Kalbėti apie teisėjų nušalinimus yra sudėtinga. Daugelis iš mūsų esame patyrę „neklystantį“, „nevaržomą“ teismą, praktiškai, kai yra veikiama vos ne kaip „kovos be taisyklių“ mūšio lauke.
Dažniausiai tokiu nevaržomu teisėjų elgesiu pasižymi žemės nuosavybės atkūrimo bylos. Nors nėra turima objektyvių duomenų, kodėl taip keistai kartais teisėjai elgiasi, bet jeigu paklaustume kokios nors kaimo močiutės, tai ji pasvarsčiusi pasakytų, jog „tam davė, tam davė, ir dar trečiam liko“.
Jeigu bylai pavyko pasisamdyti advokatą, tai turbūt paprašius nušalinti nepageidaujamą ir neaiškių tikslų siekiantį teisėją, įprastinis advokatas greičiausiai atsakys, jog tam reikia labai rimtų pagrindų, jog praktiškai neįmanoma nušalinti teisėjo ir t.t., ir panašiai.
Problema glūdi ten, jog kažkokiu beveik mistiniu būdu advokatai, kurių profesijos pavadinimas lotyniškai reiškia „užtarėjas“, kai kuriais klausimais, pavyzdžiui, kaip teisėjo nušalinimas, visiškai neturi nuomonės arba veikia kaip teisėjų „užtarėjai“. Klientui bandoma įteigti mintis, jog geriau pakentėti, jog tuomet teisėjas nenusišalins, o vėliau bus dar piktesnis.
Praktika rodo, jog net nenusišalinus teisėjui, jam išsakyta kritika veikia kaip drausminamoji priemonė. Teisėjas bent trumpam suvokia, jog ir jis nėra visagalis, yra pažeidžiamas ir galiausiai jam mintyse prieš akis praplaukia statistinė veiklos lentelė, kur labai negražiai atrodo nušalinimų kiekiai.
Mano manymu, kiekvienam teisėjui gali pasitaikyti gauti ieškinį iš labai gero vaikystės draugo, moksladraugio arba būti paskirtam teisti kaimyno. Pagal etikos principus, ryžtingą teisėjo elgesį nusišalinant nuo bylos, kad nekiltų nė menkiausių abejonių, etikos sargai kaip tik įvertintų aukščiausiu balu. Pagirtinas nesenas Kauno miesto apylinkės teismo teisėjos D. Jankauskienės elgesys, kai ji pati, niekieno neverčiama, nusišalino nuo labai keistos ir supainiotos baudžiamosios bylos (prokuroras D.Dziegoraitis) nagrinėjimo, kur labai garsus Lietuvos šviesuolis, menininkas K. Žaltauskas yra kaltinamas nebūtais dalykais bei jam jau be jokio teismo teko paragauti kalėjimo duonos. Teisėja savo nutartyje nurodė, jog ji yra vieno iš prieš kaltinamuosius veikusio policininko vaikystės pažįstama, todėl gali būti neobjektyvi spręsdama bylą.
Nieko skausmingo, o atvirkščiai – tai drąsus ir ryžtingas poelgis, ypač kaip gilesnių intelektinių galių žmogui matant sukurptosios bylos absurdiškumą, kai iš nukentėjusiųjų buvo „pagaminti“ du nusikaltėliai, o kaimynai, reketavę mokėti pinigus už užstatomą priešais įėjimą mašiną, tapo „nukentėjusiaisiais“. Kaip teigia vienas Kauno centro policijos komisariato tyrėjas, “ką jūs norite, kai toks prokuroras“.
Kitas pagirtinas ir ryžtingas poelgis buvo įvykdytas vienoje žemės nuosavybės teisių atstatymo byloje 2010-11-30. Pareiškėja I. Z. Jokūbaitienė jau antrą kartą paprašė nusišalinti visą teisėjų kolegiją, motyvuodama, jog dėl tos pačios žemės lygiai ta pati teisėjų kolegija jau priėmusi nepalankų sprendimą jos broliui. Viename teismo posėdyje Kauno apygardos administracinio teismo teisėjai nesiryžo šiam žingsniui, tačiau antrą kartą pasvarstę nustatė, jog toks prašymas yra tenkintinas. Šiai teisėjų kolegijai dabar jaučiu žymiai daugiau pagarbos, nes teisėjo mantijos garbę reikia apginti konkrečiais darbais. Mantija savaime negarantuoja nei aukštos moralės, nei etikos – ją reikia pademonstruoti savo teisėtais ir pagrįstais sprendimais.
