Jau slavai sukilo…
Maironis, „Jaunoji Lietuva“
Nemadingas dabar Maironis ir jo pasekėjai – savanoriai kūrėjai, galimai bijoma, kad Kūrėjai, įgavę autoritetą, gali nesusilaikyti, gal net tautos išgamomis KAI KĄ išvadinti; gal todėl ir Kudirkai paskubėjo paminklą ne vietoje pastatyti… Su viltimi, kad lietuviai jo, kaip ir kitų Lietuvos patriotų, raštų nebeskaitys…
O jau tos „tautinės“ šventės… Tautiškumo ir su žiburiu nerastum, gal kai kam jau ir gėda būti lietuviu, net nacionalinių simbolių atsisakoma, su stebėtina vienybe visi švarkų ir bliuzių atlapuose nešioja žydrūniškas („europietiškas“?) neužmirštuoles vietoj vyčių ar trispalvių…Tautinių simbolių atsisako.
Ir kam tiek olandiškų gėlių ant Lietuvą gynusių kapų kiekvieno svečio atvykimo proga: gal geriau jau jų artimiesiems, vaikams, skurstantiems laisvės kovotojams, disidentams pagelbėtų… Gal kultūrai, bibliotekoms, mokykloms, medicinai, pagelbėtų…Bet Lietuvoje jau netinka Lietuvos vaikus ginti . Visur DEKORATYVUMAS vietoj tikro darbo, tikros kariuomenės, tikros visuomenės ir valstybės, kaip tautos „firmos“, o ne tarptautinio Kapitalo vieškelio „kelio ženklų“.
Ne taip reiktų „švęsti“ . O organizuoti rimtas konferencijas, pokalbius, savikritišką analizę, kodėl tapome labiausiai prasigėrusia, sparčiausiai tirpstančia nykstančios Europos tauta. Reiktų rimto, drąsaus, atviro sau ir kitiems mąstymo. Kodėl taip neilgai džiaugėmės laisve, kodėl atėjo „aksominė“ okupacija, sutarčių pasirašymas net jų neskaičius, savo ūkio griovimas, jo atidavimas už pusdykį, ar net primokant, užsieniui, nereikalinga gigantomanija, eikvojant savo ribotus resursus. Kodėl tiek daug neprotingų sprendimų, tiek maža protingų sprendimų paieškų, pasitelkiant visą visuomenę ir ypač šviesuomenę… Kodėl į protingus pasiūlymus nekreipiama jokio dėmesio? Pavyzdžiui, vienas patyręs statybininkas siūlė nepakuoti namų į plastmases už keliasdešimt milijardų, tinkamiau panaudoti tuos pinigus, niekas neišgirdo „pensininko“. (Beje, vienas ES parlamentaras tada tarsi pasakė, kad tikram darbui ES pinigų vargu ar duotų). Kitas, garsus verslininkas, siūlė nestatyti tokio brangaus SDT, net būtų pats pastatęs pigesnį, niekas nepaklausė jo , po to (Rūta rašo, kad gal dėl atskleistos korupcijos) netikėtai mirė… Pavojinga būti lietuviu? Pelninga tik dergti Lietuvą ir aleliuja jai giedoti? Pelninga tik ginti netradicinius ir nelietuviškus požiūrius?
Kodėl taip yra? Nejau teisūs buvo postsovietiniai Lietuvos inteligentai, jau Sąjūdžio valdžios pradžioje pavadinę naują valdžią „valdžios loviu ir pinigų maišais“? Tada jais daug kas netikėjo, manė, kad tai gero, sotaus sovietinės literatūros viršūnėlės gyvenimo nostalgijos pasekmė…Tada pulta juos dergti, ieškoti „voratinklių“. Nurimta tik tada, kai suprasta, kad rąstas savo akyse jau tampa didesnis už praeities komunistinio melo ir vagysčių šleifą… Juk DABAR buvo vagiami, ar net be jokio tikslo sunaikinami, iššvaistomi milijardai. Ne, ne aitvarai juk sunešė naujajam elitui turtus, ir ne tik postkomunistinė nomenklatūra stebuklingai praturtėjo (pardavinėdama tautą ar pirkdama savo pačių išleistas obligacijas?).
Bet užteks dejuoti, inkšti, kritikuoti lengviausia, ką galima būtų pozityvaus pasiūlyti? Daug kartų spauda ir kūrėjai siūlė. Pakartokime.
