Anglai apsisprendė išeiti iš ES. Kas tai – pačios didžiausios žemės istorijoje imperijos pabaigos paskutinio taško ant „i“ padėjimo artėjimas? Nieko tokio, viena imperija mažiau? Juk buvo ir kitų didžiųjų senųjų imperijų – Romos, Bizantijos, Turkijos, Arabų, Mongolų, Mogolų, Ispanų, Prancūzų, Inkų (visiškai trumpalaikių, tokių kaip A.Makedoniečio ar Tamerlano ar mažesnių bei pradinėse stadijose išnykusių minėti neverta) – ir iš jų nieko neliko ar liko tik trupiniai. Vietoj jų, tiesa, kuriasi naujos, tokios kaip Brazilija, Indonezija ar atsikuria pavydėtiną atsparumą laikui parodę Rusija ir Kinija. Vienas pagrindinių geopolitikos klausimų – ar JAV yra nacionalinė imperija, ar naujo tipo kosmopolitinis darinys – ir į jį gali atsakyti tik tolimesnė istorija. Tad jo neliesime. Mums svarbiausia, kas atsitiks su Europa, su ES, su NATO.
Neverkime dėl Didžiosios Britanijos ir jos Karalienės valdų galimo mažėjimo, jis vyksta taikiai, ne taip, kaip prancūzai dėl Alžyro ar Indokinijos, anglai kraujo neliejo. Be to, išėjimas iš ES vargu ar susilpnins Karalienės galią, gal, priešingai, neleis paversti jos „subjektu“.
Vienas anglų politologas rašė, kad gresiant valstybės „fragmentacijai“ atitinkamos tarnybos turi pasirūpinti, kad tos grėsmės būtų neutralizuotos (net ir „demokratijos demokratinimo“ sąlygomis…). Ar džeimsaibondai ir anglų finansininkai sugebės tą padaryti, ne mūsų reikalas. Dalis mūsų elito ir medijos verkšlena dėl galimų padarinių, dovanų maišas, atseit, sumenkės. Bet kameronai pasielgė džentelmeniškai, žinodami, kad dalis anglų tautos ir koservatorių (net M.Tečer tokia buvo) yra euroskeptikai, pasitikrino liaudies ir valdančiųjų sluoksnių nuomonę. Ar įgyvendins tautos valią, parodys artimiausia ateitis. Kosmopolitai vargu ar norės taip greitai pasiduoti…
Vyksta keisti dalykai: Velso, Škotijos ir, o, Dieve, Šiaurės Airijos kai kurie tautiniai nacionalistai demontruoja nenatūralią meilę ES, lyg neturėtų jūros, žuvies ir kitų gėrybių, kurias labai norėtų reguliuoti ES biurokratai.
Mūsų konservatyviai ir patriotiškai (nacionalizmo propaguoti nedrįstu, nors mažai, nykstančiai tautai jis labai reikalingas) nusiteikę žmonės turėtų pasidžiaugti. Gal iš tikrųjų bus suduotas smūgis ES biurokratinio monstro pavertimui nauja kosmopolitine imperija? Nejau švedai, anglai, danai, lenkai kvailesni už mus, kad nedaro taip, kaip mes? Juk jie neskubėjo taip, kaip mes naikinti savo valstybingumo, tautinės savasties, Laisvės ir Teisingumo likučių (LITo), kas dar buvo likę po Didžiojo Kapitalo letena… Koks prakeikimas (J.Aistis) slegia mūsų tautą, kad jau kelintą kartą iš eilės valdantieji išduoda ją (nevalstybinė lietuvių kalba Vytauto Didžiojo laikais, po to pasidavimas lenkams vardan galimybės engti savus, nesipriešinimas nacių ir sovietų agresijai. Nors ir statome paminklus, bet aukoms, o ne didvyriams. Kur paminklas Lietuvos Partizanui ir Partizanei, savo krauju nuplovusiems geras algas gavusių Lietuvos kariškių gėdą, kur paminklas paprastai valstietei, mokiusiai vaikus lietuviškai, kai kunigai ir dvarininkai mokė lenkiškai, rusiškai?).
Ir dabartis – nei šventės, nei kasdienybė, net nekvepia lietuvybe… Ar ne lietuviais esame mes gimę, kad pasiryžę vėl įsilieti į svetimas imperijas ir į savo šalį įsileisti per daug svetimtaučių? Ar nebejaučiame pareigos, jei ne sau, tai žmonijai, kad privalome išsaugoti savo genus, kalbą ir kultūrą?
Sugriovę beveik viską, kaip atstatysime? „Pagalba“? Bijokime danajų. Nėra jokios esminės pagalbos ir būti negali. Į bendravimą tarp tautų negalima žiūrėti kaip į bendravimą vienoje šeimoje, juk net artimi giminaičiai dažnai žiūri labiau savo interesų, ypč tai daro tautos ir valstybės.
