Nors visi sutinka, kad žudymas – sunkus, amoralus baudžiamasis nusikaltimas, gyvybės naikinimas vyksta nuolat – net ir mūsų šalyje. Ir dar, beje, visiškai teisėtai.
Penktadienį Seime vykusioje konferencijoje „Negimusių vaikų apsaugos įstatymo priėmimo svarba“ buvo iškelti lemiami klausimai visai Lietuvos teisinei, politinei, kultūrinei sistemai – kada pagaliau bus pradėta ginti gyvybė nuo pat jos pradėjimo? Kada bus sustabdytas pats baisiausias nusikaltimas žmogiškumui, šaliai, ateities kartoms – negimusių vaikų žudymas?
Šiuo metu Lietuvoje yra legalizuotas nėštumo nutraukimas iki 12-tos nėštumo savaitės. Pabrėžtina, kad jau 18- tą vaisiaus gyvavimo dieną susiformuoja širdis, kuri yra laikoma ir žmogaus sielos buveine. Be to, kaip pabrėžė konferencijoje dalyvavęs Mykolo Romerio universiteto docentas, medicinos mokslų daktaras Danielius Serapinas, jau žmogaus pradėjimo akimirką susiformuoja unikalus jo genetinis kodas. DNR kode slypi visa informacija apie žmogaus sveikatos būklę, charakterio savybes, netgi gyvenimo trukmę. Tai reiškia, kad vos užsimezgusi gyvybė jau turi savo likimą, misiją, talentus ir galimybes.
Vadinasi, mūsų šalyje visiškai teisėtai galima sunaikinti iš esmės jau susiformavusią gyvybę, kuri turi viską, ko reikia gyvenimui – jai tereikia tik šiek tiek laiko ir jėgų paaugti. Bet kartais gyvenimas baigiasi vos prasidėjęs.
Tiesa, tokią padėtį jau seniai bandoma pakeisti. Konferencijoje Seime dalyvavęs Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) lyderis Valdemar Tomaševskis jau ilgą laiką siekia, kad gyvybės stebuklas netaptų aborto košmaru. Dar 2005 – 2006 metais Seimo narių grupė, su V. Tomaševskiu priešaky, jau buvo įregistravusi Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektą, kuris tuo metu sulaukė palaikymo Seime po pateikimo. Deja, svarstymų fazė, trukusi beveik ketverius metus, taip ir nebuvo peržengta. Šiuo metu Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektas laikomas vienu svarbiausių uždavinių Seimui pavasario sesijos metu.
Atrodo, akivaizdu, kad jau seniai laikas pokyčiams. Šiuo metu galiojantys nuostatai, kuriais leidžiama nutraukti nėštumą iki 12 savaičių, buvo priimti dar 1955 metais, sovietinės okupacijos metu. Tačiau net ir dabar, nepriklausomybės, demokratijos ir teisinės valstybės laikais, vis dar atsiranda daugybė destruktyvios sovietinės sistemos atliekų, griaunančių ir tiesiogine prasme žudančių mūsų šalį.
Medicinos mokslų daktaras Danielius Serapinas konferencijos Seime metu taip pat pabrėžė, kad nuo 1955 iki dabar ženkliai keitėsi mokslas, tobulėjo apsaugos nuo nepageidaujamo nėštumo priemonės, o štai teisinė sistema, regis, taip ir įstrigo vietoje.
Laimei, pagaliau atsirado žmonių, kurie supranta, jog teisė negali atsilikti nuo mokslo, kad būtina žengti į priekį. Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektas skatina suprasti, kad laikas išsivaduoti iš senos priespaudos pančių.
Šalies nepriklausomybės, gyvybės vertę suprantantis V.Tomaševskis pabrėžė, kad antai Lenkijoje, kur panašus įstatymas yra veikiantis, jau kurį laiką vyksta esminiai pokyčiai – pasikeitė požiūris į šeimos planavimą, gyvybės pradėjimą, pagaliau – patį vaiko auginimą. Tuo tarpu Lietuvoje, kur abortai vis dar legalūs, ir vaikų auginimas negali vykti sklandžiai. Juk jei patį trapiausią, vos užsimezgusį kūdikį galima visiškai laisvai nužudyti, tai kam tuomet stengtis auginti ir puoselėti jau gimusį vaiką?
Be to, kaip konferencijoje minėjo ir Pasaulio gydytojų federacijos „Už žmogaus gyvybę“ Lietuvos asociacijos vicepirmininkė Janina Irena Tartilienė, moterims abortų legalizavimas taip pat yra nenaudingas. „Dabar visi tenori malonumų“, – pabrėžė J.I.Tartilienė. Tuo tarpu tikrasis moteriškumas lieka nepažintas, per mažai kalbama apie tai, kiek naudos suteikia motinystė, kiek meilės, džiaugsmo ir kitų pačių tyriausių emocijų dovanoja kūdikio laukimas ir auginimas.
Apskritai pastaruoju metu galima pastebėti, kad per daug dėmesio skiriama komercijai, vartojimui. Žmonės skatinami pirkti naujus automobilius, buitinę techniką, keliauti, kitaip sakant – visiškai atsiduoti materialiajai, daiktų kultūrai, kuri nesuteikia gyvenimo džiaugsmo. Pamirštama, kad tiek moters, tiek vyro misija – dovanoti gyvybę, prisidėti prie pasaulio tęstinumo, kurti ir mylėti.
Tuo tarpu abortas, nėštumo nutraukimas – tai ėjimas prieš žmogaus prigimtį. Gamta lėmė, kad kiekvienas mūsų turėtų instinktą išsaugoti tai, kas gyva, ginti ir globoti savo vaikus. Ir jei kažkam kyla mintis nužudyti vos užsimezgusią gyvybę, o dar juo labiau – savo paties vaiką, vertėtų rimtai susirūpinti asmenybės problemomis, kreiptis į gydytojus, psichologus, ieškoti pagalbos.
Kaip pabrėžė ir p.J.I.Tartilienė, reikėtų kurti Krizinių nėštumų centrus, kur besilaukiančiajai būtų teikiama visapusiška parama. Svarbiausia, būtina žinoti, kad jei nėščia moteris pasiryžta nutraukti nėštumą – problema yra pati moteris, ne kūdikis. Juk atlikus abortą, gyvenimas ne pagerėja, o dažniausiai visai sugriūva. Kūdikis niekada nėra problema ar kliūtis – didžiausia bėda yra nežinojimas, negatyvus mąstymas ar kitos asmeninės bėdos, iš kurių, pabrėžiu, visada yra išeitis.
Nelaimei, dauguma žiniasklaidos atstovų, priklausančių komercinėms įstaigoms, taip pat ir kai kurie politikai, siekiantys pigaus populiarumo, tik pataikauja daugumos nuomonei, todėl ir Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektą vertina klaidingai, iškreiptai. Tik LLRA ir jos lyderis V.Tomaševskis, taip pat ir penktadienio konferencijoje dalyvavęs Seimo narys Zbignevas Jedinskis ir kita politikų mažuma skatina mus susimąstyti apie tai, kas svarbiausia, neįkainojama, tikra.
Gyvybė yra pati esmingiausia dovana, dėl kurios ir kiekvienas iš mūsų šiandien džiaugiamės turėdami vietą po saule. Jei mes imsime naikinti tas gyvybes, kurių pasaulis dar tik laukia, tai pasmerksime save smurto, egoizmo kupinai kasdienybei, kurioje galiausiai ir mums patiems nebesinorės gyventi.
Gintarė Pugačiauskaitė
