Lietuvoje juntamas didelis imigrantų trūkumas. Toks didelis, kad į Maltą su specialia misija siunčiami klerkai pasižvalgyti vieno kito atliekamo imigranto ir pargabenti juos į Lietuvą. Ir ne šiaip imigranto važiuojama, bet pagal geriausias pirklių tradicijas yra nurodyta, kokią prekę reikia rinktis. Tinka tik afrikiečiai iš Etiopijos ir Eritrejos. Sutinku, kad gyvenimas šiuose Afrikos šalyse – ne pyragai, tačiau kuo blogesni somaliečiai? Juk tai, kas vyksta Somalyje, o tiksliau – kaimyninėse šalyse, primena ne XXI a. pradžią, o gūdžius viduramžius. Pasaulio „demokratinė bendrija“, sekanti kiekvieną įvykį naftinguose Artimųjų Rytų šalyse, paliko šimtus tūkstančių somaliečių likimo valiai. Iš retų vaizdų, kurie, dažniausią humanitarinių organizacijų dėka, pasiekia mus iš šiuo nualinto krašto, galima suprasti – padėtis beviltiška.
Kalbėti apie imigracija sunku, nes kalbant apie ją nuolatos balansuoji tarp savo, kaip civilizuoto žmogaus, pareigos priimti tą, kuriam gresia mirtinas pavojus, ir supratimo, kad dabartiniai migracijos procesai nėra vien bėgimas nuo karų, stichinių nelaimių ar kitų mirtinų pavojų. Amoralu atstumti nelaimės ištiktą, bet lygiai taip pat amoralu rinktis nelaimėlius lyg prekes parduotuvės lentynoje. Nuoširdus noras padėti vėlgi negali virsti prekybos objektu, nes šiandien iš išskaičiavimo priimame tikrus pabėgėlius, rytoj taip pat priimsime ir tuos, kurios svetur išvijo išimtinai ekonominiai veiksniai.
O noras būti „kaip visi“ emigracijos srityje yra juntamas. Ir tas noras yra abipusis. Jau dabar Lietuvoje yra pakankamai norinčių užsiimti imigrantų integravimo verslu. Yra pakankamai norinčių pakeisti vietinius darbuotojus atvežtiniais. Ir yra norinčių susikrauti sau politinį kapitalą, parodant save atviros visuomenės šalininkais. Ir pačioje Europos Sąjungoje, kalbu, be abejo, apie „senąsias“ jos nares, vis aštrėjant migracijos problemoms jau visiškai atvirai kalbama apie galimas prievolės priimti Rytų Europos šalims dalį plūstančių į ES migrantų.
Prancūzams bandant uždaryti vidinę ES sieną su Italija, šis klausimas iš kuluarinio „nepatogaus“ tapo viešo svarstymo tema. Kiek ES centrinė valdžia nekreips į tai dėmesio, nežinia, todėl, manau, nereikia atmesti galimybės, kad su imigracijos problema turėsime susidurti net ir be mūsų sprendimo priimti imigrantus ar ne.
Kol kas Lietuvoje migraciniai procesai gali kelti rūpestį dėl pačių lietuvių išvykimo svetur. Ir, kaip matome, kažkokios apibrėžtos politikos būsimų migrantų atžvilgiu šalis neturi. Maža to dabartinė Lietuvoje esančių pabėgėlių padėtis kelia daug klausimų. Teko kalbėti su aktyvistais, betarpiškai bendraujančiais ir su tais, kuriems pabėgėlio statusas jau suteiktas, ir su kandidatais gauti šį statusą, ir domėtis, kas vyksta Pabradės užsieniečių registravimo centre, ir kas vyksta Rukloje. Galiu drąsiai teigti Lietuva nėra pasiruošusi priimti daugiau pabėgėlio statuso prašančių nei dabar. Didesnis antplūdis neišvengiamai paspartintų procesą tinkamumui gauti pabėgėlio statusą, o tai jau tiesioginė rizika priglausti šalyje tuos, kurie nenori nieko kito, nei galimybės keliauti toliau į ES „gilumą“. Jei tokių keliautojų bus daug, tai mums už tai teks atsakyti. Likę Lietuvoje tariami pabėgėliai irgi pridarys rūpesčių. Jau matome, kas vyksta Paryžiaus priemiesčiuose, ar kas visai neseniai vyko Londone, ir galime suprasti, ką mums atneš nekontroliuojama migracija.
