Artėjant Sausio 13-osios kruvinųjų įvykių 20-mečiui, Generalinė prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal A.Paleckio pasisakymus, esą prie prieš 20 metų prie televizijos bokšto „savi šaudė į savus“.

Kol Generalinė prokuratūra daro tyrimą, „Karštas komentaras“ kalbasi su tiesioginiu šių įvykių dalyviu – tuometiniu Krašto apsaugos departamento vadovu Audriumi Butkevičiumi ir tiesiai šviesiai klausia: tai kas šaudė 1991-ųjų sausio 13-ąją – TSRS kariškiai ar „savi“?

“Tikra nelaimė, kad grupelė 1991 m. veikusių Lietuvos politikų su Vytautu Landsbergiu priešakyje, bandydami sureikšminti savo asmeninį vaidmenį, kuria mitą, esą Lietuva buvo nesiginanti auka, na, toks vaižgantiškas Mykoliukas… Jų istoriniame variante Lietuvos visuomeniniai bei politiniai procesai buvo „savaiminiai“, TSRS vidiniai procesai, įvairių grupuočių kova dėl valdžios Rusijoje ir TSRS įtakos Lietuvos situacijai nedaranti… Tada virš vaizduojamo ar įsivaizduojamo chaoso iškyla jų pačių herojinė figūra. Tokiu būdu mums perša tokį istorijos variantą, kur tik vieno „nepalenkiamo vado išminties ir ryžto dėka“ buvo sutramdyta TSRS agresija…

Deja, su šiomis konservatorių partijos ir jos garbės rezistento, dėsčiusio mokslinį komunizmą, kuriamomis kvailystėmis, kaip ir kito komunistėlio -A.Paleckio ar beprasmiškai antirusiškomis paikšo K.Masiulio „šnekomis“ aš taikstytis negaliu. Tokia pozicija paverčia sausio mėnesio aukas beprasmėmis, o daugybės žmonių atliktą darbą menkaverčiu priedu, skirtu „vado“ nuopelnams paryškinti.

Aš teigiu: 1991m. sausio įvykių metu mes nebuvome pasyvūs! Mūsų valstybė turėjo efektyviai veikiančią gynybinę strategiją ir ją realizavo! Mes privertėme priešą kovoti toje konflikto plotmėje, kur buvome stipresni!

Tai buvo psichologinio karo operacija, vykdyta panaudojant pilietinio nesmurtinio pasipriešinimo technikas: pilietinė visuomenės pozicija buvo mūsų ginklas.

Tai buvo kova už mums palankią pasaulio viešąją nuomonę! Kova su „gero“ M.Gorbačiovo ir „perestrojkos“ mitais. Mes kovojome už tai, kieno suformuotas televizijos „vaizdelis“ įsitvirtins pasaulio žmonių sąmonėje ir per demokratinių procesų mechanizmus privers Vakarų valstybių politikus veikti mūsų naudai.

Ir mes nugalėjome”.

-“Saviškiai šaudė į savus“, – sako Algirdas Paleckis, apibūdindamas Sausio 13-osios įvykius prie TV bokšto Vilniuje. Be jūsų daugiau kam šaudyti nebuvo, p. Butkevičiau. Tai kodėl davėte įsakymą šaudyti?

-“Saviškių šaudymas” yra p.Paleckio šeimyninė drama ir, sakyčiau, pasąmoninis kaltės jausmas. Manau, todėl šis “kaltės kompleksas” už savo senelio veiksmus dabar taip įžodinamas anūko lūpomis, primetant savas “ligas” aplinkiniams. Beje, psichologijoje tai gerai žinomas fenomenas. Paprasti žmonės sako: “kuo pats smirdi, tuo ir kitus tepa”.

Todėl turiu prisipažinti: dėjau visas pastangas, kad nė vienas šūvis, netgi atsitiktinis , nebūtų paleistas 1991m. sausio įvykių metu.

Tai buvo strateginio lygio sprendimas. Užsienio žurnalistai, labai gausiai surinkti į Lietuvą, tuo metu privalėjo aiškiai matyti, kas yra tikrasis agresorius ir betvarkės bei smurto kėlėjas. Mes buvome priversti netgi jėga tramdyti pernelyg karštus „patriotus“, kuriuos buvo labai sunku atskirti nuo provokatorių. Vaizdelis, kurį turėjo matyti užsienio žurnalistai, privalėjo būti vienareikšmiškai aiškus.

