Mane, kaip ir visą pasaulį, domino paranormalūs reiškiniai. Skaičiau “kontaktuotojų” knygas, žiūrėjau televizijos laidas, kuriomis užkimštas eteris, domėjausi dvasių gyvenimu mūsų tarpe, sutemus vis užmesdavau akį į dangų – ar nepasirodys kur koks neatpažįstamas skraidantis objektas su ateiviu iš svetur – nieko… Atskrenda kartais – bet objektai atpažįstami.
Pastebėjau, kad visi skraiduoliai mėgsta valstybės “elitą”. Pas Kubilių, būdavo, atskrenda kas nors beveik slapta… Kad tai iš netyrųjų dvasių pasaulio, suprasdavau iš karto, nes tuojau pasijusdavo dujų kvapas ir turėdavau savo stebėjimus nutraukti.
Atskrisdavo ir vienas kitas kokios slaptos tarnybos atstovas iš kitur – buvo net Prezidentas atskraidintas porai kadencijų… Bet – viskas buvo atpažįstama ir paaiškinama.
Ne per seniausiai, tiesa, prie Visagino, pastebėta viena būtybė – nei tai žemaūgis japonas su akinukais, nei tai pasaulyje žinoma politikė… Kadangi būtybė keitė pavidalą – panašu, kad ji iš paralelinės realybės, tačiau smulkiau nustatyti, kokios prigimties ši dvasia man nepavyko ir savo stebėjimus nutariau nutraukti.
Ilgametis domėjimasis pagrįstiems apibendrinimams pagrindo nedavė, todėl pradėjau abejoti – ar tikrai ta paralelinė realybė egzistuoja.
Kai prasidėjo visuotinis pasaulio pabaigos laukimas, atvirai kalbant, žeminės Sostinės priemiesčio kalne nepuoliau kastis, o kai tas pasaulis nesusprogo, galutinai nusprendžiau, kad visa tai – tik akių dūmimas, kad nepastebėtume vis didėjančios kiniečių antplūdžio ir Rusijos grėsmės.
Iš egzotiškų savo polinkių pasilikau tik patį maloniausią – tyrinėti sapnus. Juk Lietuvoje jau atsirado ir sapnų prognozuotojai, sapnų programuotojai, sapnų gyventojai, sapnuotojų kursai… Girdėjau – steigiamas ir sapnų universitetas, kur bus mokoma per sapną kalbėti tik tautinių mažumų kalbomis – kaip gražu! Pasijutau labiau pasitikinti savimi, draugėms ir kaimynėms kiekvieną rytą išaiškindavau sapnus ir jos man pradėjo pranašauti didelę ateitį nacionalinėje televizijoje. O ką?! Kitoms galima, o man –ne?! Nieko panašaus. Užsibrėžiau sau tikslą – išmokti sapnų būdu pakeisti nepatinkamą realybę į tokią, kuri man patiktų. Atsiguliau ir pradėjau sapnuoti.
Iš pradžių nieko neišėjo. Varčiausi varčiausi – na kiek gi valandų gali ramiai išgulėti – o sapno kaip nėr, taip nėr. O kai pavargusi užmigdavau – pabudus sapnas būdavo išgaravęs iš atminties. Internetu parsisiųsdinau sapnavimo meno vadovėlį. Atvirai kalbant, ten mokė ne tik sapnuoti, bet ir iš kūno išeiti į sapno erdvę. Čia tai bent! – pamaniau. Tai juk čia ir bus ta teleportacija, apie kurią tiek daug šnekama… Užtemdžiau langus, užsidegiau smilkalų, smilkinius ir delnus patryniau aliejais, kurių sudėties dėl suprantamų priežasčių neviešinsiu, atsisėdau pusiau gulomis, teisingai pasidėjau kojas, užsimečiau lengvą pledą ir pasiruošiau. Užsimerkiau – ir… prasidėjo!
Iš pradžių pajutau lengvą kūno virpėjimą, paskui – prislopintą muziką, dar vėliau kažkoks nepažįstamų srovių gūsis ėmė nešti ir nešė tol, kol nesmarkiai dribtelėjau ant kažkokių grindų. Ten, anoje realybėje, atsimerkiau ir iš karto dar nesupratau kur atsidūrusi. Supratau tik, kad tai restoranas, tiksliau – restorano rūsys. Aš drybsojau prie pat staliuko, o žemyn laiptais leidosi kažkokie žmonės – girdėjosi artėjantys vyriški balsai. Negalėjau leisti, kad mane kas nors išvystų taip nepasiruošusią naujai aplinkai, buvau tik su vilnonėmis kojomis ir margu chalatu. Persigandau, širdis nutirpo – kur pasislėpti, dingti? – ir iš karto, automatiškai, pasijutau pasislėpusi. Tapau maža mažytė ir atsidūriau stalo kojoje. Prisiminiau, kad vaikystėje, sapnuodama pavojų, visada galėdavau pasislėpti sienoje, medyje, žolės lape arba – pakilti aukštyn.
