Ekscelencija Respublikos Prezidente,
Garbioji Komisija,
Kolegos ir visi malonūs susirinkusieji!
Pirmiausia dėkoju Komisijai, kuri man paskyrė nacionalinę premiją, ir dėl to nesu nuliūdęs, nors iš tikrųjų įstūmėt mane į keblią padėtį. Turiu nenumatyto vargo. Per pastaruosius porą mėnesių įvairiems žurnalistams teko vis kažką kalbėti – o kodėl Čiurlionis? O kada susipažinot? – ir panašiai.
Net pabodo truputį, ir kažkam galų gale atsakiau: „klausiat, kaip susipažinom? Ogi vieną dieną paskambino prie durų, atidariau, žiūriu – Čiurlionis!“
Tai nebuvo delikatu, atsiprašau nors dabar. Čiurlionis buvo kur kas delikatesnis, mandagesnis už mane, ir tai jam kartą panašiai atsitiko. Paveikslų parodoje Vilniuje didinga ponia prašė paaiškinti: koks čia jūsų paveikslas, kaip vadinasi? – Matot, ponia, parašyta „Malda“. – A, malda. O kokia čia malda? – „Sveika Marija“, – atsakė Čiurlionis ir ne visai mandagiai paėjo į šalį. Nepragmatiškai pasielgė, nes ponia buvo pati Petrienė Vileišienė.
Taip būtų ir su mano pasiaiškinimais, pasiteisinimais, jeigu turėčiau aiškintis, kodėl ką dirbu. Profesorius A. Bumblauskas savo ruožtu pakvietime liepia sakyti laureato kalbą. Profesoriau, esame kalbėjęsi ir vėl galim pasikalbėti kaip žmonės, ne laureatai. Papasakosiu verčiau, kokia savivoka dėl tos premijos antai šovė man į galvą.
Beklausinėjamas ir atsimušinėdamas, kiek iš tos apdovanojimo žinios patyriau džiaugsmo, ėmiau neseniai, kad ir nenorom, ir pagalvojau apie save, nors to labai nemėgstu. Antai džiaugėsi mano šeima, džiaugiasi mano draugai. Kažkas, gal Donatas, pasakė: „galų gale!“
Bet susimildami, Komisija, jeigu manote, kad aš vis laukiau, laukiau, žvelgdamas į horizontą, kol galų gale sušukau „valio!“ ir šokinėju ant vienos kojos, tai kažkas čia ne taip.
Jaučiuosi kaltas ir atsiprašau.
Žinoma, jau sakiau, kad nesu nusiminęs, ir man smagu, kad artimieji džiaugiasi. Bet mano džiaugsmas vis būdavo, kai išeina knyga. Juk ne dėl premijos rašyta, bet kad apskritai išeitų. Palaipsniui susirenka galas lentynos. Štai ir pernai buvau parengęs dar vieną nedidelę knygelę „Čiurlionio straipsniai“, bet valstybė paramos lėšų neturėjo. Tai nieko, būtų pasakęs Čiurlionis, – ir aš iš jo šiek tiek mokausi. Bus geresni metai, išeis ir ana knygelė. O jau tikras džiaugsmas arba satisfakcija, kai išmanantis arba net atsitiktinai sutiktas žmogus pasako sakinį apie mano kokį sakinį. Skaitęs kada nors, ir nors aš pats nebeatsimenu, jam tai likę svarbu. Tada žinau, kad kalbėjau ne į priegalvį, ir kartkartėmis tokių premijų pasitaiko. Nacionalinė, kai jau visa nacija pastebėjo, nors nesako ką, yra ne mano kaltė, bet Komisijos, tai jos darbo rezultatas. Todėl dėkingai sveikinu gerbiamą Komisiją, ir vieni ant kitų nepykstame. Ar dar toliau ką rašysiu apie Čiurlionį? Čia irgi žurnalistinis klausimas. Nežinau, nebent užeis. Tai jau kaip ir viskas. Dictum est. O apskritai, ko čia kuklintis – žinoma, kad fain.
2012.02.16
