Nepaisant to, kad gyveni daugiabučio namo pirmame aukšte, už lifto eksploataciją ir „atgyvenusio“ lifto pakeitimą nauju turi mokėti – ir net daugiau, negu devintame aukšte gyvenantis ir kasdien liftu besinaudojantis gyventojas.
Taip nusprendė Vilniaus miesto apylinkės teismas vilniečių V.Sereičiko ir Ž.Širokinos byloje.
„To dar nebuvo – gyvenu šiame name nuo pat jo pastatymo 1974 metais, niekada, net sovietmečiu, nemokėjau už lifto eksploataciją, nes liftu nesinaudoju, tačiau staiga prieš dvejus metus namo administratorius nusprendė, kad ir pirmo aukšto gyventojai turi mokėti ne tik už lifto eksploataciją, nors juo nesinaudoja, bet dar ir už lifto keitimą! Kažkokia nesąmonė“, – vadinamosios „naujos rubikoninės tvarkos“ nesuvokia vilnietis.
Jis ir jo pirmame aukšte gyvenanti kaimynė pasipriešino logiškai nesuvokiam reikalavimui – mokėti už paslaugą, kurios negauna: atsisakė mokėti daugiabutį namą administruojančiai bendrovei už lifto eksploataciją ir naujo lifto įrengimą. Juoba kad ir 2004 m. birželio 23 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendime „Dėl lėšų liftų kapitaliniam remontui skaičiavimo ir panaudojimo tvarkos“ kontstatuojama: „Daugiabučio gyvenamojo namo pirmame ir antrame aukštuose esančių patalpų naudotojams lifto paslauga neteikiama ir amortizaciniai atskaitymai lifto kapitaliniam remontui neskaičiuojami“.
Tačiau bendrovė dėl pirmame aukšte gyvenančių „lifto paslaugos skolininkų“ kreipėsi į teismą ir Vilniaus miesto apylinkės teismas nusprendė: „skolą priteisti“.
-Kaip tai gali būti – žmonės gyvena pirmame daugiabučio namo aukšte, liftu nesinaudoja, tačiau jiems teismas priteisė susimokėti už tokią paslaugą? Ir dar už lifto, kuriuo nesinaudoja, keitimą? – paklausė „Karštas komentaras“ advokato, Lietuvos Teisininkų draugijos Kauno skyriaus pirmininko Vygaudo Molio.
-Žmogus gali mokėti tik už tokią paslaugą, kurią gauna ir kuria naudojasi. Gaudamas paslaugą, žmogus gali ja nesinaudoti, tačiau ją turi gauti natūroje.
Šis sprendimas, mano nuomone, neprotingas. O jeigu jis neprotingas, tai nei teisingas, nei sąžiningas. Nes, kiek man žinoma, pirmame aukšte gyvenantys žmonės liftais nesivažinėja.
Vadinamojo „rubikono“ grupuotės yra uzurpavusios Aplinkos ministeriją, savivaldybes. Tos grupuotės keičia pavadinimus kaip kojines, vos ne kas mėnesį, ir nuo gyventojų lupa paskutinį kailį.
Man teko su tuo susidurti keletą metų dirbant Kauno miesto savivaldybėje administracijos direktoriaus pavaduotoju.
Tos įmonės renka iš žmonių lėšas, kurias turi kaupti ir už kurias ir turėtų būti atnaujinti, modernizuoti ar pakeisti liftai, bet tos lėšos būna panaudojamos ne pagal paskirtį.
Aš pats, dirbdamas Kauno miesto savivaldybėje, bandžiau ieškoti tų galų ir neradau.
Praktiškai visą Lietuvą jie yra apraizgę.
Jeigu institucijos yra nustačiusios ydingas normas šiuo klausimu, jos būtų pakeistos: jeigu žmogus gyvena pirmame aukšte ir liftu nesinaudoja, kodėl jis turi už tą liftą mokėti?
Iš principo tai yra ydinga teisinė norma. Čia nereikia būti ir teisininku, kad suvoktum – jeigu aš negaunu paslaugos, man nereikia už ją mokėti.
-Tačiau savivaldybės paskirtų namo administratorių nuomone, liftas yra bendro naudojimo (bendra dalinė nuosavybė), todėl už jį turi mokėti visi namo gyventojai, nepaisant, kuriame aukšte jie gyvena – pirmame ar devintame. Apie logiką, protingumą ir teisingumą čia net nekalbama. Ir tam, kaip matome, pritarė Vilniaus apylinkės teismas.
-Ką reiškia „bendro naudojimo“? „Bendro naudojimo“ gali būti stogas ir pan., bet kiti dalykai, paslaugos netelpa į jokius rėmus.
Kodėl į „bendrą“ dalyką „suplaka“ liftus? Liftas – atskiras dalykas.
Tai, kas vyksta, yra neteisingas iš principo elgesys su žmonėmis. Žmonės moka tik už tą paslaugą, kurią gauna, jeigu paslaugos negauna, negali mokėti.
Manau, kad teismas konvejerio principu išnagrinėjo bylą, paviršutiniškai, nuo savęs nusimetė ir viskas. Bet jeigu ten gyventų tie patys teisėjai, kurie tokį sprendimą priėmė, tai jie mąstytų gal kitaip.
Apmokestina tokius dalykus, kur netelpa sveiko žmogaus sąmonėje, kad tokie dalykai gali vykti. Jiems svarbu pajamų lygis ir daugiau niekas nesvarbu: ar žmogus gauna paslaugą, negauna, naudojasi ja, nesinaudoja, ar jam reikia to dalyko, nereikia.
Tai yra paradoksas. Teisinės grimasos. Neteisingas požiūris ir neteisingas dalykas. Ir neteisybė šleifu velkasi toliau – reikia keisti ydingą teismų praktiką.
Net Aukščiausias Teismas yra suformavęs ydingą praktiką, kaip, pvz., kasaciniai skundai – priimamas tik kas trečias. O teismų praktiką formuoja iš 2 proc.! Tokių dalykų negali būti. Jeigu yra du skirtingi teismo sprendimai – vienoks apylinkės, kitoks apygardos, o Aukščiausias Teismas nepriima skundo nagrinėti, tai kur tada žmogui kreiptis? Kam tas Aukščiausias Teismas reikalingas?
O šiuo atveju net, manau, pirmo aukšto gyventojams reikėtų kreiptis į prokuratūrą – tai, mano nuomone, yra neteisėtas mokesčių rinkimas.
Pagal laikraštį „Karštas komentaras“
