Privataus verslo rėmimas valstybės sąskaita pasiekė patologinį lygį. Tai įvairios dotacijos, pirkimai, koncesijos, nuomos, partnerystės ir pan. Tikrai nesame prieš valstybinio sektoriaus bendradarbiavimą, partnerystę su privačiu, tačiau nauda turi būti abipusė. Dabar gi privatus verslas įvairiausiomis formomis tik iščiulpia valstybės, t.y. visos visuomenės biudžeto pinigus.
Ne išimtis ir kurpiamos pensijų reformos su vadinamais privačiais pensijų fondais. Vis papildomus milijardus dabar įtraukiančios „Sodros“ skylės ištakos – 2004 m. prasidėjusi pensijų „reforma“. Ir apskritai, kodėl tie pensijų fondai vadinami privačiais, jeigu jie minta biudžeto pinigais?
Erzelynę keliantiems fondų valdytojams labai svarbu, kokia dalis „Sodrai“ atitenkančių pinigų bus į juos pervesta. Tai reiškia, jog „Sodra“ pastoviai bus pešiojama, o fondai niekados nepasisotins. Tokie žaidimai pensininkų ateitimi gresia rimtomis socialinėmis pasekmėmis. Čia kaip tame pasakojime apie žmogelį, kuris per lieptą turėjo protingai pervesti ožką, vilką ir pernešti kopūstą. Vadinamoje pensijų reformoje, atrodo, pirmiausia buvo perneštas kopūstas. Taip neliko ožkos. Vilko kopūstu jau nebepasotinsi, tai tas ir iššiepė dantis į patį žmogelį.
Šiuo metu planuojamas pensijų reformos naujas etapas su visomis pensijų skaičiuoklėmis – tiesiog tolesnis žmonių mulkinimas. Štai skelbiama, kad „nuo 2014-ųjų žmonėms, kurie į pensijų fondus mokės papildomą 1 proc. pajamų siekiančią kaupiamąją įmoką, iš biudžeto bus pridėtas 1 procentas vidutinio šalies darbo užmokesčio. 2016 m. tiek žmogaus, tiek valstybės įnašai turėtų didėti iki 2 procentų“.
Nuo pat šių antros pakopos pensijų fondų atsiradimo pradžios teko aiškinti tokios reformos žalą. Mūsų manymu, esant šiandieninei pasaulinei investicinei aplinkai dabar veikiantys ir Lietuvos monopolinei bankinei sistemai priklausantys pensijų fondai ilguoju laikotarpiu neuždirbs tokios investicinės grąžos, kuri leistų bent kiek juntamai padidinti būsimas pensijas. Dabartinis pensijų fondų daugiamilijardinis maitinimas valstybės brangiai skolintais pinigais, esant beveik dešimties milijardų „Sodros“ deficitui – ne tik ekonominis neraštingumas, tai pasityčiojimas iš visų mokesčių mokėtojų. Tačiau, jeigu valdžiai atrodo, kad pensijų sistemoje būtinas taupymas taip vadinamų pensijų fondų būdu ir, jei finansuojama iš biudžeto, tai, mūsų supratimu, antrą pakopą turėtų sudaryti valstybiniai pensijų fondai. Tuomet ir pati reforma būtų realesnė, be galimų finansinių praradimų.
Pirma pakopa – tai „Sodra“, kuri garantuotų bazinę pensijinę išmoką. Antra pakopa – valstybiniai pensijų fondai, kuriuos sudarytų individualios įmokos ir galimi valstybės įnašai. Valstybė tuo pačiu būtų ir garantas, ir saugiklis, nes dabar privačiuose fonduose sukauptos lėšos yra nedraustos, priklausomos nuo investicinės aplinkos su rizika prarasti investuotas lėšas. Valstybinių pensijų fondų draudiminę grąžą garantuotų valstybė. Fondų sukauptus pinigus būtų galima panaudoti svarbiems infrastruktūros objektams ir kitoms būtinoms valstybės reikmėms finansuoti. Tokiu būdu pinigai neišplauktų iš Lietuvos. Gali būti ir trečia pakopa – privatūs pensijų fondai, bet tikrąja to žodžio prasme, t.y. be jokių „Sodros“ pervedimų ar valstybės įmokų, kiekvieno asmens savanorišku apsisprendimu.
Atskirai reiktų paminėti vykstančius debatus dėl „Sodros“ ateities. Visų lygių liberalai, bankinei sistemai priklausantys ekspertai, perkami žiniasklaidos atstovai, netgi valstybinė televizija išsijuosę tvirtina, kad valstybinė socialinio draudimo sistema būtinai žlugs.
š tiesų, visos buvusios valdžios daug padarė, kad ši sistema sulauktų dabartinių sunkumų. Nepamatuotas išmokų didinimas, mokėjimų į privačius fondus sistemos įdiegimas, daugybės landų nemokėti „Sodros“ įmokų sudarymas – visa tai atvedė į dabartinę situaciją, kuri išties darosi pavojinga.Vien išeinančios konservatorių ir liberalų valdžios priimtas Mažųjų bendrijų įstatymas, kuomet bet kurios teisinės formos įmonė gali būti perregistruota į mažają bendriją, kurios nariai galėtų mokėti simbolines socialinio draudimo įmokas arba jų visai nemokėti, gali ženkliai sumažinti „Sodros“ pajamas.
Įvertinant visas esamas įstatymines išimtis mokėti simbolines draudimo įmokas, atsiranda gana didelė gyventojų dalis, kuri galės pretenduoti tik į minimalią senatvės pensiją. Suprantama, kai kurie žmonės savo senatvei lėšas sukaups patys, bus išlaikomi geriau gyvenančių vaikų, tačiau didžioji dauguma, įvertinant esamą pragyvenimo lygį, neturės kitų pragyvenimo šaltinių išskyrus „Sodros“ išmokas. Todėl dabartinė valdžia, vietoj galvos kišimo į smėlį, privalo imtis kuo griežtesnių visokeriopų priemonių, užtikrinant kuo didesnį „Sodros“ pajamų surinkimą.
Būtina nuosekliai aiškinti, kad, nemokant įmokų dabar, solidesnės pensijos ateityje tikėtis neverta. Būtina aiškinti ir tai, jog pagal dabartinę pensijų dydžio skaičiavimo metodiką dalyvavimas antros pakopos privačiuose fonduose ženkliai mažina būsimos „Sodros“ pensijos dydį. O tie, kurie aiškina, kad „Sodra“ neturi ateities, turėtų prisiminti, jog nieko gudresnio niekas niekur neišgalvojo. Taip, visuomenės senėjimas yra problema, tačiau vystantis naujoms technologijoms didėja darbo našumas.
Mokesčiais surenkamo „pyrago“ dalis skiriama socialinėms išmokoms visada priklauso tik nuo politinių sprendimų. Sunku įsivaizduoti, kad net liberaliausia valdžia drįstų esamus ir būsimus pensininkus palikti be pensijų, nes tokia valdžia būtų nušluota nedelsiant. Taigi, dabartinei valdžiai būtina ryžtingais žingsniais įveikti rėksmingą pasipriešinimą ir stiprinti valstybinio socialinio draudimo sistemą. Aišku, jei norima, kad esamas jos populiarumas neišblėstų pernelyg greitai.
Arvydas Akstinavičius, Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas
Jonas Valatka, Lietuvos socialdemokratų sąjungos valdybos narys
