Lietuvos ekonominio ir socialinio nuosmukio aplinkybėmis vykę savivaldybių tarybų rinkimai Lietuvos politinių partijų pozicijų ženkliai nepakoregavo. Ne taip prastai atrodo ir už situaciją Lietuvoje labiausiai atsakinga Tėvynės sąjunga – Krikščionių demokratų partija, laimėjusi Vilniuje dvigubai daugiau balsų nei socialdemokratai. Tai vienas iš labiausiai stebinančių sostinės tarybos rinkimų rezultatų. Valdančioji Tėvynės sąjunga gerokai lenkia stipriausią Seimo opozicijos partiją – socdemus daugumoje miestų, išskyrus Šiaulius. Miestuose gauti balsai daugiausia lemia vėliau vykstančių Seimo rinkimų rezultatus, todėl opozicijai, nesugebėjusiai sėkmingai pakovoti už gausiausiai rinkėjų turinčias savivaldybes, triumfuoti netenka.
Balsų pasiskirstymą lėmė ne tik balsuojančių rinkėjų politinės pažiūros, bet ir nebalsuojančių politinis abejingumas arba savotiškas kerštas visoms partijoms, net ir toms, kurios su dabartinėmis Lietuvos bėdomis nieko bendra neturi. “Visi jie tokie”, – dažnai girdima žmonių replika politikams. Menkas piliečių dalyvavimas rinkimuose kelia rimtą grėsmę demokratinei sistemai apskritai, menkina rinkimų kaip demokratijos įgyvendinimo būdo vaidmenį ir veda prie mažumos piliečių pasirinktos valdžios šeimininkavimo šalyje; valdžios, kuri iš esmės neturi tautos daugumos mandato, o juo naudojasi. Neatėjusieji balsuoti protesto prieš valdžią sumetimais turėtų suprasti, kad būtent jie ir padeda jai išlikti, nes valdžioje esančiųjų rėmėjai vieningai ir bei labai motyvuotai eina į rinkimus ir laimi neproporcingai daug balsų – gerokai didesnį jų procentą nei yra realus jų palaikymas visų gyventojų tarpe. Šios aritmetikos dažnas net nesupranta arba nepriima dėmesin. Žmogus, pasigyręs, kad jis nedalyvavo rinkimuose ir tuo netgi besididžiuojantis, nustemba paklaustas – o ar jam konservatoriai padėkojo už pagalbą jiems laimint didesnį procentą balsų. Tiesa ta, jog didžiąja dalimi nebalsuojantys ir lemia rinkimų baigtį ir laimėjusiųjų sudėtį.
Gerų rezultatų rinkimuose pasiekė valstiečiai liaudininkai. Manau, kad pirmiausia tai pelnytas stiprių ilgamečių rajonų merų nuopelnas, tokių kaip Bronis Ropė, Povilas Žagunis ir kiti mano buvę kolegos. Džiaugiuosi, kad jie neužleido savo pozicijų ir sudarys savo rajonų gyventojams stabilumo ir saugumo atmosferą. Nors kai kuriuose rajonuose (Švenčionyse, Molėtuose irk t.) “valstiečiams” atiteko ir mano anksčiau užtarnauti rinkėjų balsai. Rinkimų eigoje ir po jų tapo visiškai aišku, kad žmonės per trumpą Lietuvos liaudies partijos amžių (ji įregistruota tik 2010 m. balandyje) taip ir nesugebėjo atsieti manęs – dabartinės liaudininkų pirmininkės nuo anksčiau mano vadovautų valstiečių-liaudininkų.