Tuo tarpu kalbant apie tikruosius pabėgėlius, kuriems gresia pavojus dėl karo, epidemijos ar stichinės nelaimės, arba jie persekiojami dėl savo politinių pažiūrų, bijau , kad bendroje masėje jais nebus kam rūpintis. Afganas, buvęs Nadžibulos armijos karininkas, laimingas gavęs prieglobstį saugioje šalyje yra prastesnis rūpesčio objektas nei jaunas ekonominis migrantas, kuris atvyksta su įsitikinimu, kad priėmusi jį visuomenė jam skolinga. Taip jau yra, kad labiausiai pastebimi yra ne tie, kam reikia pagalbos, o tie, kas tos pagalbos prašo, o tiksliau reikalauja garsiausiai.
O migrantų integravimo verslas juk irgi turi savo taisykles. Tie, per kurios teikiama parama migrantams ir kurie deklaruoja kovojantys prieš tariamą imigrantų diskriminaciją ar „integruojantys“ imigrantus į visuomenė, tiesios negaus finansavimo, jei nesugebės parodyti, kokia aštri yra migracijos problema. Ir tam parodyti agresyvus jaunas ekonominis migrantas batsiuvys, nuolatos besiveliantis į konfliktus, yra geriau nei Kabulo universiteto profesorius ar mokytojas iš Sirijos ar Irano.
O juk dar yra ir politiškai patogių migrantų priėmimo problema, kuomet atvykusiems priimti lemiamas veiksnys yra politinės konjunktūros sumetimai. Taip įvyko su čečėnais. Kol reikėjo erzinti Rusiją, tiko dažnas atvykęs, pernelyg nesigilinant, kokia atvykusio biografija ir ką jis ketina veikti Lietuvoje. Taip atsirado ne tik pabėgėliai, o ir tariami „studentai“. Tačiau įvykus keliems nemaloniems incidentams, o ir pasikeitus politinei valdžiai, čečėnų pabėgėliai jau tapo nereikalingi. Vienas iš rezultatų – negraži Gatajevų šeimos istorija, kuri dar ilgai gadins Lietuvos įvaizdį.
Gal aš esu kvailas idealistas, tačiau vis dar noriu tikėti, kad bendražmogiškos vertybės ir tik jos turi būti pagrindu suteikiant Lietuvos globą užsieniečiui. Tie nelaimėliai iš badaujančios Etiopijos, Eritrėjos tikrai galėtų gauti ramią užuovėją Lietuvoje, kaip ir tokioje pat padėtyje atsidūrę somaliečiai, kongiečiai , syrai ar afganai. Ir lai sutraukia žandikaulius tiems rasistams, kurie pasakys, kad turime pastatyti rasinį, religinį ar tautinį filtrą atvykstantiems. Ir nereikia elgtis su žmonėmis kaip su preke vergų turguje.
Esu didelis dirbtinės ekonominės imigracijos į Lietuvą priešininkas ir niekuomet nepriimsiu laisvarinkininkų argumentus, neva taip bus „didinamas konkurencingumas“. Nepriimsiu, nes nauda iš nekvalifikuotos darbo jėgos įvežimo tolimesnėje perspektyvoje virsta nepakeliama našta šalies socialinei sistemai. Tai parodė visų be išimties Vakarų Europos valstybių patirtis. O jei įvertintume didėjančią socialinę įtampą ir uždarų etninių grupių susidūrimų galimybę, rasizmo ir kraštutinio nacionalizmo atsiradimo galimybę, tai turėtume apskritai atmesti teiginius apie masines ekonominės migracijos privalumus. Juk turime didžiulį potencialą – savo piliečius atsidūrusius svetur. Klaidinga manyti, kad jie nenori grįžti. Per visą savo buvimo laiką Jungtinėje Karalystėje aš sutikau tikrai nedaug mūsų bendrapiliečių, kurie kategoriškai nusiteikę prieš grįžimą į Tėvynę. Ką reikia daryti sugrąžinant lietuvius atgal, tai atskira didelė tema, kurios šį kartą nenagrinėsime.
Taigi, baigdamas šį rašinį, vis tik norėčiau tikėti, kad mes visi suprasime, jog negalime užsidaryti lyg viduramžių pilis maro metu, neįleisdami pagalbos prašančių, tačiau nesielgsime su jais nei kaip su didžiosios politikos preke, nei kaip su potencialiai vergais. Ir noriu tikėti, kad į bėdos ištiktus žmones Lietuvoje nebus žiūrima kaip į konkurentus, atimančius darbo vietas, juk pabėgėlis – tai ne ekonominis migrantas.
Vitalijus Balkus
