Vytautas Anušauskas savo mamą menkai teprisimena. Po to, kai sužinojo, kad po širdimi plaka užsimezgusi gyvybė, Elena Anušauskaitė, nieko nesakiusi savo artimiesiems, išvažiavo iš Pivašiūnų į Vilnių.
Tai buvo tie vadinamieji „paskenduolių laikai“, kuomet be vyro susilaukti vaiko buvo didžiulė gėda. Todėl Elena Anušauskaitė savo „gėdą“ ir išsivežė į sostinę.
„Vilniuje ji įsidarbino kūdikių namuose. Juose aš iki šešerių metų ir augau“, – prisimena Vytautas.
Paskutinį kartą Vytautas savo mamą matė ketverių. Moteris sunkiai dirbo, neturėjo kur gyventi, sūnus – kūdikių namuose, todėl ji susiviliojo to meto siūlymu dvejus metus padirbėti Kazachstane: esą po kelių metų sugrįžus į Lietuvą gaus būstą.
Taigi, parašė prašymą laikinai paauginti vaikų namuose sūnų Vytautą, ir išvažiavo į Kazachstaną.
„Aš užaugęs patikrinau visus dokumentus – nėra rašto, kad ji manęs atsisako, o yra tik prašymas mane auginti vaikų namuose laikinai, keletą metų, kol ji sugrįš. Ji turėjo mane pasiimti“, – sako Vytautas.
Deja, tačiau nuo to laiko, kai mama išvyko į Kazachstaną, jis jos ir nebematė…
Kai Vytautui suėjo šešeri, jis kartu su kitais Vilniaus kūdikių namuose augusiais vaikais buvo „perskirstyti“. Vytas pateko į V.Kapsuko (dabar Marijampolės) vaikų namus.
„Ten buvo labai baisu…“ – Vyto akyse sužiba ašaros.
„Mūsų nelaikė žmonėmis, mes buvome kažkas, kas yra žemiau už žmones“, – savo jaunystę prisimena Vytas.
Prieš naujuosius metus mokykloje – klasės susirinkimas. Vaikai traukia burtus: kas ką sveikins per Naujųjų metų šventę.
„O mes, vaiknamiokai, atsistojame ir iš klasės išeiname. Kodėl? Todėl, kad dovanai reikia penkių rublių. O mes – iš vaikų namų, pinigų neturime. Negi eisi vogti? Tai tiesiog prieš naujus metus, kai traukdavo burtus, mes iš klasės išeidavome…“ – prisimena mokyklines „šventes“ Vytas.
„Mokėsi mano klasėje prokuroro dukra. O….. klasės pažiba buvo… Tai ji man kartą ir sako: „Vytai, neik iš klasės, aš paprašysiu tėvo, kad tau pinigų dovanai duotų“. O aš: „Ne, man svetimo nereikia“. Ir išėjau… Ir taip visą gyvenimą – turiu užsidirbti pats“, – sako Vytas.
Ar nebėgo iš vaikų namų?
„Bėgau, penktoje klasėje. Sėdau į traukinį ir – į Kauną. Važiavau ieškoti mamos. Į Kauną traukinys atvyko dešimtą valandą vakaro. Pamatė mane milicininkas, paklausė, iš kur aš. Pasakiau, kad iš Kapsuko vaikų namų. Teko dvi paras praleisti kartu su sulaikytaisiais, kol atvažiavo vaikų namų direktoriaus pavaduotoja. Parvežė mane į vaikų namus ir… savaitei uždarė į karcerį. Kad daugiau nebėgčiau“, – prisimena Vytas ir, pažvelgęs tolyn pro langą, kažką susimąsto…
Dešimties metų vaiką – į karcerį? Kaip kokį nusikaltėlį? Už ką? Už tai, kad pabėgo iš vaikų namų? Dabar, akivaizdu, būtų ieškoma priežasčių – kokios problemos yra vaikų namuose, jeigu iš jų bėga vaikai? Tačiau tada, sovietmečiu, supratimas buvo visai ne tas: ne vaikų namų administraciją kratė ir tyrė dėl vaiko pabėgimo, bet… vaiką uždarė į karcerį. Ir problema, kaip manė, išspręsta.