M. Gorbačiovo reitingai to meto politinėje aplinkoje buvo dar labai aukšti, ir Vakarų politikai būtų mus pardavę ir „nurašę“ ramia sąžine tam, kad palaikytų „Perestrojką“, reiškiančią šaltojo karo pabaigą. Būtų pardavę, jeigu tik būtume davę tam pretekstą! Šia iliuzija tuo metu tikėjo daugelis. Todėl atsakau: visi šūviai paleisti 1991m. sausio įvykių metu buvo padaryti TSRS kariškių.

-Tačiau A.Paleckio ir K.Masiulio diskusijoje laidoje „Karštas vakaras“ taip ir nebuvo paneigtas minėtas teiginys apie šaudymą į savus. Iš kur jis apskritai atsirado? Juk A.Paleckis nėra pirmasis panaudojęs šį argumentą…

– Jūsų minimoje televizijos laidoje argumentų apskritai nebuvo! K.Masiulis vaidino doro patrioto įniršį, taškėsi purslais ir visaip rodė, kaip jam bjauru sėdėti šalia Tėvynės išdaviko anūko, o „anūkas“ stengėsi žūt būt priminti tautiečiams apie savo buvimą, klasių kovą, tegu ir šmeižto kaina. Žodžiu, ši laida buvo reikalinga abiems politikieriams savo vertybėms paviešinti. Sausio 13-osios aukų krauju jie naudojosi vienodai savanaudiškai.

Pasakojimas apie tai, kad Krašto apsaugos departamento „boeviki“ šaudė sausio įvykių metu į žmones, kad mes „lavoninėse pririnkome“ seniai mirusių žmonių kūnų ir „pakišome juos žurnalistams“, ir panašaus lygio pasakojimai buvo pradėti eksploatuoti jau 1991 m. sausio 14 dieną TSRS ideologų pareiškimuose. Jiems reikėjo bet kuria kaina pateisinti karinės jėgos panaudojimą prieš civilius gyventojus.

Beje, analogiškos pasakos buvo kuriamos ir apie Baku įvykius, ir apie įvykius Tbilisyje.

Kitų šalių kariškiai, bandydami pateisinti ginklo panaudojimą prieš civilius Irake ar Afganistane, turi tą patį pasiteisinimą-„kovotojai-mudžahedai-boeviki“ šaudė!

Kadangi aš tuo metu buvau Krašto apsaugos departamento direktoriumi, visi galimi ginkluoti veiksmai buvo tapatinami su mano vadovaujama institucija. TSRS spauda buvo kupina epitetų: „fašistvujuščije molodčiki Butkiavičiusa“, „boeviki Sajudisa“… Beje, TSRS karinė vadovybė kaip tik taip ir motyvavo savo kariškius, aiškindama jiems, kodėl reikia išvažiuoti su tankais į taikų miestą. Kariškiams, ideologiškai ruoštiems būti civilių gynėjais, reikėjo specialaus paaiškinimo, kodėl jie turi atlikti „žandarmo“ vaidmenį. Pasakojimas apie šaudančius „boeviki“ tam idealiai tiko.

Vaikantis sensacijų ar tiesiog vykdant įsakymą, mano duodamuose interviu bandydavo įžvelgti prisipažinimą, esą mano pasiųsti snaiperiai sėdėjo ant namų stogų ir šaudė…

Iš pradžių aš siųsdavau reikalavimus tai paneigti, tačiau tai buvo bergždžias darbas!

-Tačiau viename savo interviu „Obzor“ laikraščiui jūs neva minėjote, kad „planavote aukas“, kitame leidinyje aptikau jūsų žodžius, kad tuo atveju, jeigu TSRS kariškiai būtų atakavę parlamentą, jis būtų buvęs ginamas ginklu ir atsitraukiant padegtas. Esą tas pats likimas turėjo ištikti ir „Spaudos rūmus“. Daugelis parlamente sausio mėnesio įvykių metu buvusių žmonių iki šiol prisimena „Molotovo kokteilius“, medžioklinius karabinus…Ką pasakysite?

