Jei būtų pasirašyta transatlantinė prekybos ir investicijų partnerystės sutartis (TTIP) tarp Europos Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų, sunkmetį išgyvenantiems ES pieno ūkiams galimybės išlikti dar labiau sumažėtų. Maisto pramonės gigantai nepasigailėtų ne tik Europos ūkininkų, bet ir vartotojų.
Per Europą vilnija pieno ūkių likvidavimo banga. Rugsėjo 7 d. įvyko neeilinė žemės ūkio ministrų taryba, kurios metu buvo sprendžiama, kaip stabilizuoti krizinę padėtį ES žemės ūkyje, ypač pieno sektoriuje. Tūkstančiai Europos žemdirbių susibūrė į protesto akciją, reikalaudami ne tik finansinės paramos, bet ir konkrečių pagalbos sektoriui priemonių, kaip išvengti nesąžiningų veiksmų iš perdirbėjų ir prekybininkų pusės. Be ES pieno sektoriuje tvyrančio chaoso, verčiančio iš gamybos trauktis dešimtmečiais klestėjusius pažangius ūkininkus, ES žemdirbių laukia dar vienas smūgis.
Jei ES pasirašys transatlantinę prekybos ir investicijų partnerystės sutartį (TTIP) su JAV, ES pieno gamintojai turės konkuruoti su gyvūnų gerovės standartų nesilaikančiomis JAV gigantiškomis pieninėmis, plačiai naudojančiomis hormonus ir antibiotikus. Kyla klausimas, ar Europos pieno ūkiai turės bent menkiausią galimybę išlikti?
Prieš TTIP protestuoja net Jungtinės Karalystės ūkininkai
Protestais jau spėjo pagarsėti Jungtinės Karalystės (JK) pieno gamintojai – į prekybos centrus vežamos karvės, o visoje šalyje plinta ledinio pieno kibiro iššūkis. Pasaulyje pirmaujančio aplinkosauginio žurnalo „The Ecologist“ duomenimis, vien praėjusiais metais JK kas savaitę bankrutavo po devynis pieno gamintojus (iš viso 421 pieno gamintojas per pastaruosius metus).
Liūdna, tačiau šiandieninių protestų rezultatas kol kas ganėtinai silpnas. Maisto pramonės atstovai dalija abejotinus pažadus, negebėdami sąžiningai atsiskaityti su ūkininkais, o JK vyriausybė švaistosi tuščiais pareiškimais, nenorėdama nuvilti stambiųjų maisto pramonės korporacijų.
Ūkininkų laukia dar viena grėsmė – pasirašius laisvos prekybos sutartį tarp JAV ir ES, iš JAV plūstelės dideli kiekiai pigesnės pieno produkcijos, pagamintos laikantis žemesnių standartų. Ūkininkai jau skambina pavojaus varpais, įskaitant JK nacionalinę ūkininkų sąjungą.
Maisto rinka – korporacijų rankose
Akivaizdu, kad ūkininkai susiduria su nesąžininga sistema ir tai tęsiasi jau dešimtmečius. Milijonai ūkininkų ir vartotojų yra priklausomi vos nuo keleto prekybos tinklų ir pieno perdirbėjų. Pasaulinę pieno supirkimo iš ūkininkų ir pieno produktų vartotojams kainą valdo saujelė tarptautinių korporacijų.
Visišką nežinomybę į maisto rinką įneša kintanti pasaulinė paklausa. Pavyzdžiui, Kinija sukūrė savo pieno pramonę, todėl pradėjo pirkti mažiau ES produktų. Rusijos sankcijos prieš ES žemės ūkio produktų importą taip pat sunaikino seniau turėtas pieno ir kitų produktų rinkas. Smulkesniems ūkininkams tenka stabdyti veiklą ir išparduoti gyvulius. Tokiu būdu susikuria stambesni ūkiai, kurie turi pagaminti daugiau ir parduoti už žemesnę kainą. Iš žemės ir gyvūnų mėginama išgauti vis daugiau, o uždirbama vis mažiau.
Korporacijų įgytas maisto rinkos kontrolės mastas didžiulis. Joms nepakanka tiesiog nulemti kainą. Jos daro poveikį maisto gamybos principui, mūsų vartojimo įpročiams. Maisto pramonės gigantės siekia, kad maistas būtų gaminamas iš kuo pigesnių žaliavų. O tą gali pasiūlyti TTIP…
Naujos prekybos taisyklės – kieno interesai?
Kol kas pirmaujančią ES eksporto į JAV dalį sudaro pieno produkcija (ypač sūrio), kuri 2013 m. siekė apie 0,7 mlrd. Eur. Tais pačiais metais JAV pieno produkcijos eksportas į ES sudarė mažiau nei 0,15 mlrd. Eur.