Vytas, nors ir kiek patyčių, skausmo patyręs, vis dėlto rado savyje jėgų iškentėti tą V.Kapsuko vaikų namų pragarą. Tuo tarpu kiek buvo tokių, kurie, neištvėrę tiek fizinio, tiek psichologinio smurto, nusižudydavo…
„Tačiau mums nesakydavo, kad jie nusižudydavo. Į knygą įrašydavo, kad „išvyko į ligoninę“, ir mes jų daugiau nebematydavome. Tačiau mes žinojome, kad jie nusižudė“, – sako buvęs „vaiknamietis“.
„Ten buvo labai baisu, kaip koks kalėjimas. Visų apranga vienoda, plaukai nuskusti. Ryte nuveda į mokyklą, po pamokų visus parveda. Vaikų namai aptverti tvora. Viskas kaip kalėjime – vaikai suskirstyti kastomis. Mus mušdavo, uždarydavo į karcerį“, – „gražios“ tarybinės santvarkos ypatumus prisimena Vytas.
Galbūt todėl, vos tik baigė aštuonias klases, Vytas iš V.Kapsuko vaikų namų spruko kuo toliau.
„Kai baigiau aštuonias, kaip dabar pamenu, išmokėjo man devynis rublius, sandėlyje išdavė būtiniausius rūbus, batus ir – viso gero. Dvidešimt keturias dienas galėjau nemokamai važinėti traukiniu, autobusu, bet grynais turėjau tik devynis rublius… Atvažiuoju į Kauną. Jau buvo vakaras. O valgyti noriu… Ateinu į geležinkelio stoties kavinę, nusiperku arbatos ir dvi riekeles duonos. Buvo kavinėje ir dešrelių, bet jų pirkti negalėjau – pragyvenimui turėjau tik devynis rublius.
Kaip dabar prisimenu: stoviu prie stalelio, geriu arbatą, valgau duoną… Prie kito stalelio vyras ir moteris valgo dešreles. Ir ta moteris sako tam vyrui: „Žiūrėk, valkata“.
„Aš ne valkata! Aš iš vaikų namų! Ir dokumentus, va, turiu, kad aš iš vaikų namų!“ – norėjau išrėkti jiems, bet… Neparodžiau…
Valkata… Ne, aš ne valkata, ir aš jums parodysiu, kad aš – ne valkata“, – pirmą savo gyvenimo, išėjus iš vaikų namų, dieną prisimena Vytas.
Kabinosi į gyvenimą „vaiknamietis“, kaip galėjo. Ir statybose dirbo, ir prie akmens, ir su „Nerijos“ ansambliu važinėjo…
„Mano šeima – „Nerija“, o Stasys Povilaitis buvo man kaip tėvas – ir mokindavo, ir patardavo…“ – sako Vytas ir prisimena susipažinimo su savo naująja „šeima“ pradžią.
„Aš buvau aštuntoje klasėje. Ir į Kapsuką atvažiavo koncertuoti „Nerija“. Aš be galo norėjau patekti į „Nerijos“ koncertą. Bet… neturėjau pinigų. Todėl nuėjau prie kultūros namų anksčiau ir laukiu, kol atvažiuos „Nerija“. Atvažiavo autobusas, išlipa iš jo Stasys Povilaitis. Aš prieinu, prisistatau, sakau, kad esu iš Kapsuko vaikų namų ir kad labai noriu pamatyti jų kocertą, bet neturiu pinigų. „Iš kur tu?“ – perklausė Povilaitis. Atsakau, kad iš vaikų namų. „Ateik šeštą valandą, įsivesime“, – sako man Povilaitis. O aš taip nenoriu į tuos vaikų namų grįžti… „Aš neturiu ką ten veikti, gal galėčiau jums padėti?“ Sako, kad gerai, ir man leido iš autobuso visokius ten laidus į salę sunešti…“ – tokia buvo „vaiknamiečio“ ir maestro Stasio Povilaičio pažintis.