-Net ir tais atvejais, kai žurnalistas geranoriškas, nesusipratimas kyla dėl nepasirengimo suprasti, kad 1991 m. sausio įvykių metu mes turėjome gynybinę strategiją, pagrįstą psichologinio karo ir nesmurtinio pasipriešinimo, panaudojant civilių asmenų visuomeninę jėgą, koncepcijas.

Mes nekopijavome didelių valstybių karinių modelių, pagrįstų jėgos ir ginklo panaudojimu, nes tokiu būdu negalėjome laimėti. Atvirkščiai – mes privertėme priešą kovoti toje konflikto sudedamojoje dalyje, kurioje buvome stipresni, ir laimėdami toje vietoje išplėtėme savo sėkmę į visą politinių įvykių spektrą buvusios TSRS teritorijoje ir Vakarų valstybėse. Naudojant ginklą visada siekiama politinių pokyčių. Mes panaudojome kaip ginklą visuomenėje glūdinčias potencijas, pilietinę Lietuvos gyventojų poziciją ir pasiekėme tokius politinius rezultatus, kokių nebūtume gavę jokiu ginklo panaudojimo atveju.

Tikra nelaimė, kad grupelė 1991 m. veikusių Lietuvos politikų su Vytautu Landsbergiu priešakyje, bandydami sureikšminti savo asmeninį vaidmenį, kuria mitą, esą Lietuva buvo nesiginanti auka, na, toks vaižgantiškas Mykoliukas… Jų istoriniame variante Lietuvos visuomeniniai bei politiniai procesai buvo „savaiminiai“, TSRS vidiniai procesai, įvairių grupuočių kova dėl valdžios Rusijoje ir TSRS įtakos Lietuvos situacijai nedaranti… Tada virš vaizduojamo ar įsivaizduojamo chaoso iškyla jų pačių herojinė figūra. Tokiu būdu mums perša tokį istorijos variantą, kur tik vieno „nepalenkiamo vado išminties ir ryžto dėka“ buvo sutramdyta TSRS agresija…

Deja, su tokiomis konservatorių partijos ir jos garbės rezistento, dėsčiusio mokslinį komunizmą, kuriamomis kvailystėmis, kaip ir kito komunistėlio, -A.Paleckio ar beprasmiškai antirusiškomis paikšo K.Masiulio „šnekomis“ aš taikstytis negaliu. Tokia pozicija paverčia sausio mėnesio aukas beprasmėmis, o daugybės žmonių atliktą darbą – menkaverčiu priedu, skirtu „vado“ nuopelnams paryškinti.

1991 m. sausio mėnesio įvykių ir mūsų veiksmų neįmanoma suprasti atskirtų nuo keleto svarbių aplinkybių.

Pirma, tuo metu TSRS vyko sudėtinga kova dėl valdžios tarp eilės grupuočių, naudojusių savo tikslams pasiekti jiems ištikimas grupes TSRS KGB, TSRS armijoje ir TSRS Komunistų partijos aparate. B.Jelcino-A.Jakovlevo grupuotės strategija numatė perimti valdžią Rusijoje ardydami TSRS ir taip atimdami galią iš M.Gorbačiovo. Šis procesas sutapo su Lietuvos interesais. Jau nuo 1988 m. mes turėjome pakankamai gerus ryšius su Jelcino-Jakovlevo komandos nariais.

Tiek ir Lietuvos nepriklausomybės skelbimo eigą, tiek ir 1991m. sausio įvykius reikia vertinti ir šių TSRS vykusių procesų kontekste. Pvz., akivaizdu, kad sausio 13-ąją agresija Vilniuje, prasidėjusi kaip klasikinė valdžios pakeitimo operacija, kad ir pagal 1968 m. Čekoslovakijos scenarijų, jos organizatorių buvo suvokiama kaip B.Jelcino politikos „ledlaužio“ – Lietuvos sustabdymas. Beje, tik B.Jelcino politinės grupuotės ir jos palaikymo Vakaruose dėka galima paaiškinti, kodėl Vilniaus operacija nebuvo privesta prie loginės baigties – valdžios Lietuvoje pasikeitimo.

Deja, politines madas diktuojančioms pasaulio valstybėms Lietuva tuo metu buvo svarbi tik kaip mano įvardintų procesų dalis. Dažniausiai visi buvome priimami Vakaruose kaip trikdis M.Gorbačiovo politikai.

