Folkloro ir alternatyvios muzikos festivalis „Margos pievos”, vykęs nuo liepos 21 dienos pusiaudienio iki ankstyvo kitos dienos ryto renginio rėmėjams sukėlė didelių abejonių dėl organizavimo skaidrumo.
Vietoj žadėto dviejų dienų festivalio – folkloro maratonas?
Rėmimo sutartys buvo pasirašytos 2 dienoms. Rėmėjams buvo žadama, jog gros 30 grupių. Rėmėjai – Kaune įsikūrusi kavinė „Irish Pub Fortas“ ir AB „Kauno alus“ – vežėsi nepigią įrangą, o iki pat festivalio pradžios Lietuvos Liaudies buities muziejaus direktorė nesugebėjo paaiškinti, nei kiek bus scenų, nei tikslios renginio trukmės. „Jeigu būčiau žinojęs, jog vietoj 30 žadėtų grupių gros tik 15, būčiau grupių skaičių įrašęs į būtinąsias sutarties sąlygas. Tik man į galvą neatėjo, jog galima vieną žadėti, o kita – organizuoti“,- stebėjosi Irish Pub Fortas kavinės direktorius Kazimieras Čeponis. „Pasirašėme dėl dviejų dienų festivalio, ir tik prieš pat festivalį sužinome, jog viskas vyks tik vieną dieną. Dar mums bandė aiškinti, jog pasistatėme kavinę ir pavėsines per arti scenos – bet mes specialiai įrengėme plačią pavėsinę nuo lietaus, kad žmonės galėtų iš kavinės girdėti muziką, kad nebūtų sugadinta festivalio nuotaika“,- teigė K.Čeponis.
Dvigubų standartų nesuprato ir AB „Kauno alus“ pardavimų vadovas Modestas. „Žadėta 2 dienos. Sako, negavo finansavimo. Nesuprantu. Ir kodėl reikia išeiti tokių staigių atostogų?“
Iš esmės, žvelgiant į renginio programą, dviejų dienų renginys buvo sugrūstas į vieną dieną ir pusiaunaktį. Niekur Lietuvoje festivaliai neprasideda viduryje dienos, nes pusę dienos užima žiūrovų kelionė į festivalio vietą, įsikūrimas, apsipratimas. Įprastai roko ir folkloro festivaliai prasideda vienos dienos popietę, ir baigiasi kitos dienos popietę. Tarp grupių pasirodymų yra daromos pertraukos. Todėl tokius festivalius remia įvairios įmonės, nes per dvi dienas gali prekiauti ir užsidirbti mainais į suteiktą paramą festivaliui. Dabar gi vienai dienai atvykę verslininkai liko nesupratę tokio festivalio įspraudimo į vieną dieną prasmės. Esą, buvo teigiama, jog nebuvo gauta parama – tačiau tuomet kyla klausimas, kodėl direktorė neperrašė sutarčių su įmonėmis, jeigu jau buvo aišku, jog festivalis tetruks tik vieną dieną?
Dabar gi „Margos pievos“ atrodė kaip folkloro, folkroko ir roko muzikos maratonas – atrodė, jog nėra svarbu, kad kas nors tas grupes išgirstų – svarbu „pravaryti“ jų pasirodymus.
Šitokia renginio organizacija ne vienam žiūrovui – ne tik rėmėjui – sukėlė pagrįstų abejonių, ar tik po renginiu nėra paslėpti kokie nors kiti „projektai“.
Juk viena iš „pinigų pateisinimo“ schemų yra tikras renginys, prie jo organizacijos „nurašant“ įvairias lėšas, kurios turėjo būti panaudotos kur nors kitur. Kita galima schema – kai rėmimo pinigai yra grąžinami rėmėjui, o užrašoma didesnė suma. Tokių schemų po tikrų renginių priedanga Lietuvoje yra įvykdyta ne viena, pats skandalingiausias „renginys“ – VEKS, po kurio priedanga vykusio lėšų švaistymo prokuratūra, deja, nesugebėjo ištirti.