Na ir technika – pagalvojau… Kokia tobula dvasinė technika – išsigąsti ir – pasijunti apsaugotas, kaip kokiame seife. Visiška automatika. Pasižadėjau sau, kad kitą kartą, kai medituosiu, būsiu apsirengusi kur kas geriau- apsivilksiu savo madingiausią suknelę ir apsiausiu aukštakulnius batelius.
Bet ilgai modeliuoti būsimų pratybų negalėjau. Įėjo keli vyrai ir atsisėdo kaip tik prie to stalelio, kurio kojoje aš tūnojau. Buvo keista, kad juos visus galiu matyti – štai ką reiškia tas ketvirtasis matavimas! Po galais!.. Jie sėdėjo, aš net mačiau – girdėjau kiekvieną žodį ir – o Viešpatie – tie visi vyrai buvo pažįstami! Kokios plačios galimybės atsiveria, pagalvojau. Jei viskas gerai, gal pavyks ir pasipraktikuoti keičiant įvykių eigą. Gal vienas kitas iš jų paatviraus, apie kokią savo vyrišką nuodėmę, apie kokią barakudą ar palydovę… Štai ir turėsiu galimybę grąžinti pagyvenusį “diedą” atgal į ištikimos žmonos glėbį… Bet…
Mano lūkesčiams nebuvo lemta išsipildyti.
Atsidūriau, pasirodo, Kaune, „Kauno“ viešbučio restorano rūsyje, o tie vyrai… Ak, Dieve… Visas Kauno elitas! Niekada nebuvau tarp tokių galingų ir turtingų vyrų (na tai kas, kad glūdėjau stalo kojoje), tarp taip pasitikinčių savimi, taip plačiai mąstančių! Štai žmonės, kurie rašo Valstybės istoriją – užėmė kvapą mintis. Kokie užmojai, polėkiai, kokia minties jėga! O Valstybės likimo strategija, o taktiniai niuansai, o sąlygos – kokios sąlygos paruoštos per ilgus metus, pasiekti savo gerai apgalvotiems tikslams!
Čia buvo Arvydas Garbaras, čia buvo ir pats Grūdų karalius – jį atpažinau pagal ritmingai caksinčius grūdus iš švarko kišenės – čia ir eksprokuroras Romualdas Žadikis, ir tvarkos eksargas Petras Balybašas ir pats… pats prokuroras Kęstutis, – na jau jo pavardės niekam net minėti nereikia, užtenka vien tokio gražaus, tokio lietuviško vardo…
Negaliu apsakyti, kaip jaudinausi, gaudžiau kiekvieną žodelį, kol staiga… Staiga…Kažkas keisto atsirado tame vyrų pokalbyje. Nuščiuvau. Po kurio laiko jau ir baimė pradėjo imti, nes supratau, kad esu liudininkė per daug slapto pokalbio…
Mat ponai “spaudė” poną Kęstutį, kad šis kaip galima ilgiau vilkintų Garbaro ir jo artimųjų bylų tyrimą, iki bus pasibaigę Prezidentiniai rinkimai. Taip pat prašė vilkinti kito prokuroro bylą – Bagdonavičiaus. To aš nepažinojau… Įsiklausiau. Ponas Kęstutis iš pradžių labai aptakiai atsakinėjo, nepasidavė, o gal tiesiog nujautė, kad mano eksperimentas įgrūdo mane gretutinėje realybėje į vieną iš stalelio kojų. Bet galų gale Romualdas tiesiai šviesiai pasakė Kęstučiui:
-Ko tu bijai? Vilnius dėl vilkinimo tavęs nejudins, žinai kad mes su Petru tave uždengsime. Va, Tautis, – mostelėjo galva į Grūdų karaliaus pusę, – ir aš garantuojam finansinę reikalo pusę, o Arvydas garantuoja, kad Dalytė kol kas neįsikiš, – nesuspės. O ir šiaip – jos dienos jau suskaičiuotos, kitai kadencijai vargu ar ją išrinks. Mes jos rimtai neremsim, tik dėl akių. Visas dėmėsys, žinok, sutelktas socdemams, jie ir pasiims Prezidentūrą. Birutė užtikrins visiems naujo Prezidento simpatijas, ir mes visi susigrąžinsim prarastas pozicijas. Grįš ir BBL – Barkauskas, Liutkevičius, Boreika…
Ponas Kęstutis nieko konkrečiai neatsakė, laikėsi… Po stalu jo koja neramiai judėjo, keli grūdai iš kaimyno kišenės įkrito į batą. Pamiršau, kad galėčiau pabandyti kaip nors pakeisti modeliuojamus įvykius, – toks užtikrintas pasakymas, kad „Vilnius tavęs nejudins“, tiesiog sukėlė šoką. Negi ir Generalinę Prokuratūrą jie valdo. Tai vyrai!
Tada įsikišo Garbaras ir patvirtino, kad kažkokia Birutė nuo pirmos Kadencijos Kauno taryboje yra jo “maitinama babkėmis” ir dar niekada nepavedė. Ir kad net jai būnant dabartiniame ministro poste, jis gali už ją garantuoti, nes moteris tikrai pateisina pasitikėjimą ir atsako už savo žodžius.