Laidai sunešti, o dar liko laiko iki koncerto. Ir Stasys Vyto klausia, ar jis negalįs nueiti į parduotuvę – nes jis geriau Kapsuke parduotuves žinąs.
„Man padavė sąrašą, ką reikia nupirkti, davė penkiasdešimt rublių – penkiasdešimt rublių! – ir aš išėjau. Atėjau į parduotuvę, sakau, kad duotų pačią šviežiausią duoną. „Žinot, kam ta duona? Čia pačiam Povilaičiui!“ – parodžiau produktų sąrašą, kurį man buvo pateikę, ir penkiasdešimt rublių pardavėjai. „O…. Povilaičiui…“ – pasakojant apie maestro, Vyto veidą nutvieskė palaiminga šypsena.
Grįžo jis tada į „Neriją“ su produktais, supirktais pagal sąrašą, o per koncertą jam pastatė kėdę šalia garso operatoriaus.
„Buvau garso operatoriaus padėjėjas!“ – su didžiausiu džiaugsmu pirmąją pažintį prisimena Vytas.
O po dviejų koncertų – tą vakarą vienas koncertas buvo pusę septynių, o kitas – devintą valandą vakare (Vytas įsiprašė likti ir antrame koncerte: „Aš vaikų namuose vis tiek neturiu ką veikti“), Stasys Povilaitis padavė „vaiknamiokui“ 50 rublių.
„Už ką?“ – paklausė Vytas maestro. „Už tai, kad dirbai. Imk“, – ištiesė ranką estrados žvaigždė.
„Tai kad jūs man leidote nemokamai koncertą pažiūrėti!“ – Vytas net nepatogiai pasijuto…
„Tu dirbai, užsidirbai, imk, imk,“ – nesileido į tolimesnes diskusijas Stasys Povilaitis.
Įsivaizduojate, penkiasdešimt rublių! Tais laikais! Ir kur Vytautas juos padėjo?
„Jau kitą dieną nuėjau į turgų ir nusipirkau normalių rūbų – kad kai kitą kartą atvažiuos „Nerija“ koncertuoti, jau neatrodyčiau kaip iš vaikų namų“, – sako Vytas. Štai taip jis pirmą kartą įsigijo normalius drabužius. Ir štai taip, Vytui dar būnant aštuntoje klasėje, užsimezgusi draugystė su Stasiu Povilaičiu truko iki pat estrados legendos mirties…
„Jau pats sirgdamas, Stasys Povilaitis dar surengė labdaros koncertą vėžiu sergantiems vaikams Santariškėse „Uždek žiburėlį vilties“. Tokiam koncertui jis negalėjo pasakyti „ne“. Tik kadangi tada jau turėjo bilietus į Ameriką – turėjo išskristi sekmadienį naktį, tai paprašė, kad koncertą suorganizuočiau sekmadienį dieną, kad jis prieš išskrisdamas dar vaikams galėtų pakoncertuoti… Tada, išgirdę, kad tokiame koncerte vaikams dalyvauja Povilaitis, prisijungė ir visas būrys dainininkų… Geri darbai užkrečia“, – sako Vytautas.
„Taip, mane per mano gyvenimą vedė Stasys Povilaitis. Kiek galėjo, tiek man padėjo. Ir tik neseniai per naujuosius metus jo žmona Birutė man atskleidė paslaptį – kad ir Stasys buvo iš vaikų namų…“ – savo gyvenimo istorija pasidalijo „vaiknamietis“.
Paragavęs „sovietinio gyvenimo skonį“ V.Kapsuko vaikų namuose, savo kailiu pajutęs, kad „vaiknamietis“ prie sovietų – ne žmogus, ne vieną naktį, būdamas vaikas, praverkęs vaikų namų karceryje, Vytautas buvo vienas pirmųjų, įsiliejusių į Sąjūdį, ir „dantimis, nagais bei ragais“ kovęsis už Lietuvos nepriklausomybę. Įskaitant ir kruvinuosius Sausio įvykius…
Ir Vytautas buvo tas, kuris Lukiškių aikštėje užmovė Leninui virvę.
