Spalio 20 dieną į Keistuolių teatro eksperimentinę salę teatro mylėtojus pakvies režisierė Eglė Kižaitė, antrą kartą Lietuvoje statanti jautrią ir intymią britų dramaturgo Nick Payne pjesę „Spiečius”. Spektaklio ašis – fizikos teorija, teigianti, jog vietoje vienos visatos jų egzistuoja milijardai ir kiekviena įmanoma bet kurios situacijos baigtis įvyksta vienoje iš jų. Iš vienos pusės „Spiečius” – spektaklis apie tai, kaip veikia mūsų pasaulis bei visata, kurioje egzistuojame; kita vertus, tai ir mikroskopinio darinio toje visatoje – dviejų žmonių meilės – istorija.
Prieš mažiau nei dvejus metus susibūręs kūrybinis trio – režisierė bei du aktoriai – jau buvo prisilietę prie Nick Payne kūrinio, kurį pristatė kaip nepriklausomą projektą. Kelis kartus parodytas spektaklis šiais metais namus rado Keistuolių teatre, kuris naujajame sezone pasiryžo žengti eksperimentų keliu. Kinematografiško, fragmentiško siužeto išpildymą jauna režisierė patikėjo aktorių duetui – Benitai Vasauskaitei bei Edgarui Žemaičiui, kurie įsileidžia žiūrovą į iki skausmo jautrius ir intymius poros santykius, lydimus kasdienių kivirčų, išdavysčių, mažų džiaugsmų ir didelių nusivylimų. „Ši pjesė buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Kai ji atsirado, nuo pat pirmų sakinių ir nuo to, kad neaišku, kas ten vyksta, pasidarė labai įdomu spręsti šitą galvosūkį. Mėginau žiūrėti į pjesę kaip į rebusą – dėlioti, stebėti, kaip kas jungiasi, tačiau po to supratau, jog niekas iš tiesų nesijungia – reikia ją skaityti taip, kaip parašyta. Gyvenime sutikus naują žmogų jo truputį nesupranti, ir jis atrodo toks keistas, uždaras, paslaptingas, – tai labai įtraukia. Su „Spiečiumi” įvyko kažkas panašaus”, – apie pirmąjį prisilietimą prie spektaklio kūrimo pasakojo E. Kižaitė.
Scenoje B. Vasauskaitė ir E. Žemaitis tampa Merian ir Rolandu – priešais žiūrovo akis skleidžiasi dviejų žmonių, atsitiktinai susipažinusių piknike, žemiški santykiai. Vis dėlto visuose artimuose santykiuose iškylantis klausimas „kas būtų, jeigu?..” įgauna naują prasmę – kiekvienas Merian ir Rolando pasirinkimas turi galybę baigčių. „Kvantinėje multivisatoje kiekvienas pasirinkimas, kiekvienas sprendimas, kurį tu kažkada padarei arba nepadarei, egzistuoja neįsivaizduojamoje gausybėje paralelinių visatų”, – kalba B. Vasauskaitės Merian, atskleisdama pagrindinę spektaklio ašį. Dabartis perrašoma čia pat, scenoje: keičiasi visatos, keičiasi poros poelgiai ir reakcijos, tačiau išlieka esminis dalykas – trapus ir intymus dviejų žmonių ryšys, nenutrūkstantis pasirinkimų ir besimainančių visatų galvosūkyje. Vis dėlto režisierė nesutinka, jog „Spiečius” – tik meilės istorija. „Nepasakyčiau, kad tai yra spektaklis apie meilę. Labiausiai norėčiau, kad žiūrėdamas spektaklį žiūrovas nežiūrėtų istorijos apie kažką, o tiesiog gyventų ta istorija pats. Man didžiausias įvertinimas, kai po spektaklio peržiūrų žmonės pasako, kad jie žiūrėjo savo istorijas. Vieni įvykiai atitiko labiau, kiti – mažiau, bet jie žiūrėjo į save. Tiek man, tiek, manau, aktoriams didžiausias komplimentas, kad mes žiūrime jau nebe į Benitą ir Edgarą, net ne į Rolandą ir Merian, o žiūrime į save, į tai, kas esame ir kas mums yra įvykę”, – kalbėjo jauna teatro kūrėja. „Šitos pjesės atsiradimu savo gyvenime labai džiaugiuosi, ir džiaugiuosi apskritai, kad yra toks intymus, jautrus, nuogas dviejų žmonių pasaulis, parodomas žiūrovui. Kalbėdama apie šį spektaklį visada sakau, kad man labai trūksta nuoširdumo, atvirumo ir jautrumo, todėl džiaugiuosi, kad kažką panašaus galiu žiūrovui atnešti su „Spiečiumi”.
Režisierė taip pat pripažino, jog „Spiečius” – visiškai kitoks spektaklis, nei bet kuris kitas, kurį iki šiol teko statyti. „Pjesė labai paprasta, paremta būtent tuo, kas eina iš dviejų žmonių lūpų ir širdžių. Mano darbas – labiau stebėtojo iš šalies, net ne režisieriaus; esu tas žmogus, kuris analizuoja situacijas, netgi labiau kaip savotiškas psichoterapeutas. Tai visiškai kitoks darbas, nei esu įpratusi daryti”, – teigė E. Kižaitė. „Dabar Keistuolių teatre rodomas „Atleisk jiems, jie nežino ką daro” yra absoliučiai kitoks pasaulis negu čia – daugybė aktorių, mizanscenų, veiksmo, viskas juda. O čia stovi du žmonės ir kalbasi – jie tą daro valandą ir penkiolika minučių. Ir, kaip bebūtų keista, tai veikia”.
Prisiliesti prie egzistencinių klausimų, panirti į „deja vu” jausmą bei susimąstyti, ar tikrai esama vienintelės, galutinės ir išbaigtos gyvenimo versijos „Spiečius” žiūrovus į Keistuolių teatrą pakvies jau spalio 20 d.