Pirmiausia, žinoma, reiktų VĖL pajusti save laisva tauta, savo valstybės suverenu.
Antra, reiktų pripažinti, daug kartų tai viešinant, deklaruojant ir analizuojant, padarytas ekonomines ir politines klaidas, tik taip galim imti stengtis jų nekartoti (o ne tuščiai girtis).
Trečia, pripažinti didžiausią klaidą, kad jau beveik visai , „savo noru“ (o iš tikrųjų sunkios ekonominės padėties ir bailumo ir nesolidarumo dėka) atsisakėme savo nacionalinio suvereniteto, laisvės. Todėl reiktų stengtis žengti Islandijos keliu (juo dabar stengiasi eiti Lenkija) ir , pripažinus, kad esame sparčiai nykstanti tauta, kurios genetinę ir kultūrinę savastį reikia skubiai ir ilgalaikėmis priemonėmis gelbėti, paskelbti tai visam pasauliui ir Europai. NORIME IŠLIKTI, nenorime tapti mažuma savoje valstybėje.
Dar daugiau, ne Centras, kuris to padaryti negali, bet mes patys norime sukurti teisingesnę tvarką ir tikresnę laisvę. Atkurti laisvę.
Nerealu manyti, kad ES viršūnėlė „leis“. Todėl būtina radikaliai keisti kursą, vietoj visiškos integracijos į ES, paskelbti naują kursą, silpnos konfederacijos su ES, o gal tik asociacijos su ES, jei ES ir toliau diktuotų savo pilnos integracijos, naujos imperijos kursą. NATO, be abejo, pasilikti.
Paradoksalu, bet tik taip galima būtų neleisti Lietuvai tapti Azijos ir Afrikos bei kitų trečiojo pasaulio šalių gyventojų kolonija. Tai, beje, aktualu visiems europiečiams. Tokį pavyzdį bando rodyti Lenkija.
Be savų pinigų neįmanoma vykdyti savarankiškos, tinkamos kraštui ekonominės politikos, dabar gi esame bėgikai su pririštais rąstais prie kojų, nusimeskim tuos rąstus.
Atsisakykim palaipsniui, bet ryžtingai pasenusių technologijų ir nereikalingų „mokslo“ parkų kūrimo, kurkim moderniausias, mažai žaliavų ir mažai MASĖS reikalaujančias technologijas, naujesnį ir geresnį mokslo ir technikos pažangos įdiegimo valdymą. Gamta tai leidžia, mitas yra tai, kad be globalios ekonomikos diktuojamų „dėsnių“ ir pasidavimo jiems neįmanoma išgyventi.
Kurkime kitokią politinę ir ideologinę sistemą, be nereikalingo tautų ir žmonių susipriešinimo.
Dabar iš tikrųjų Vakaruose įsivyrauja saujelės globalinių monopolijų diktatas, jos griauna nacionalines ekonomikas, net Europos ir net JAV ekonomika buvo beveik sugriauta globalistiniais metodais, net įsileidžiant komunistinės Kinijos pigias prekes, taip skatinant Kinijos žmonių engimą ir Rytų Azijos ekspansiją, ir t.t. Ateities ekonomika nebus prekių vežiojimo po pasaulį ekonomika, bet informacijos laisvo skleidimo ekonomika. Tai leis visiems pasigamint beveik viską patiems. Be abejo, labai svarbu, kad pasaulinės žaliavos neliktų monopolistinių imperinių nacijų žinioje, o būtų visiems teisingai paskirstytos. (Beje, Kinija superka ir žaliavas).
Tai užuomina į tai, kad tarptautinis bendradarbiavimas, pavyzdžiui, gamtos apsaugoje , taikos užtikrinime, žaliavų paskirstyme, žinių ir pažangos paskirstyme ir diegime, ir t.t. turi būti, bet jis neturi virsti nekontroliuojama viso pasaulio kolonizacija „trečiojo pasaulio“ ir azijinėmis ar kitokiomis ne vietinėmis rasėmis, visiškai nustelbiant europiečių tautinius porasius.
Pasaulis būtų gražus, jei jame vyrautų ne masė, ne kiekis, bet visų tautų ir visų porasių, visų gamtos rūšių harmonija, jei atsirastų genetinė įvairovė, teisė išlikti ir mažesniems, ir retesniems, ir nykstantiems.
