaip 11 šovinių, jei:

    i) dėtuvė, į kurią telpa daugiau kaip 10 šovinių, yra to šaunamojo ginklo dalis arba

    ii) į jį yra įdėta nuimama dėtuvė, į kurią telpa daugiau kaip 10 šovinių;“.

Perkėlus, t.y. priskyrus civilinėje apyvartoje leidžiamą šaunamąjį ginklą A kategorijai, jis bus paimamas neatlygintinai.

Tampa akivaizdu, kad tam tikros specifiniais požymiais apibrėžtos šiandieninių ginklų savininkų grupės: vardinių šaunamųjų ginklų kavalieriai, savigynai ir asmeninio turto apsaugai šaunamuosius ginklus legaliai turintys asmenys, o atskirais atvejais net ir medžiotojai bei sportininkai, neabejotinai patenka į potencialios rizikos zoną artimiausioje ateityje, pasibaigus leidimų šaunamiesiems ginklams galiojimo terminui, prarasti juos neatlygintinai. Tokiu būdu beatodairiškai aklame direktyvos įgyvendinime iš anksto užprogramuotas nuosavybės atėmimas.

O ką būtų galima bekalbėti apie Valstybės skirtų apdovanojimų – vardinių pusiau automatinių ginklų atėmimo pagrįstumą?

Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamybės ir apsaugos garantijas, negali nekilti klausimų, iš kokių finansinių išteklių būtų kompensuojama paimamų šaunamųjų ginklų ar net tegul vien tik tų ginklų padidintų talpų šovinių dėtuvių vertė? Juk šiandien privačioje nuosavybėje legaliai esamų šaunamųjų ginklų vienetų vertės svyruoja nuo kelių šimtų iki dešimčių tūkstančių eurų, todėl kompensacijoms būtinos biudžeto lėšos gali sudaryti net ir įspūdingą sumą.

Kompensacijos ir jų išmokėjimo tvarka už paimamą nuosavybės objektą nenumatyta ir net nenorima šį klausimą svarstyti, nors tai prieštarauja net ir pačios direktyvos preambulės 23 punkto, direktyvos 5 str. 3 d. ir 10 str. 1 d. nuostatoms, kalbančioms tik apie padidintos talpos dėtuvių išėmimą iš civilinės apyvartos.

3 aspektas

Lietuvos Respublikos Seimui pateikto svarstyti Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-2002(2) 13 str. 3 dalies antrajame sakinyje siūloma norma, kuria pilnametystės, t.y. pilno, savarankiško civilinio ir pilietinio veiksnumo, nepasiekusiems, t.y. neįgijusiems, asmenims bus suteikta bei įtvirtinta teisė, nepriklausomai nuo įgijimo būdo rūšies, formos ir sąlygų, įsigyti ir laikyti B kategorijai priskiriamus šaunamuosius ginklus ir šaudmenis sporto tikslams, iš esmės prieštarauja 1989-11-20 Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės Asamblėjos rezoliucija 44/25 (pagal Trečiojo komiteto pranešimą A/44/736 ir Corr.1) priimtai Vaiko teisių konvencijai (paskelbtai 1995-07-21 Valstybės žinios Nr. 60-1501) bei a 2016-11-17 Kigalio principams dėl civilių apsaugos bei 2017-11-15 Vankuverio principams dėl taikos palaikymo ir vaikų karių verbavimo ir išnaudojimo prevencijos.

Pabrėžtinai atkreiptinas dėmesys ir pažymėtina, jog, tiesiogiai vadovaujantis šiais tarptautinės teisės aktais, tiek Lietuvos kariuomenė, tiek ir Lietuvos Šaulių sąjunga nevykdo nepilnamečių, esančių jaunaisiais šauliais, t.y. 18 metų amžiaus nesulaukusių asmenų, mokymų naudotis ir šaudyti A ir/ar B kategorijoms priskirtinais šaunamaisiais ginklais.

Į tokios normos, esančios dabar galiojančio įstatymo bei siūlomos projekto normos redakcijose akivaizdų prieštaravimą JTO Vaiko teisių konvencijai atkreipė dėmesį bei savo pastabas Lietuvos Seimo NSGK pareiškė ir NVO Vaikams konfederacija, stebinti vaiko teisių konvencijos įgyvendinimą Lietuvoje, bei atkreipė dėmesį į tai, kad dėl šios normos atitikties tarptautiniams teisės aktams nebuvo gauta arba nepateikta Vaiko teisių apsaugos tarnybos prie SADM vertinamoji išvada, o 2018-06-18 Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos išvada prieštarauja aukščiau išvardintiems tarptautiniams teisės aktams bei atskleidžia, jog išvada pateikta tinkamai nesusipažinus, neanalizavus ir neįvertinus nei galiojančio įstatymo, nei siūlu projektu 13 str. 3 dalies antrojo sakinio normos atitikties vaiko teisių apsaugos reikalavimams.

Papildomai pažymėtina, jog iš 13 str. 3 d. antrojo sakinio tiesiogiai kyla išvestinė tokio nepilnamečio tęstinė teisė „sporto reikmėms“ įgyti ir padidintos talpos šovinių dėtuves bei kitus šaunamojo ginklo priedėlius, kurie projektu siūlomi išimti iš civilinės apyvartos bei naudojimo, kas prieštarauja pagaliau net ir šiuo projektu įgyvendinamos 2017 m. gegužės 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2017/853 (OL 2017 L 137, p. 22) nuostatas.

Esant šioms aplinkybėms ir aukščiau paminėtų tarptautinių teisės aktų reikalavimams, sutikite, jog visuomenei, asocijuotiems ir neasocijuotiems ginklų savininkams, bei politikams negali nekilti tiesioginių klausimų:

1. Jeigu pasitikima 16 m. amžiaus paaugliais ir leidžiama jiems laikyti B ir net A kategorijos šaunamuosius ginklus bei šaudmenis, tai kokiu pagrindu nepasitikima suaugusiaisiais?

2.  Kiek Lietuvoje šiuo metu yra paauglių, įgijusių tokią teisę – 3 (trys) ar 5 (penki)?

3.  Ar šie paaugliai nėra aukštą socialinį-valstybinį statusą turinčių tėvų vaikai?

4.  Kokie asmenys yra šios normos lietuviškojo įstatymo projekto iniciatoriai ir lobistai?

5.  Ar šios normos kilmė bei jos įteisinimas nereikalauja išsamesnio įvertinimo?