Ši tema mane nubloškė į „anuos“ laikus.
1991 metų vasarą Maskvoje, vienoje žinyboje vyko susitikimas su TSKP CK atstovu. Kadangi atitinkamas susirinkimas buvo laisvas, t.y. „ne pagal valdybas”, tai į jį atėjo ir tos žinybos veteranų. T.y. labai pagyvenusių žmonių, kurių pasiklausyt bei iš kurių mokytis būtų visada labai įdomu. Bet staiga….
„Geriau aš būčiau žuvęs, geriau žūčiau….” – prabilo senukas.
Esmė tai, jog tada, per tą susirinkimą, kalba pakrypo apie visą TSRS užvaldžiusį organizuotą nusikalstamumą. O tas ponas iš CK … mokė specialistus dirbti. Jis dėstė išties sukrečiančius, jo manymu, „naujoviškai” atrodžiusius dalykus. Esą „reikia dirbti „susivienijimuose“ (gaujose- S.S.), nes „dabar ne 37-ji metai”, „visų nepasodinsi”, „dabar demokratija”, ir t.t.
„Geriau būčiau žuvęs“, – pakartojo, tik jau tyliai, tas pats senukas, tarybinės žvalgybos veteranas.
Būsiu atviras, tada dar ne viską supratau. Tiesiog tada aš nesidomėjau organizuotu nusikalstamumu. Tačiau po to susitikimo ėmiau domėtis. Ir štai ką tada sužinojau apie „naują liniją” šalyje jau subrendusio, organizuoto nusikalstamumo klausimu.
Pirma. „Įtakoti” gaujų („susivienijimų”) „karus”. Antai,- pasirinkti vieną susivienijimą ir jį „globoti” ( vziat v razrabotku ).
Antra. Legalizuoti „reketą” (turto prievartavimą). Kaip? Skatinti „globojamos” gaujos vadeivas kurti savo „saugos tarnybas” (tada tai man buvo visiškai nesuprantamas naujadaras). Bet vienas kolega (žemesnio už mane laipsnio, bet pagal pareigas dirbęs toje srityje) man papasakojo dar daugiau.
Trečia. Per tas „saugos tarnybas” neva numatoma keisti („rotuoti”) teisėsaugos (milicijos) kadrus bei vadovus. Esą tos „saugos tarnybos” turės tapti anokia „kadrų kalve” naujų struktūrų vadovų ugdymui. Na, ir per tas „saugos tarnybas”, jas pakankamai „sustiprinus”, galima bus užvaldyti net „atskilusias respublikas” ( „Djavolica”).
Dabar, stebėdamas mano Tėvynės Lietuvos teisėsaugos raidą, prisiminiau tą 1991-ųjų vasarą.
Viena saugos tarnyba tikrai tapo kalve mūsų policijos vadukams ugdyti.
Lietuviškasis „komisaras Katanis“: verslininkai, mes būsim jūsų „stogas”!
Nieko neprimena? Man – taip. O gal tai vis ta pati „Djavolica”? Paskui tas „komisaras Katanis“ tapo visų savo įpėdinių policijos vadovybėje „mokytoju” (kaip A. Paulauskas „savo” prokuratūroje).
Kai dar Kaune policijai vadovavo G. Aleksonis, o po to Z. Žymančius, Kauno policija bendravo su gyventojais ir į skundus tikrai reaguodavo. „Apačios” į tai žvelgdavo nevienareikšmiškai. Vieniems patiko, kad kuriama nauja „sistema”. Kitiems tiesiog buvo apmaudu, kad nėra kur padėt kumščius Kai 1996 metais Kauno Centro PK tardytojai sumušė VDU studentą, G. Aleksonis jų negynė. Ir jie buvo nuteisti.
Kai po dvejų metų mergaitę, siūliusią praeiviams savo surinktas miško uogas, sulaikė bei išgąsdino „chamai pareigūnai”, tuometinis Kauno VPK vyriausiasis komisaras Z. Žymančius ir pareigūnus nubaudė, ir mergaitės bei jos tėvų atsiprašė.
Bet ir Aleksonis, ir vėliau Žymančius pasirodė netinkami tiems, kas vienas po kito, ir dar per „djavolicos saugos tarnybą”, užvaldydavo Policijos departamentą.
Kas yra dabar? Kalbėjausi su vienu geru kriminalistu. „Operu”, kaip tada vadindavom. Ir jis ištarė: „Reikia tirti, bet durų įvykio vietos kaimynai neatidaro”. „O kodėl?”- apsimečiau naiviu. ” O todėl, kad mus kompromituoja vadovybė”.
Ką čia pridursi? Žmogus vaikšto po kulkomis, tiria nusikaltimus, o tuo tarpu Kauno VPK dabartinė vadovybė visaip dangsto (padedant prokuratūrai) pareigūnus, padariusius savo sodo obuoliukais prekiavusią senutę invalide.
„Tai o ko tylite?“- paklausiau to kriminalisto. „Tai o ką ten įrodysi,”- atsakė jis man. Ir pridūrė: „Va, mes ir šaudom, ir po kulkom vaikštom, o ateina visokių ponų vaikų, ir pelnosi čia, ir tam pačiam Žaliakalnio turguj iš alkoholio prekeivių biznį daro”.
„Uždaras ratas,” – pamaniau. Ir vėl tie „ponvaikiai”, tarsi besityčiojantys iš kraujo takais vaikštančių „kriminalistų-operų”.
O jei dar pridurčiau to žmogaus žodžius, esą „į saugos tarnybą nueisiu”, – tai jau visiškai „ratas užsidaro”.
„Djavolica”…