Valdžios lovys ir pinigų maišai – tai buvo stebėtinai gili ir teisinga inteligentijos įžvalga, numatymas, kad ateina valdžios viršūnėlės ir didžiojo pasaulinio Kapitalo diktato laikai, blogesni ir už sovietinius. Nes vergas, baudžiauninkas nekenčia savo pavergėjo, o parsidavėlis klusniai laižo jam „tam tikrą vietą“ ar bučiuoja pono ranką… už teisę būti ginamu „draugu“.
Minėjau, kad NATO reikia, nes Rusija pavojinga šalis, joje atsigauna revanšistinės tendencijos, savo rusiškų „mažumų“ teisių gynimas, savo imperinių ambicijų atsigavimas. Bet būtų didžiulė klaida manyti, kad Rusiją reikia sugriauti – tik Rusijos, Europos ir Amerikos Trilypė Sąjunga gali sudaryti tikrą stabilumą ir laisvės garantijas pasaulyje. Gynybą reikia stiprinti, bet ir perspektyvas rusų tautai teikti, nurodžius, žinoma, kad klaidas (Ukrainos dalies okupaciją ir kitas) reikia taisyti.
„Pasitaisiusi“ Rusija turi tapti pilnaverte, suverenia Europos dalimi. O dabar stengiamasi ją ir Europą įvaryti į kampą.
Daug kas Lietuvoje jau nusiteikė kosmopolitiškai, jau palaidojo širdyje Europą ir Baltus, ką gi, tokie tegu kuria Šiaurės Afrikoje Naują Ameriką. O Senoji Europa tebūna mažų ir vidutinių tautų Europa. Tokia gal ir buvo slapta Lietuvos šviesuolių svajonė.
Senos iliuzijos, kad be Europos ir Amerikos bei Izraelio valdžios įtakos Šiaurės Afrikoje gali kas nors naudingo susikurti, išskyrus islamistinę arabiškai imperinę jėgą, kuri gali tapti pavojinga visiems, yra naivios. Bėda ta, kad proeuropinės Vakarų ir Rusijos jėgos susiskaldę.
Kas jas skaldo, o gal Kapitalas tiesiog nepajėgus neskaldyti? Skaitytojas pats gal nujaučia atsakymą. Aš to tiksliai nežinau.
Lietuvoje didinant „minimumus“ , atsisakius savo valiutos, sparčiausiai blogėja pensininkų, o ir kitų vargingesnių sluoksnių gyvenimas, brangsta ir blogėja švietimas, sveikatos apsauga. Bet kurti partijas „padidinkime pensijas“, „padidinkime minimumą“, ir t.t.- tai tikras politinės minties skurdas, juodas populizmas. Tuo labai džiaugiasi Vieno Darbdavio partija, dar labiau – visos kitos Didžiojo Kapitalo partijos. Be rimtos naujos politinės sistemos sukūrimo, be naujos patriotinės ideologijos nieko gero nebus.
Primityvus senoviškas nacionalizmas irgi pavojingas, nes Lenkijoje ir kitur gali atsigauti didžiatautiškas šovinizmas, kuris nieko gero nežadėtų mažoms tautoms. Tik kitokia, laisva Europa, tik Didžioji pasaulinė Europa, jos esmė, jos laisvės dvasia gali garantuoti ir mažų tautų realias galimybes išlikti. Kitaip ir toliau tęsis valdomas ar ne chaosas – tautų mirties ir išnykimo, dekoratyvinių mažų valstybėlių tolimesnio pavergimo ir kolonizavimo procesas.
Kuriant tokią Laisvą Didžiąją Europą, didelę iniciatyvą turėtų parodyti ir mažos tautos, ir Lietuva. Gėda, kad mus jau aplenkė lenkai, baltarusiai, latviai, estai, o juk kadaise turėjome nedekoratyvinę, tikrą valstybę. Mokykimės tikro, kultūringo, protingo ir subalansuoto patriotizmo iš „smetoninės“ Lietuvos, o pažangos iš viso pasaulio, o kai kur jį net pamokykime patys.
Naujos idėjos – darbas ne vaiko, rašė Maironis. Esame sena, garbinga tauta. Neužmirškime to ir netikėkime naujais istorikais, ideologais, bet prieškarinio‚ „šapokiško“ stiliaus. Tada buvo pasėtas gero, kultūringo tautiškumo grūdas, o ne kosmopolitinės kultūrtregerių piktžolės.
Jonas Siaurukas