Beeiškodami išeities iš liūdnos padėties dalis inteligentų, deja, vėl nukrypsta į senas ydas, į polinkį ką nors svetimo garbinti, o teigiamų dalykų, pavyzdžiui, technologijoje, pasisavinti neskuba ar nesugeba…Tik skolinasi ir skolinasi, lyg visai jau nebemokėtų aritmetikos. O gal tai Homo Korumpuvus plitimo požymiai? Bet tikriausiai ligos vardas kitas – individualizmas, nesugebėjimas susiorganizuoti, ne tik pardavimas už grašius milijardinių turtų, amžinos aferos…
Mūsų kai kurie politikai tik moka kartoti, kad reikia stiprinti NATO, kuo glaudžiau įsilieti visiškai į Vakarus, dėl saugumo reikia… Geopolitinės ir saugumo problemos tikrai yra ir sunkios, bet kitiems visiškai atidavę savo laisvę, ką beginsime? Ar tikėsimės, kad būdami jų faktine kolonija gyvensime geriau? Gynyba svarbu, bet bijome savo savanorių, nieko nenorime patys pasigaminti, o gali būti, kad mums iškiša svetimą šlamštą, kurį jau laikas nurašyti… Viskas mobilu, o šaudome į stovinčius taikinius… O juk mūsų nedraugai nestovi ir nepozuos vietoje atkišę užpakalį.
Ar stabili NATO? Rimtas klausimas. Kaip paveiks ją Anglijos sprendimas – teigiamai ar neigiamai mums? Kad ES gal netaps stabilia, tai, mano nuomone, gerai, nes šią Sąjungą būtina esmingai pertvarkyti, paleisti jos Parlamentą ir t.t., paliekant kai kuriuos gerus dalykus, bet išlaikant esminius suvereniteto dalykus. Tiksliau, juos teisiškai ir de facto atkuriant. Bet kažin ar NATO yra labai stabilus. Ne šiaip sau juk prancūzai, vokiečiai nenori į jo vadovaujamą gynybą per daug investuoti. Gal vokiečiams jau nusibodo būti atsiklaupusiems ir muštis į krūtinę? Gal ir jie užsinorės vėl valdyti savo gynybą ir savo finansus? Vieni vokiečiai per silpni, bet jie gali sudaryti sąjungą su savo amžinais priešais prancūzais, kurie irgi nedega meile Amerikai. Tada NATO būtų galas, reiktų ieškoti būdų, kaip išsaugoti bent jo likučius, gal įjungiant į Šiaurės Atlanto Sąjungą švedus, suomius? Jei susidarytų Europos ir Rusijos sąjunga, tada ir šis variantas kažin ar beišliktų realus. Tektų ieškoti naujo paleckio su sniečkumi?… Kai kurie bičiuliai neatmeta šios tikimybės. Tikėkimės, kad kažkada rusų sumušti vokiečiai (Vladimiras kartą vokiečiams pasakė: „Mylime jus, nes visada jus mušėme“) ir prancūzai neišduos Ukrainos ir Vidurio Europos, net jei jų ir Amerikos konkurencija padidėtų.
Nesu antirusiškai nusiteikęs, manau, kad Rusija pasauliui geopolitiškai reikalinga, bet ne mūsų juk sąskaita. Per didelės Vakaruose Rusijos imperijos mums tikrai nereikia. Gerai būtų, kad išmoktų iš anglų, kaip reikia elgtis su mažumomis: ne jas kolonizuoti, o suteikti joms kuo daugiau laisvės ir galimybes išlikti.
J.Aistis kadaise rašė, kad vienui vienas „valdančiųjų, šviesuomenės“ žodis, vienas kraujo lašas būtų išgebėjęs Lietuvą, bet valdančiųjų, elito, tame tarpe ir inteligentijos, pažadai liko netesėti.
Besikeičiant pasauliui, laikas atsikvošėti nuo kosmopolitizmo kvaišalų ir neatsisakyti visiškai didžiausios vertybės – laisvės. Dėl to verta apmąstyti ir išanalizuoti daug ką. Islandijos, Anglijos pavyzdžiai turėtų ne gąsdinti, bet įkvėpti minčiai ir tikrai veiklai. Kaip išvaduoti Lietuvą ne tik nuo svetimųjų, bet ir savųjų biurokratų jungo. Kalbu ne apie valdininkus, jie visada buvo ir bus reikalingi, bet apie darbo stilių ir metodus, apie pagarbą paprastam žmogui ir jo laisvei… Mažėjant lietuvių Lietuvoje tai tampa gyvybiniu klausimu, kitaip išgaruosime, kaip lašas ant karšto akmens, ar ištirpsime kaip gabalėlis cukraus stiklinėje arbatos, ir labai greitai.
Tai būtų ne mažesnė, negu Prūsijos tragedija. Todėl nebijokime visų pirma būti laisvais, eiti laisvės keliu. Jį pats Dievas nurodė žmonėms ir tautoms.
Jonas Siaurukas