Kad ir kaip būtų nesmagu susireikšminti bandantiems konservatorių partijos lyderiams, nei jie, nei mes, nei Lietuva iki 1991 m. sausio 13 d. to meto pasaulinės politikos kontekste lūžio akmeniu dar nebuvo. Kaip tik 1991 m sausio mėnesio įvykiai ir suteikė Lietuvai naujas, sakyčiau, TSRS vykstančių procesų iešmininko pozicijas. Tai, kad išnaudojome piliečių neginkluotą jėgą, satelitinės televizijos suteiktus viešųjų ryšiu efektus ir sukėlėme masinę palaikymo bangą visoje TSRS teritorijoje bei Vakarų valstybėse, mes akimirkai pristabdėme pašėlusią agresiją, ir tai leido suveikti politiniams mechanizmams TSRS viduje ir Vakarų Pasaulyje.

Vėliau, iki 1991 rugpjūčio mėnesio pučo Maskvoje mūsų nepriklausomybės byla taip pat buvo susijusi su Jelcino-Jakovlevo generuojamais politiniais procesais.

Antra, politinę valdžią Lietuvoje siekiančios pakeisti grupuotės vykdė ne vien ginkluotą karinę operaciją, bet ir buvo parengusios savo veiksmų politinio pateisinimo istoriją. Pagal jų planą, 1991 m. sausio 13 d. įvykiai turėjo būti išprovokuoti susidūrimų, vykstančių tarp Lietuvos rusakalbių gyventojų, nepatenkintų Lietuvos nepriklausomybe gyventojų dalies, ir „nacionalistų“.

Kita konflikto linija buvo planuojama panaudojant Lietuvos lenkų nacionalistinius jausmus: mums buvo žinoma, kad TSRS CK 1990 m. pabaigoje buvo svarstoma galimybė sukurti lenkų autonominę respubliką.

Konfliktui tarp įvardintų jėgų stebėti 1991 m. sausio pradžioje į Lietuvą, perversmininkų pastangomis, buvo sukviesta eilė žurnalistų, jų manymu, turėjusių parodyti „nacionalistų“ vyriausybės sukeltą „kruviną“ konfliktą ir taip pateisinti ginkluotos karinės jėgos ir valdžios pakeitimo operaciją.

Reikia pabrėžti, kad šiandien dažnai ignoruojama, jog 1991 m. Lietuvos visuomenė nebuvo visiškai vienareikšmiškai nusiteikusi nepriklausomybės klausimu. Tautinė konsolidacija nepriklausomybės klausimu po 1991 m. sausio 13-osios – tai jau visai kita istorija. Šia prasme sausio mėnesio įvykiai buvo mums labai naudingi.

Trečia, nuo 1990 m. rugpjūčio mėnesio mums buvo žinoma apie TSRS vadovybės pasirengimus panaudoti jėgą, siekiant pakeisti politinę valdžią Lietuvoje. Taip pat mums buvo pakankamai gerai žinomos 1991 m. sausio mėnesį vykdytos agresijos detalės. Tai liudija eilė videoįrašų, kuriuose mes diskutuojame šios agresijos detalių tema, arba, pavyzdžiui,1991 m. sausio 7 dieną vykusios pirmosios Lietuvos kareivių priesaikos ir po jo sekusio instruktažo filmuota medžiaga…

Todėl pasipriešinti šiai agresijai aš siūliau ir Laikinosios gynybos vadovybės buvo priimta naudoti gynybai pilietinio nesmurtinio pasipriešinimo technikas pagal prof. Gene Scharp rekomendacijas. Tuomet su šiuo JAV gyvenančiu specialistu mes plačiai aptarinėjome šios strategijos panaudojimo galimybes Lietuvoje.

Visų pirma, tai reiškė, kad mes privalome neleisti priešui išprovokuoti tarpnacionalinio konflikto, kuriuo būtų pateisinamas ginkluotos TSRS jėgos panaudojimas. Antra, mes privalėjome apginti svarbiausias savo valstybės institucijas, neleidžiant sudaryti iliuzijos, kad atsiranda kokia nors alternatyvinė valdžia. Trečia, mes privalėjome parodyti pasauliui, kas yra tikrasis agresorius ir smurtininkas.