Vilniaus miesto rinkimų rezultatai atspindi didelį tautinių bendruomenių susitelkimą ir svarius jo rezultatus. Lenkų rinkimų akcijos ir Rusų Aljanso koalicija „Valdemaro Tomaševskio blokas” laimėjo daugiau nei bet kuri kita politinė partija (A.Zuoko ir Vilniaus koalicija yra nepartinis blokas) Manau, kad tokią konsolidaciją sustiprino dešiniosios partijos, kurios prieš pat rinkimus nusprendė mokyklose, kur mokomasi rusų, lenkų ir kitomis kalbomis, dalį disciplinų pervesti į lietuvių kalbą, keičiant per ilgus metus nusistovėjusią tradiciją. Paaiškėjo ir tai, kad šioms partijoms ir jų rinkėjams kur kas svarbiau jų specifiniai – vadinamieji tautinių mažumų interesai nei pačios aštriausios bendros socialinės problemos ar tariama “prorusiška” orientacija – t.y. partijų pozicija ryšių su Rusija atžvilgiu. Juk europarlamentaro V. Tomaševskio “prorusišku” ar didžiausiu kovotoju už ekonominį ir socialinį Vilniaus suklestėjimą nepavadinsi. Atvirkščiai, lenkų ir rusų susiliejimas po V. Tomaševskio vėliava į vieną bloką reiškia ne ką kita kaip lenkų bendruomenės politinių pozicijų Vilniuje, o tuo pačiu ir Lietuvoje stiprinimą rusų balsų sąskaita, ką matome iš laimėjusių šiame sąraše kandidatų tautinės sudėties. Tai ryškus pavyzdys kitoms partijoms, taip pat ir Lietuvos liaudies partijai, kaip reikia sumaniai dirbti su savo potencialiais rinkėjais, juos konsoliduojant. Ir be sociologinių tyrimų galima nuspėti, kad lenkų ir konservatorių rinkėjų aktyvumas buvo mažne dvigubai didesnis nei kitų partijų, juo labiau –rinkėjų, nusivylusių visomis partijomis. Ar pavyks ir per Seimo rinkimus išlaikyti panašią tendenciją – sunku prognozuoti, bet pagrindas tam padėtas gana rimtas. Bendras surinktas Lenkų rinkimų akcijos balsų skaičius visuose miestuose bei šalia Vilniaus esančiuose rajonuose yra pilnai pakankamas ir Seimo rinkimams laimėti. Taigi, 2012 m. galime išvysti ir šios partijos frakciją Seime.
Na, o dabar apie Lietuvos liaudies partijos kuklius rezultatus pirmuosiuose jos rinkimuose. Mandatus laimėjome tik keletoje apygardų iš 22: Visagino, Jurbarko ir Kalvarijos; ginčijame Švenčionių ir Kazlų Rūdos balsų skaičiavimo rezultatus, kurie, mūsų įsitikinimu, nėra teisingi, todėl turi būti perskaičiuoti. Trūkstant vos iki 10 balsų kiekvienoje iš šių savivaldybių bei esant skundams dėl rinkimų tvarkos pažeidimų, tai turėjo būti padaryta.
Norėčiau išskirti keletą svarbiausių priežasčių, nulėmusių gana kuklius Lietuvos liaudies partijos rezultatus:
* partijos ir daugumos jos narių naujumas ir nepakankamas išpopuliarinimas rinkimų kampanijos metu dėl ribotų finansinių galimybių;
* klaidingas liaudies partijos (liaudininkų) ir mano kaip jos pirmininkės tapatinimas kai kuriose savivaldybėse su valstiečiais liaudininkais;
* mums nepavyko deramai paskleisti visuomenėje žinią apie man palankią galutinę ir neskundžiamą Vyriausiojo administracinio teismo nutartį, naikinančią neteisėtą Liustracijos komisijos išvadą, kurios pagalba žmonėms buvo peršamas jau daugybę kartų prieš rinkimus eskaluotas melas dėl tariamo bendradarbiavimo su KGB. Bylos laimėtos, tačiau persekiotojai savo juodą darbą padarė.
Vieni rinkimai baigėsi, vadinasi prasideda rengimasis kitiems – būsimiems Seimo rinkimams. Per pusantrų metų dar daug kas gali pasikeisti, tačiau norint, kad keistųsi ekonominė ir socialinė situacija Lietuvoje, reikia, kad pasikeistų valdanti politinė dauguma. Jei oponuojančios politinės jėgos ir toliau liks taip susiskaldžiusios, ypač centristinės, tai dabartinė depresija ir nekompetencija valdžioje gali “užsikonservuoti” ir ilgesniam laikui nei iki Seimo rinkimų. Seimo rinkimai dėl mažėjančio rinkėjų aktyvumo gali ir visai neįvykti arba duoti dar vieną šansą konservatoriams ir liberalams išlikti kėdėse. Kėdės gali bet ką išgyventi, tik ar išgyvens Lietuva? Todėl kviesčiau centristines ir kairiąsias partijas labiau konsoliduotis, nes laiko liko nedaug.
