Visuotinai priimta, kad teismas skelbia savo verdiktus “Lietuvos valstybės vardu”. Kadangi taip ir yra, būtina nepamiršti, kad Lietuvos Respublikos valstybę sudaro visi joje gyvenantys piliečiai ir pilietės. Jie pagal Lietuvos Respublikos Konstitucija yra toji Tauta, kuri yra valstybės suverenu, t. y. besąlyginiu Valdytoju. Valstybinės valdžios įstaigos, prokuratūra, teismai ir jų tarnautojai nėra, negali būti ir niekada nebus Valstybės suvereno pakaitalu ir neįgis jo galių. Jeigu tą pripažįstame, tuomet privalu pripažinti ir gerbti besąlyginiam valdytojui tenkančias prigimtines teises pastoviai ir tinkamai būti informuotu apie visa tai, kas vyksta ir kas yra daroma, ir kaip nusprendžiama mūsų Valstybės vardu. Ne post factum, o nuolatos dar visų tokių procesų eigoje. Pagaliau tai yra neatimama Suvereno teisė, TEISĖ ŽINOTI ir žinoti savalaikiai, o ne tada, kai “šaukštai- jau po pietų”. Kadangi mūsuose iki šiol dar, priešingai progresyvių valstybių šimtamečiams pavyzdžiams, teisingumo procese neleidžiama aktyviai dalyvauti Suvereno atstovams, t. y. Prisiekusiesiems, žurnalistams tenka labai svarbi užduotis ir pareiga savalaikiai, o ne po visko, sąžiningai kelti į viešumą, visuomenės žiniai visus teisingumo procesų niuansus, problemas ir trūkumus, nes visuomenė – mes visi be išimties, šiandien neturime kito būdo ir galimybės sužinoti tikrąją padėtį vienokioje ar kitokioje byloje. Todėl trukdymai žurnalistams šiuo požiūriu yra neatidėliotinai naikintinais ir smerktinais reiškiniais.

9  0

Verda komentatorių aistros dėl žurnalistei uždrausto intervių ir teisės žinoti. Suprantamas reikalas, nes jokiais draudimais ar apribojimais teisybės nuslėpti nesigaus. Istorijoje daugybė įvairiausių pavyzdžių, liudijančių cenzūros beprasmiškumą ir milžinišką jos įtaką tikrų ir neįtikėtinai fantastiškų hipotezių, versijų ir gandų sklidimui. Taip, kad teismo cenzoriaus sprendimas negerina, o dar labiau komplikuoja padėtį ir tarnauja negatyviosios nuomonės visuomenėje apie Medininkų bylos pagrįstamumą, įrodymumą ir sprendimų teisingumą sklaidai bei stiprėjimui. Tokie yra visuomenės ar individualaus sociumo nuomonės formavimosi pagrindai. Viešųjų ryšių specialistai ir žiniasklaidininkai puikiai žino, todėl teismo draudimas bylos procesą įdėmiai stebinčiai žurnalistei, darančiai nuosavą žurnalistinį tyrimą nėra paprastai ydingas. Tai grubiausia klaida, kokią tik buvo įmanoma padaryti.
Kita vertus, kur kas aktualesnis politikų, prokuratūros ir teismų per šios bylos procesą itin ženkliai smukęs personaliniai moralinis įvaizdis, apie kurį nežinia kodėl viešumoje kol kas nutylima.
Kokiomis vertybėmis, jei taip būtų galima vadinti, ar principais privalo vadovautis tie, kurie per ketvirtį amžiaus neištyrę nusikaltimo, ryžosi atimti laisvę pirmam, lengviausiai pasiekiamam žmogui ir atiduoti jį teismui be įrodymų?
Kokio asmeninio įvertinimo nusipelno kiti, tokios kokybės byloje išdrįsę be įrodymų pripažinti žmogų kaltu ir net nuteisti jį kalėjimui iki gyvos galvos, t.y. iki mirties?
Pagaliau kokio žmonių, esančių rinkėjais vertinimo galėtų tikėtis treti, specialiai tikslingai atbuline tvarka pakeitę įstatymus dėl šitos bylos?
Ar jų veiksmai neatskleidžia visų jų tikrojo požiūrio į kiekvieną žmogų, kaip individualią asmenybę ir neparodo visų jų paniekinančio požiūrio, žmogaus gyvenimo, šeimos ir jų likimo absoliutaus nuvertinimo, bei elementariųjų teisių nepaisymo?

5  0