Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras internetinėje svetainėje www.kgbveikla.lt baigė publikuoti dokumentus apie nusikalstamą Raudonosios armijos veiklą Lietuvoje 1939-1949 m. Baigiamajame etape atskleidžiami Raudonosios armijos nusikaltimai prieš Lietuvos okupaciją ir iškart po jos.
1939 m. Raudonajai armijai okupavus lenkų užimtą Vilnių ir Vilniaus kraštą, komunistai iškart ėmėsi įvedinėti sovietinę santvarką. Iki įžengiant Lietuvos kariuomenei į Vilnių buvo suimti ir išsiųsti į Rusiją 352 Vilniaus krašto politiniai ir visuomeniniai veikėjai. 1939 m. spalio 10 d. Sovietų Sąjunga šantažu (grasino Vilnių atiduoti Baltarusijai) privertė Lietuvą pasirašyti Savitarpio pagalbos sutartį. Dėl grąžinto Vilniaus Lietuvos Vyriausybė buvo priversta į Lietuvos teritoriją įsileisti ir SSRS kariuomenę. Tik pasirašius sutartį prasidėjo Vilniaus krašto turto – gamyklų įrenginių, baldų, radijo aparatų, geležinkelio linijų elektros stotelių, atsarginių pabėgių, kultūros vertybių iš Vilniaus universiteto bibliotekos, archyvų ir kt. – grobstymas ir gabenimas į Sovietų Sąjungą.
Apie ruošiamą Lietuvos okupaciją byloja agresyvus ir provokuojamas Raudonosios armijos karių elgesys pasienyje. Ties demarkacijos linija jie skleidė sovietinę propagandą, ragino Lietuvos pasieniečius sukilti prieš savo valdžią, žadėjo, kad Sovietų Sąjunga greit ateis į pagalbą. Prasidėjo lietuvių pasieniečių, taip pat ir paprastų piliečių grobimai, siekiant išgauti žinių apie Lietuvos kariuomenę.
Ypač įtempta padėtis susidarė 1940 m. balandžio mėnesį, kai baigėsi Žiemos karas tarp Sovietų Sąjungos ir Suomijos. Į Lietuvos teritoriją bandyta slapta įvežti didesnį karių skaičių, nei numatyta sutartyje; apkaltinus Lietuvą, neva ji grobia Raudonosios armijos karius, imta vis intensyviau telkti sovietinę kariuomenę prie Lietuvos sienos: iki 1940 m. birželio 10 d. čia dislokuoti du kavalerijos korpusai, dvylika šaulių divizijų, keturios tankų brigados, iš viso 221 tūkst. karių ir karininkų. Visi šie Lietuvos kariuomenės žvalgybos užfiksuoti faktai rodė, kad sovietai ieško preteksto Lietuvos okupacijai pateisinti.
Tai patvirtina ir Rusijos valstybinio karo archyvo (RGVA) dokumentai, kurių fotokopijos saugomos Lietuvos ypatingajame archyve. Bylos „3-iosios armijos karinių junginių ir dalinių kovinio darbo Pabaltijo kampanijoje aprašymas“ („Описание боевой работы войсковых соединений и частей 3 армии в Прибалтийской кампании“) dokumentai akivaizdžiai paneigia sovietų ir dabartinės Rusijos propagandą apie neva taikų, „savanorišką“ Lietuvos inkorporavimą į SSRS. Iš dokumentų matyti, kad Lietuvos okupacija buvo kruopščiai planuota politinė ir karinė SSRS operacija. Jau naktį iš birželio 3-iosios į 4-ąją trečiosios armijos daliniai buvo pakelti pagal pavojaus signalą ir pradėti telkti prie Lietuvos ir Latvijos sienų. Lietuvoje dislokuoti sovietų kariniai daliniai perėjo į kovinę parengtį dar vykstant Lietuvos ir SSRS deryboms. Viename iš dokumentų rašoma, kad tankų brigadai buvo duotas įsakymas užimti Kauno tiltus ir patį Kauno miestą ir išlaikyti jį tol, kol atvyks pagrindinės sovietų kariuomenės pajėgos.
1940 m. birželio 14 d. sovietų kariuomenė pradėjo Lietuvos, Latvijos ir Estijos oro ir jūrų blokadą. Lietuvos okupaciją turėjo vykdyti dvi armijos – 3-ioji (birželio 17 d. ji buvo pasiųsta okupuoti Latvijos) ir 11-oji; jas sudarė 13 šaulių divizijų, 1 motorizuotoji šaulių divizija, 4 kavalerijos divizijos ir 6 tankų brigados. Iš viso prie Baltijos šalių sovietai buvo sutelkę apie 435 tūkst. žmonių, 8 tūkst. pabūklų ir minosvaidžių, daugiau kaip 3 tūkst. tankų. Birželio 15 naktį Lietuvos vyriausybė buvo priversta priimti ultimatumą, o vidurdienį prasidėjo okupacija.
Statistiniai duomenys atskleidžia Lietuvą okupavusių sovietų divizijų sudėtį ir ginkluotę. Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos inspekcinės komisijos aktai rodo, kad Lietuvoje dislokuotų sovietų karinių dalinių būklė buvo labai prasta, o vidaus drausmė – visiškai pakrikusi. Daugiau kaip pusės kai kurių dalinių karių apranga buvo virtusi skarmalais, daug ginklų – surūdiję; labai prasti šaudymo (net snaiperių) rezultatai.
Pateikiami Lietuvos ypatingosios komisijos, sukurtos spręsti klausimus tarp Lietuvos valstybinių institucijų ir sovietų kariuomenės, dokumentai atskleidžia įvairius sovietų kariškių nusikaltimus: plėšimus, vagystes, smurto, ūkinės ir kitokios žalos atvejus. Iš dokumentų matyti, kad sovietų kariai, nesilaikydami eismo taisyklių, savo technika sukeldavo daug avarijų: kartais Kaune vien per dieną įvykdavo trys eismo įvykiai. Lietuvos muitininkai pranešė, kad sovietų karininkai išveža iš Lietuvos daugybę įvairių prekių (moteriškų drabužių, avalynės, patefonų, primusų, šokolado, sviesto ir kt.).
Vykdant okupaciją sovietų kariuomenėje buvo padidėjęs savižudybių skaičius. Rusijos istorikas M. Meltiuchovas yra paskaičiavęs, kad per pirmąją Baltijos valstybių okupacijos savaitę (nuo birželio 15 iki birželio 21 d.) nusižudė 15 Raudonosios armijos karių. Viena iš savižudybės priežasčių buvo šokas, kurį patyrė sovietų kariai, pamatę Baltijos valstybėse žymiai aukštesnį pragyvenimo lygį nei Sovietų Sąjungoje.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro inf.
