Nors Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcija pritarė Vaiko teisių apsaugos tarnybos reorganizacijai, pagal kurią Lietuvoje turėtų būti centralizuotos atskirose savivaldybėse veikiančios vaiko teisių apsaugos tarnybos ir įsteigta viena respublikinė Vaiko teisių tarnyba, turinti savo padalinius rajonuose, tačiau Seime buvo nuspręsta nevykdyti esminės reorganizacijos, o stiprinti esamas vaiko teisių tarnybas, nuo 2013 m. skiriant joms papildomą finansavimą.
„Valstybė vaikų teisių apsaugos funkciją perdavė savivaldybėms, nors atlyginimai per 300 darbuotojų ir taip mokami iš valstybės biudžeto savivaldybėms skiriamomis dotacijomis. Matome, kad pastaruoju metu viešumoje visus pašiurpino rezonansinės vaikų pedofilijos, smurto bylos, teismai nagrinėja 400 pedofilijos bylų, todėl akivaizdu, kad savivaldybėse vaikų teisės ginamos nepakankamai ir valstybė šią funkciją turi susigrąžinti“, – sakė TS-LKD frakcijos narė V. V. Margevičienė, vadovavusi Seimo pirmininkės teikimu dar 2010 m. lapkričio 19 d. sudarytai darbo grupei Vaiko teisų apsaugos institucijų sistemos pertvarkymo koncepcijai parengti.
Pasak parlamentarės, nors pasiūlymai Seimo valdybai buvo pateikti 2010 m. gruodžio 23 d., tačiau Seimą pasiekė tik šią savaitę ir dar sulaukė didelio kitų frakcijų atstovų, savivaldybių pasipriešinimo.
Ir be reikalo, nes tiek Vaiko teisių apsaugos tarnybų (skyrių) vadovų asociacija, tiek vaiko teisių apsaugos kontrolierė konstatavo, kad šiuo metu vaiko teisių apsaugos funkcija Lietuvoje vykdoma chaotiškai, nes savivaldybėse vyrauja skirtinga tų pačių klausimų sprendimo politika, specialistų kvalifikacija dažnai nėra pakankama, jiems užkraunami dideli krūviai, trūksta metodinio vadovavimo, tarnybas kamuoja neproporcingas funkcijų ir galimybių jas įgyvendinti santykis ir kitos bėdos. „Norėjosi pasiekti, kad vaikų teisių tarnybos darbuotojų veikla nepriklausytų nuo kiekvieno mero asmeninių ambicijų“, – sakė parlamentarė.
Tarnybų darbuotojai skundžiasi prastu veiklos finansavimu, neturi automobilių, būtinų atokiausiose vietovėse gyvenančioms šeimoms pasiekti, be to, jų darbas baigiasi 17 val., todėl toliau niekas nekontroliuoja, kaip rizikingoje šeimoje gyvenantis vaikas leidžia vakarus. 2011 m. Lietuvoje niekas nežinojo, kur yra 23 tūkst. vaikų. 2011 m. gruodžio 23 d. Vyriausybėje sudaryta darbo grupė aiškinosi jų dingimo aplinkybes ir paaiškėjo, kad išties niekas nieko nežino apie 7 tūkstančius. Tokie vaikai lengvai gali atsidurti pedofilų, prekybos žmonėmis ir kitų nusikaltėlių rankose.
Pasak V.V. Margevičienės, vieningai administruojant vaiko teisių apsaugos įstaigas būtų galima geriau koordinuoti tokių specialistų veiklą, rūpintis jų kvalifikacijos kėlimu, o svarbiausia – tikėtis, kad vaikais bus geriau pasirūpinta. Be to, tai sudarytų galimybes tikslingiau paskirstyti ir panaudoti skiriamas valstybės biudžeto lėšas, daugiau dėmesio skiriant pagalbai šeimoms.
Šiuo metu tarnybos susiduria ir su finansavimo trūkumu. 2011 m. gegužę Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos strateginio plano projekte vaiko ir jaunimo teisių apsaugos funkcijai finansuoti 2012 m. Finansų ministerijos prašyta 22,5 mln. Lt. Iš jų – vaiko teisių apsaugos funkcijai būtų reikėję 19,6 mln. litų (6,6 mln. Lt daugiau nei 2011 m.). Dėl įtempto biudžeto į šį prašymą nebuvo atsižvelgta, parlamentarė pasiūlė 6,6 mln. litų padidinti asignavimus 2012 metų valstybės biudžeto specialiosioms tikslinėms dotacijoms vaiko teisių apsaugai, atitinkamai sumažinant Teisingumo ministerijai numatytus 37,4 mln. litų teisėjų nesumokėto darbo užmokesčio daliai kompensuoti. Deja, ir šis siūlymas nesulaukė pritarimo. Susidaro įspūdis, kad ir taip neskurstančių teisėjų gerovė rūpi labiau nei sudarytos sąlygos saugiai augti vaikui ir gyventi visavertį gyvenimą.
Šiandien nemažoje dalyje šalies savivaldybių nevykdomos ir nacionalinės programos „Pienas vaikams“ ir „Vaisių vartojimo skatinimas mokyklose“. Tokios yra Alytaus, Švenčionių ir Kupiškio rajonų savivaldybės. O Jonavos, Prienų, Zarasų, Kalvarijos, Varėnos rajonų ir Panevėžio miesto savivaldybė nedalyvauja programoje „Vaisių vartojimo skatinimas mokyklose“. „ES lėšomis finansuojamos programos nevykdomos, o po stebimės, kad 9 metų vaikas nusprendžia nutraukti savo gyvenimo siūlą dėl bado“, – skaudžią Lietuvos patirtį paaitrino V. V. Margevičienė. Jos nuomone, jei vaikų teisių apsaugos specialistai nedelsdami gintų vaikų teises ir išvardintų savivaldybių vaikai galėtų gauti kokybišką vaiko vystymuisi tinkamą maistą, panašių atvejų mūsų valstybėje nenutiktų. Centralizuoto valdymo modelis galėjo padėti šiai tarnybai tobulėti. Dabar baiminamasi, kad viskas liks po senovei.