Priminsiu: visas konfliktas vyko realiame laike CNN pateikinėjant informaciją apie įvykius pasauliniam žiūrovui. Žurnalistai buvo „įsileisti“ į Lietuvą pagal mūsų priešininko rekomendacijas. Prie sienų stovėjo KGB kariuomenė… Iš esmės visa kova vyko dėl to televizijos kadro, kuriuo patikės pasaulio žmonės!

Tik įvertinus šias aplinkybes galima kalbėti apie kokį nors „šaudymą į savus“ ar „aukų planavimą“.

-Tai vis dėlto planavote aukas ar ne?

-Atsakau: mes žinojome, kad TSRS kariškiai naudos ginkluotą jėgą, tame tarpe ir tankus mieste, siekdami užvaldyti svarbius valstybinius objektus ir komunikacijas. Mums buvo žinoma, kad specialioms užduotims atlikti į Lietuvą atsiųsta specialiosios pajėgos. Mums buvo žinoma, kad kariškiai gąsdinami ir dezinformuojami apie tai, kad mes į juos šaudysime… Visa tai žinant, mano siūlymu buvo priimtas sprendimas remtis civilių asmenų jėga pagal mano aukščiau įvardintą strategiją. Aš, manau ir kiti laikinosios gynybos vadovybės nariai, puikiai supratome, kad aukų gali būti.

Šia prasme aš ruošiausi galimoms žmonių aukoms, dėl to iš anksto instruktuodamas valstybės medicinines tarnybas, miliciją. Veikti minioje, organizuojant žmones neprievartiniams veiksmams, buvo specialiai paruošti KAD darbuotojai ir pasiųsti į būsimų įvykių vietas. Svarbiausiuose pastatuose buvo paliekamos KAD darbuotojų komandos, turinčios uždavinį priversti priešą įsilaužti jėga į saugomus objektus ir visomis įmanomomis priemonėmis vizualiai fiksuoti agresijos faktus.

Priminsiu, kad iki sausio 13 d. TSRS kariškiai jau buvo užgrobę eilę pastatų, buvo KAD darbuotojai sužeisti, civilių asmenų aukos.

Man keistas ir nemalonus buvusių kolegų noras slėptis už teiginių, esą jie „nesuvokė, kas vyksta, todėl negalėjo patikėti savo akimis…“

Galiu pasakyti, kad, mano nuomone, sprendimas naudoti civilių asmenų neginkluotą pasipriešinimą išgelbėjo Lietuvą nuo tokių padarinių, nuo kurių iki šiol kenčia Gruzija, Azerbaidžanas, Moldova. Mes labai sąmoningai atsisakėme ginkluotos jėgos panaudojimo ir tai davė unikalų rezultatą. Deja, turėjome aukų. Lenkiu galvą prieš juos ir jų artimuosius.

Tegaliu pasakyti: mano tėvai buvo prie bokšto, vėliau – prie parlamento… Nė vienas iš mūsų, KAD tarnavusių asmenų neturėjome iliuzijų dėl savo likimo, jeigu pralaimėtume.

-O kaip dėl ginklų ir sprogmenų parlamente?

-Parlamento užgrobimas būtų reiškęs, kad valdžią Lietuvoje perima TSRS pajėgos. Aišku, kaip ir 1940 m., būtų aiškinama, kad lietuvių liaudis savo valia… Paleckio analogas jau buvo paruoštas, nes mūsų šių dienų herojus dar vaikščiojo šlapiu klynu.

Mes manėme, kad didelę dviprasmybę 1940 m. sukūrė tai, kad Lietuvos kariuomenė nesipriešino okupantui. Todėl Laikinojoje gynybos vadovybėje buvo priimtas sprendimas, kad parlamentas turi būti ginamas ginklu tuo atveju, jeigu TSRS karinės pajėgos panaudos ginkluotą jėgą. Buvo aišku, kad atakuojamo Lietuvos parlamento vaizdai būtų tapę bet kokių iliuzijų apie perestrojkos TSRS pabaigą.

Jau sakiau, kad sausio įvykiai ir mūsų veiksmų logika suprantama kaip kova už „tiesą televizijos ekrane“. Manau, kad liepsnojančio parlamento simbolis buvo gerai suvokiamas ir mūsų oponentams TSRS.

Tai tiek šį kartą apie simbolių jėgą.

-Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Vėtra Radavičiūtė

“Karštas komentaras” Nr.1, 2011