Siekdamos susilpninti maisto produktams taikomus reikalavimus, korporacijos aktyviai dalyvauja derybose dėl transatlantinės sutarties. Kaip pastebėjo „The Ecologist“, maisto sektoriuje tai reiškia siekį panaikinti maisto pasienio kontrolę, cheminių preparatų, antibiotikų ir hormonų naudojimo gyvulininkystėje kontrolę bei leisti plačiai naudoti bei auginti genetiškai modifikuotas kultūras. JAV mėsos ir pieno pramonė Europą spaudžia panaikinti ar nustatyti žemesnius gyvūnų gerovės bei maisto saugos standartus, kuriuos ji vadina „prekybiniais suvaržymais“.
Pavyzdžiui, JAV pieno produktų eksportuotojai siekia, kad ES panaikintų apribojimus piene esančiam somatinių ląstelių skaičiui (kuris iš esmės reiškia pūlius). Tačiau somatinių ląstelių skaičius byloja apie mastitą, kuris yra skausmingas karvių tešmens audinio uždegimas. ES standartai reikalauja geresnės gyvulių bandų sveikatos bei atitinkamai sumažina nesveikų bandų tikimybę, tačiau padidina kaštus.
TTIP sutartis gali įnešti ir daugiau sumaišties, jei JAV pareikalaus kaip netarifinę prekybos kliūtį panaikinti geografines produkto nuorodas, kurių pripažinimo ES taip nuosekliai siekė, ypač pieno sektoriuje. Daug pieno produktų (ypač sūriai) turi gilias tradicijas Europoje, susiformavusius pavadinimus, kurie kartu yra ir prekės ženklai, ir turi aiškias geografines nuorodas. Jeigu tektų atsisakyti tokių pavadinimų kaip „parmezanas“, „feta“ ar kitų, kurie turi aiškias nuorodas į produkto kilmę, arba jei būtų leista šiuos pavadinimus naudoti bet kam, maisto produktai netektų savo unikalumo, nukentėtų kulinarinis paveldas – jis, galima sakyti, išnyktų.
Praloš šalys, neturinčios kooperacijos tradicijų
Ūkininkų kooperacija sustiprintų Europos pieno gamintojus, tačiau pieno perdirbėjai, bijodami konkurencijos bei siekdami ir toliau diktuoti sąlygas pieno sektoriuje, naikina bet kokias šio reiškinio užuomazgas. ES senbuvėse kooperacija daug gilesnė, turinti šimtametes tradicijas, apima visą grandinę nuo žaliavos gamybos iki perdirbimo ir pardavimo, todėl ūkininkai turės didesnes galimybes atsilaikyti prieš konkurentus iš JAV. Tačiau naujųjų ES valstybių ūkininkai po žlugusios kolektyvinių ūkių sistemos dar tik mokosi kooperuotis, daugelis regionų visai nekooperuoti. Tad tokios šalys kaip Lietuva, Latvija, Estija, pasirašius TTIP, būtų priverstos paaukoti savo pieno sektorių ir vartoti dar daugiau importuojamos produkcijos (taip pat ir iš JAV) be realaus aukštesnės kokybės vietos produktų pasirinkimo.
Kai perdirbimo įmonės ūkininkams už žaliavinį pieną moka kainą, žemesnę nei to pieno pagaminimo kaštai, ir tos pačios įmonės nustatinėja naujas taisykles transatlantiniuose prekybiniuose susitarimuose (tokiuose kaip TTIP), ES maisto sistema ritasi žemyn greičiau nei galime įsivaizduoti. Toks perdirbėjų susidorojimas su Europos pieno gamintojais reiškia smulkių ir vidutinių ūkių žlugimą, pieno kokybės prastėjimą ir galiausiai iš to išplaukiančias neigiamas pasekmes pieno produktų vartotojų sveikatai.
Europos pieno gamintojus vienijanti Europos pieno taryba teigia, kad TTIP Europos Sąjungai kelia grėsmę ekonominiu, ekologiniu ir socialiniu aspektais. Apie tai, kokias neigiamas pasekmes TTIP gali turėti žemės ūkio srityje, skaitykite oficialiame dokumente „Europos pieno tarybos pozicija dėl transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės sutarties – TTIP“.
Jau surinkta daugiau kaip pustrečio milijono europiečių parašų prieš derybų pradžioje pasiūlytą Europai nepalankų susitarimą su JAV (TTIP). Tik šių parašų dėka Europos derybinė galia didėja, susitarimas keičiasi ir galiausiai gali būti pasirašyta visiems palanki prekybos sutartis. .
Kristina Juozapavičiūtė
