„Pradėjau sportuoti nuo 13 metų, kai Biržuose atsirado sporto salė. Ji buvo viena iš geriausių tuo metu Lietuvoje. Man, kaip vaikui, tai buvo kažkokia Meka. Labai norėjau treniruotis ir treniravausi šešis kartus per savaitę. Tiek nereikėjo, buvo per daug, bet… man labai patiko.
Po truputį rezultatai gerėjo. Su bendraamžiais varžydavausi kiekvienoje treniruotėje ir juos aplenkdavau. Kartą treneris pasiūlė išbandyti jėgas varžybose. Taip 16 metų pirmą kartą sudalyvavau galiūnų varžybose“, – Vilniaus karininkų ramovėje vykusioje sporto galiūnų popietėje, kurią suorganizavo Vilniaus biržiečių klubas „Krivulė“ bei jo prezidentas Arvydas Kregždė, savo kelią į pasaulio galingiausiųjų olimpo viršūnę papasakojo stipriausias pasaulio žmogus Žydrūnas Savickas.
„Tuo metu lygis Lietuvoje buvo kur kas žemesnis: mes nenešiojome tokių milžiniškų svorių po 200 kilogramų, varžiausi su dvigubai už mane vyresniais vyrais ir užėmiau garbingą vietą – per viduriuką. Tai man patiko ir nutariau, kad kitais metais aš dar geriau pasirodysiu.
Taip ir įsitraukiau į tą sporto šaką, palaipsniui gerindamas rezultatas, kol atėjo galimybė patekti į tarptautines varžybas.
Ta galimybė atėjo pakankamai vėlai. Nes šitame sporte Lietuva buvo tik pradininkė – pasaulis jau buvo pakankamai išvystęs šitą sporto šaką ir nelabai kviesdavo sportininkus iš Lietuvos. Ypatingai, kada aš jau buvau pakankamai stiprus, varžovai nelabai norėdavo, kad kažkokios mažos šalies sportininkas atvažiuotų ir išsivežtų visus laurus.
Pagrindinė kova buvo ne tik salėje – su svoriais, fizinis pasiruošimas, bet ir kad Lietuvą priimtų į galiūnų šeimą, kad būtume pilnateisiai jos nariai ir mus kviestų į varžybas.
Tam, kad tai pasiektume, prireikė daug metų. Reikėjo laimėti ne vieną pasaulio čempionatą ir ne vieną „A classic“ (Arnoldo Švarcnegerio taurės) turnyrą, kol Lietuva parodė, kas yra kas. Dabar pagal laimėtus titulus mes užimame pirmą vietą, lenkiame ir JAV, ir Rusiją.
Komandinėse varžybose kartu su S.Brusoku, V.Blekaičiu ir V. Lalu du kartus laimėjome stipriausios tautos titulą, kas iš tiesų buvo labai didelis laimėjimas ir tuo mes galime didžiuotis. Kadangi tų varžybų tradicija nutrūko, tai mes ir išlikome tie esami čempionai. Lietuva gali drąsiai vadintis stipriausia pasaulio tauta, nes šio titulo niekas iš mūsų neatėmė ir artimiausiu metu neatims, nes tokios varžybos dabar nevyksta.
Tačiau pats pirmas mano tikslas buvo tapti stipriausiu biržiečiu: buvo tokios varžybos – „Biržų galiūnas“. Deja, man taip ir nepavyko – toks Egidijus Žaldokas vis laimėdavo. Buvo gudrus, apgaudavo mus, jaunus. Jis buvo pakankamai geras atletas. O kai aš jį pasivijau, ir jau buvo kaip ir laikas man laimėti, tų varžybų neorganizavo… Biržuose pradėjo Lietuvos galiūnų etapus organizuoti. Taigi, peršokau tą vieną trokštamą titulą – galinsiausio biržiečio – ir tapau Lietuvos galiūnų čempionu. Netikėtai sau pačiam.
