Spalio 10 d. Žmogaus teisių komitetas kartu su Jungtinių Amerikos Valstijų ambasada Lietuvoje surengė konferenciją „Apsauga nuo smurto artimoje aplinkoje: įgyvendinimo iššūkiai“.
Konferencijoje buvo aptartas pasirengimas įgyvendinti Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą.
Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Arminas Lydeka, sveikindamas konferenciją, sakė: „Šiandien, po daugiau nei dešimtmetį trukusių diskusijų, pripažinome būtinybę smurtą artimoje aplinkoje vertinti kaip visuomenės interesą ir spręsti problemą valstybės mastu. Kodėl tai yra taip svarbu? Mūsų valstybinis tikslas – ugdyti aukštos moralės visuomenę. Smurto problema yra galingas stabdis ekonominei, kultūrinei, demografinei valstybės raidai“.
Pasak komiteto pirmininko, ateityje mūsų laukia dar vienas uždavinys – Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir mažinimo pasirašymas. Valstybės įsipareigojimai tarptautiniu mastu gal būt spręstų daugelį šiandien vis dar kylančių klausimų. A.Lydeka apgailestavo, kad nebuvome tarp pirmųjų 15 pažangių valstybių, pasirašiusių šią konvenciją. Komiteto pirmininko manymu, blogąsias tradicijas naudoti smurtą prieš savo moteris, dukras, senelius ir kitus artimus žmones ištrinti iš mūsų sąmonės yra pakankamai sudėtinga, todėl ir nuolat atsiliekame pripažindami ir spręsdami kai kurias jautriausias visuomenės problemas. Klausimas dėl pasirengimo pasirašyti konvenciją ir priežasčių, kodėl ji nebuvo pasirašyta bus svarstomas komiteto posėdyje lapkričio mėnesį.
Komiteto narė, darbo grupės, rengusios įstatymą, vadovė Dalia Kuodytė pabrėžė, kad nenorą pripažinti smurto prieš artimuosius problemą ir vengimą ją spręsti lemia patriarchališkas mūsų visuomenės požiūris į šeimą. „Nuolat yra pabrėžiamas šeimos sakralumas, kurio nevalia pažeisti, net jei toje šeimoje karaliauja smurtas, žalojami ar net žudomi moterys ir vaikai“, – sakė D.Kuodytė. Komiteto narė kritiškai vertino dažną įsitikinimą, kad jeigu jau prisiekei prie altoriaus, tai turi nešti savo kryželį ir ,kas bebūtų, nesiskųsti. Esant tokiam požiūriui, valstybė nusiplauna rankas, o auka paliekama viena su savo problema, net nesusimąstydama, kad galima nutraukti smurto spiralę. Kita priežastis valstybės įsikišimui sprendžiant smurto problemą, pasak komiteto narės, tai yra teisinės bendruomenės nuogąstavimai dėl įsikišimo į kodeksų šventovę, suvokiant tai kaip sistemos griūtį. „Nukentėjusiųjų apsaugą užtikrinti trukdė nuolatinis smurtautojo teisių prioritetizavimas“, – piktinosi D.Kuodytė.
Konferencijoje savo patirtį pristatė ir žiaurų fizinį, psichinį ir ekonominį smurtą patyrusi šešių vaikų mama Lina Sultanova. Moteris pasakojo, kad kurį laiką net nesuvokė, jog su smurtu galima nesitaikstyti. Lina papasakojo apie ilgą išsivadavimo iš smurtaujančio sutuoktinio kelią, glaudžiantis su vaikais motinos ir vaiko pensionate, nuolat keičiant būstą ir darbą. Jei būtų buvęs specialus įstatymas, pasak moters, problemos būtų išspręstos greičiau ir paprasčiau.
Konferencijoje patirtimi dalinosi Jungtinių Amerikos valstijų ekspertės Cheril Thomas ir teisėja Kathryn Quaintance. Ekspertės akcentavo bendruomeniškumo svarbą sprendžiant smurto šeimoje problemą. Pasak eksperčių, labai svarbu, kad akistatos su smurtautojais ir jų elgesio apribojimo našta neturėtų slėgti aukos, o tai turėtų būti bendruomenės atsakomybė. Aukos apsauga visuomet turėtų būti prioritetiniu dalyku, kai susikerta keli interesai. Sprendžiant smurto šeimoje problemą turėtų bendradarbiauti ir savo veiksmus koordinuoti visi specialistai, pareigūnai bendruomenė, bažnyčia – būtinas bendras esminis supratimas ir susikalbėjimas.