Dažnai yra svarstoma, kaip pakelti pasitikėjimą teismais, kaip pakelti teisėjų autoritetą. Atsakymas paprastas – privalo būti garantuotas teisingas ir nešališkas teismas. Kai teismas veikia šališkai, kartais netgi su teatro elementais, tada šalys ne tik kad nebepasitiki teismais, bet ir nebesupranta, kur pateko. Pasitikėjimą teismais bandoma įpiršti a priori, o jeigu jau nepasitiki, tai tau „šakės“: „Šie ieškovai kaip girdėjau šalina visus teismus, jiems viskas nepatinka, jie apskritai nepatenkinti visa teisine sistema“, – teigė Kauno rajono savivaldybės atstovė vienoje žemės byloje, o atsakovų advokatė R. Gradauskienė dar pasiūlė teisėjui iš viso neperduoti nušalinimo pareiškimo Civilinių bylų skyriaus pirmininkui (kas šiaip būtų labai grubus Civilinio proceso kodekso 69 str. 1 d. pažeidimas). Tačiau nepaisant didžiulio atsakovų pasipriešinimo, teisėjas nusišalino. Vėlgi pagirtina, jog nesilaikė atkakliai įsikabinęs tos pačios bylos, kurioje pasitikėjimas tarp teisėjo ir ieškovo buvo jau seniai sugriautas.
Tačiau dažniausiai pasitaiko, jog teisėjas, netgi žinodamas apie nušalinimo pagrindų buvimą, toliau lyg niekur nieko nagrinėja civilinę bylą. Taip atsitiko vienoje skyrybų byloje, kur teisėjos vyras buvo labai geras ieškovo draugas, jie kartu netgi šventė vestuves. Teisėja nagrinėjo bylą tol, kol atsakovė nepristatė tų seniai vykusių vestuvių nuotraukų, kur ir pati dalyvavo, ir paprašė teisėją nusišalinti. Kaip pažymėjo atsakovė, teisėja jau seniai pati turėjo susiprasti nusišalinti, nes tiesa, jog neįmanoma objektyviai nagrinėti gero šeimos draugo bylos, yra daugiau negu aiški.
Gaila tiktai, kad iki šios dienos nusišalinimas laikomas kažkuo gėdingu, nepriimtinu, kai tuo tarpu teisėjas, laiku pripažinęs šališkumo neišvengiamumą, galėtų užsitarnauti šalių pagarbą, ir taip galėtų augti pasitikėjimas teismais. Dabar gi labai retai kada teisėjai nusišalina, laikydami nusišalinimą labai jau gėdingu dalyku, o nušalinami nepasiduoda, lieka toliau nagrinėti bylą. Bet kaip pasakojama vienoje pasakėčioje: vilkas nusprendė išsikraustyti į kitą mišką, nes visi jo nekenčia. Kažkas jo paklausė: dantis paliksi miške ar pasiimsi į kitą mišką? Taip ir čia – jeigu jau šalys nepasitiki vieną kartą, nepasitikės ir toliau, o teisėjo nušalinimo galimybę kodeksai suteikia prieš kiekvieną teismo posėdį.
Jeigu teismo bylose šalys dažniau propaguos kritikos išsakymą ir naudosis nušalinimo galimybe, kai yra aiškūs nušalinimo pagrindai, netylės dėl to, kad „teisėjas dar labiau supyks“, tuomet bus įmanomas sklandesnis teismų darbas, teisėjai labiau reflektuos savo klaidas ir analizuos savo elgesį. Kontrolės nebuvimas juk skatina savivalę, o savianalizės stoka veda į apkiautimą.