Vėliau ruošiausi jėgos trikovės čempionatui, bet tuometinis kandidatas į pasaulio čempionatą patyrė traumą, ir iškilo tokia dilema – važiuoti į pasaulio jėgos trikovės čempionatą ar bandyti pasaulio galiūnų čempionate sudalyvauti. Vis tiktai pasirinkau dalyvauti pasaulio galiūnų čempionate. Suvokiau, kad ši sporto šaka negali konkuruoti su jėgos trikove ir, norint reprezentuoti šalį, būtent šioje sporto šakoje gali išgarsinti Lietuvą. Jėgos trikovė, nors ir kokia puiki būtų sporto šaka – taipogi daug medalių esu laimėjęs, niekada neatsvers galiūnų sporto.
Pirma rungtis pasaulio galiūnų čempionate pasisekė puikiai, bet antroje rungtyje, akmenį keliant, jis užkrito man ant kojos – patyriau stiprią traumą ir pirmą kartą teko pasitraukti.
Kitais metais jau negavau kvietimo į varžybas. Paskui šiaip tai latviai atidavė savo vietą lietuviams – pavyko patekti į pasaulio čempionatą. Ir patekau į vieną grupę, kaip vėliau parodė istorija, su trim pasaulio čempionais. Ilgą laiką per varžybas buvau pirmoje, antroje vietoje, tačiau paskutinėje rungtyje – akmenų sukėlime – pradėjo lyti lietus ir man vieninteliam teko kelti šlapius akmenis. O šlapio akmens neužkelsi, teko vėl nepatekti į finalą.
Iš tiesų tas kelias – kokie penki metai – buvo labai sunkus. Ir, kad patekčiau varžytis su stipriausiais pasaulio vyrais, reikėjo daug jėgų įdėti. Būdavo labai skaudu, kada žiūri per televiziją varžybas: tu gali daugiau pakelti, bet laimi kitų šalių sportininkai ir plevėsuoja kitų šalių vėliavos. O tu sėdi namie…
Bet po to mes istoriją perrašėme, ir lietuviai yra šios sporto šakos lyderiai kartu su amerikiečiais ir islandais – šios trys valstybės yra vedančios šitame sporte.
Šitoje sporto šakoje Lietuva visada bus stipri, nes mūsų šaknys – mūsų protėviai buvo stiprūs.
Užsieniečiams yra nesuvokiama, kaip trijų milijonų tauta gali turėti tiek daug stiprių vyrų?
Esu pagerinęs 13 pasaulio Gineso rekordų, galiūnų varžybose esu pasiekęs daugiau nei 70 pasaulio rekordų, bet jų tiek daug pasiekiau, kad jau net pats nesuskaičiuoju. Kažkada, baigęs karjerą, suskaičiuosiu tikrąją statistiką – kiek ten jų yra: 75? Ar 78?
Mano svajonė – pasaulio galiūnų čempionatas Lietuvoje. Tai būtų sunku padaryti, bet tai – reali svajonė. Ir tai jau priklauso ne nuo manęs. Jeigu valdžia norėtų, toks čempionatas kažkada tikrai galėtų įvykti. Aišku, man dalyvaujant nelabai įvyks, nes man jau nelabai daug metų liko dalyvauti varžybose. Bet ateityje… Kodėl gi ne?
Gal ateis tokie laikai, kai Lietuva žavėsis visomis sporto šakomis ir visais sportininkais, kurie garsina šalį. Nes bet kokioje šakoje, kur mes iškeliame Lietuvos trispalvę, yra labai šaunu, ir aš džiaugiuosi visais Lietuvos sportininkų pasiekimais. Ir kad Lietuvoje vyksta Europos, pasaulio čempionatai.
Duok, Dieve, daugiau tokių renginių, duok, Dieve, geresnių sportininkų Lietuvai, kurie garsintų šalį. Ypatingai tokiose sporto šakose, kurios yra matomos pasaulyje. Aišku, mes tose šakose kol kas nusileidžiam, bet aš tikiu, kad vieną dieną ir pasaulio futbolo čempionatas įvyks pas mus“, – kalbėjo Žydrūnas Savickas.
Parengta pagal laikraštį „Karštas komentaras“