Viens, du, trys ir… Lenino nėra. Griuvo jis, o kartu su juo, rodos, griuvo ir ta visa karcerinė, nežmoniška, žiauri sovietinė epocha…
Vieną sudužusio Lenino paminklo šukę Vytas padovanojo V.Landsbergiui. Jis irgi buvo atėjęs pažiūrėti istorinio momento – kaip Vilniuje krenta Leninas. Ir kai šiemet Vytas sutiko V.Landsbergį Vilniaus karininkų įgulos ramovėje, paklausė, ar dar turįs tą dovaną. „Turiu, Vytai, turiu“, – atsakė pirmasis nepriklausomos Lietuvos Atkuriamojo Seimo vadovas.
Jau daugiau kaip prieš dešimt metų Vytautas Anušauskas įkūrė visuomeninę organizaciją „Lietuvos atminties keliai“. Ir kur tik nėra Vyto! Nes jis – kaip ta nemari siela: tai jis su mokiniais mūsų tautos patriarcho Jono Basanavičiaus bei kitų mūsų Tėvynės sūnų kapus tvarko, tai jis sergantiems vėžiu vaikams koncertus Santariškėse organizuoja, tai, žiūrėk, prisikrovęs lauktuvių į Antazavės vaikų globos namus lekia, tai NKVD sušaudytiems Pirmos nepriklausomos Lietuvos Respublikos ministrams memorialą stato…
Beje, savo mamos Vytas taip daugiau niekada ir nepamatė. Kai išvažiavo ji į Kazachstaną, kuomet Vytukui buvo ketveri, taip ir negrįžo… Bandė ją Vytas susirasti jau šiais, nepriklausomybės laikais – per Kazachstano ambasadą. Surado. Vargais negalais. Tačiau Vytas su mama taip ir nepabendravo – sužinojus, kad sūnus gyvas, moterį ištiko infarktas…
„Ji ten, Kazachstane, ištekėjo. Turiu seserį Jolantą. Ji gyvena Kazachstane, Eskibastuso mieste. Tik telefonu kalbėjau, dar nemačiau. Kas mamai sakė, kad aš miręs, nežinau – nespėjau paklausti. Sužinojusi, kad aš gyvas ir jos ieškau, ji mirė nuo infarkto…Sesuo irgi nieko apie mane nežinojo,“ – tokia tad Vyto gyvenimiškoji lemtis.
Ieškodamas mamos, per Pivašiūnų kunigą Vincą Baublį – dabar jis monsinjoras, Vytas susipažino ir su savo šeima – mamos seserimis, pusbroliais, pusseserėmis…
„Jie nieko apie mane nežinojo, kad aš toks šitoje žemėje esu. Kai mano mama pagimdė mane Vilniuje, ji atvažiuodavo į Pivašiūnus pas tėvus. Bet niekada nebuvo prasitarusi, kad kūdikių namuose esu paliktas aš…“ – Vyto akyse sužiba ašaros.
Na, bet kas buvo – tas praeitis. O dabar Vytautas Anušauskas turi dar vieną svajonę, kaip sako, paskutinę. Baigiantis Prezidentės antrajai kadencijai, norėtų prie Santariškių ligoninės pasodinti „Santa sakurų alėją“ – tai būtų tarsi simboliška viltis, šviesa, o kartu ir paminėjimas tų, kurie per Prezidentės kadenciją Išėjo.
„Tai ir Stasys Povilaitis, ir Justinas Marcinkevičius, ir kiti… Tegul ir šviesa, ir tiesa, mūsų žingsnius telydi…“ – tokia patriotine gaida mūsų pokalbį užbaigė visuomeninės organizacijos „Lietuvos atminties keliai“ pirmininkas Vytautas Anušauskas.