Grūdų karalius per tą laiką be eilės išlenkė keletą taurelių ir linksėjo galva:
– Taip taip taip… Davai, chebra, davai… Babkių yra. Sutvarkom tą reikalą ir paskui atsiimsim.
Ir vis primindavo ponui Kęstučiui:
-Nepamiršk “Krabo”. Reikia jį prispausti, pajudink pirštą ir spūstelėk.
Ponas Kęstutis bandė išsisukti nuo pažado, bet Garbaras įtikinėjo smarkiai:
-Juk žinai, kad visi esam mergaitės Birutės rėmėjai ir jinai turi atidirbti. Kam čia tie žaidimai, neišsisukinėk. Žinai, kas labiausiai rėmė mergaitę ir kieno ji kišenėj Manai, kad tokioms babkėms gali kas nors atsispirti.
Visi ima. Ir Dalytė ne šventa – paims irgi, niekur nesidės.
Kai ponas Kęstutis suabejojo tos mergaitės Birutės galiomis, vyrai prieštaravo labai įtikinamai:
-Eik tu… Kas kitas padarys, kad tu grįžtum į Vilnių su naujomis pareigomis? Va, buvau susitikęs su socdemų pypkoriumi Kaune per teniso turnyrą, – klausimas jau aptartas ir “pabašliuotas”. Dėl tavęs viskas sutarta.
Viskas Valiui, – pagalvojau. Jo likimas nulemtas. Ir aišku, ten labiau tinka ponas Kęstutis…
Grūdų karaliui atsibodo tos šnekos, nes buvo išalkęs ir norėjo rimčiau užsigerti.
-Užeks čia šūdą malti. Sukertam rankom, sutariam ir padarom po čerką, – matai kokia rimta chebra sėdi! – norėjo jis užbaigti temą, bet Žadikis sustabdė ir ėmėsi iniciatyvos pats:
-Kęstai, prilaikyti Arvydo šeimos procesą – telpa į įstatymą. Niekur nenusikalsi, jei pavilkinsi. Nėra labai sudėtinga ir “Krabui” nuotykių pridaryti. Darbas nedidelis, o tu gauni finansinę satisfakciją ir normalias pozicijas po metų Vilniuj.
Prokuroras Kęstutis buvo beveik įtikintas, bet dar pasimuistė, kad kažkokį Kamenskį iš policijos “pajungti” turi jie patys, be jo pagalbos, – tai tikriausiai dėl to “Krabo”. Bet Garbaras pašoko kaip įžeistas:
-Jeigu reikia – Kamenskis čia atsiras per penkias minutes, – jis seniai mano žmogus. Aš jam daug padėjau ir jis man daug skolingas!
Grūdų karalius paniekinamai nusijuokė:
-Jei jau Prokuroras nežino, kas ką Kaune maitina, tai tikrai trūksta kvalifikacijos.
-Visi čia viską žino, nusiramink, – įsikišo Žadikis,- Kaune viskas sprendžiama rimtai.
Kai jie visi susitarė, kad dirba pagal planą, – aš jau buvau beveik apalpusi. Tiek informacijos nesu gavusi jokio sapno metu… Jie išgėrė samanės dar, ponas Kęstutis išėjo, o aš – rūšiavau įspūdžius. Jaučiausi taip, tarsi irgi būčiau išlenkusi ne vieną tauręlę.
Ponui prokurorui Kęstučiui dingus, Grūdų karalius paklausė Žadikio:
-Tu – ką?- rimtai nori jį į Vilnių grąžinti?
-Neee, – papurtė galva Žadikis, – kam jis mums reikalingas? Svarbiausia dabar -mergaitę iš Daukanto aikštės pakeisti. O paskui -ką norėsim tą ir pasistatysim…
Jie išėjo, o aš likau net pamiršusi, kur esu įkalinta. Neberūpėjo niekas, net stalo koja, nes supratau, ko Lietuva nežino ir nesužinos, nes niekas nestudijuoja sapnų meno bei realybės perkeitimo technologijų.
Supratau, kad dabar galėčiau tapti net ir kortų būrėja – niekas taip tiksliai neatskleistų paranormalių Lietuvos reiškinių prasmės, bet tai būtų nesąžininga. Aš neužsiimu kortomis, man rūpi tik slaptosios technologijos ir meditavimo paslaptys.
Kaip atsidūriau savo kambaryje – neatsimenu.
Tiesiog – atsimerkiau ir viskas.
Ačiū Dievui…
Pirmasis sapno derinimas su teleportacija buvo sėkmingas. Deja, niekaip negalėjau pakeisti realybės, nes tupėjau toje stalo kojoje ir sapnavau ne save, o asmenis, kurių likimams jokios įtakos negalėjau turėti. O be to, ir jokio veiksmo nebuvo – tik teoriniai pasiruošimai.
Belieka tik skubiai aprašyti unikalią patirtį, kad neužsimirštų ir kruopščiau pasiruošti kitiems seansams, – kad ir dėl tų vilnonių kojinių… Juk nežinia kur nuneš paslaptingi sapnavimo mokslo dėsniai kitą kartą. Ir pažiūrėti, ar sapnas išsipildys.