Muziejaus darbuotojai turėjo pirkti bilietus į renginį, dalyvių taip pat stengtasi neįleisti
Stebina ir požiūris į muziejų ir jo darbuotojus – pasirodo, darbuotojai, pagal kurių užimamas pareigas nereikia dirbti šeštadienį muziejuje, net būdami oficialūs darbuotojai, negalėjo ateiti pasidžiaugti muziejaus organizuojamu renginiu – privalėjo pirkti bilietus. Laimingieji, kurie gavo kvietimus iš savo pačių darbovietės, galėjo klausytis koncertų.
Absurdas, kai šeštadienį dirbančios ekspozicijų prižiūrėtojos neturėjo teisės eiti klausytis koncertų, turėjo pirkti bilietus – o pagal šią „logiką“ išeitų, jog jos turėjo nusipirkti bilietą, kad galėtų ateiti į darbą.
Ne mažesni nesusipratimai buvo renginio dalyviams atvykus į festivalį. Ties įvažiavimu „sauganti“ festivalį saugos tarnyba užsispyrė neįleisti renginio dalyvių – esą, nėra sąraše, o skaityti renginio programos, matyt, nemoka. Renginio organizatorius Adas Pliopa turėjo vesti ilgas derybas, kad apsaugininkai „teiktųsi“ įleisti kai kuriuos renginio dalyvius.
Neaiški, beje, ir paties Ado Pliopos pozicija ar renginių organizavimo kompetencijos stoka – atvykusių Vytauto Didžiojo universiteto profesorių Romualdo Apanavičiaus ir Gražinos Kazlauskienės nepasitiko, nepristatė paskaitų klausytojams. Keista ir tai, jog renginio organizatorius A.Pliopa nepakvietė paskaitos skaityti Lietuvos Muzikos ir teatro akademijos profesorės Daivos Račiūnaitės – Vyčinienės – pačios garsiausios lietuviškų sutartinių tyrinėtojos, nors specialiai atvykti paskaitos skaityti šiai profesorei net nereikėjo – ji koncertavo su grupe „Trys keturiose“, vėliau – su „Visi“.
Nepaisant renginio organizavimo nesklandumų ir rėmėjų lūkesčių nepateisinimo, pats festivalis alsavo gyvybingumu ir gera nuotaika.
Festivalyje – akademinės paskaitos, folkloro ir roko grupių pasirodymai
Festivalio paskaitų ciklą pradėjo dr. Eligijus Morkūnas (buvęs ilgametis Lietuvos liaudies buities muziejaus direktoriaus pavaduotojas, vienas iš muziejaus įkūrėjų), pristatydamas Lietuvos malūnus. Prof. R.Apanavičius pristatė etninės muzikos gaivinimo judėjimo problemas Lietuvoje ir Europoje, o prof. G.Kazlauskienė pristatė herojų moterų ir vyrų stebuklinėse lietuvių pasakose naratyvus. Visose paskaitose, nepaisant tuo pačiu metu grupių pasirodymų, buvo gausu lankytojų, o po prof. R.Apanavičiaus paskaitos, kurioje aktyviai dalyvavo visa vyrų folkloro grupė „Karužė“, vyko beje pusę valandos kilusi diskusija. Klausytojai daugiausiai diskutavo etninės tapatybės ir tautinės savigarbos klausimais.
Nuo ryto Rumšiškių liaudies buities muziejaus miestelyje įsikūrė amatininkai, kurie demonstravo senuosius amatus, taip pat miestelio aikštėje veikė knygynas, arbatinė, keramikos prekių parduotuvė, tad buvo galima įsigyti knygų, išgerti arbatos senovinėje kavinėje ir nusipirkti širdžiai mielų suvenyrų. Miestelio aikštėje įsikūrė folkloro scena, kurioje nuo 12 iki 18 valandos pasirodymus rengė įvairios folkloro grupės, iš kurių įsimintiniausios – vyrų folkloro grupė „Karužė“ (Kaunas) bei moterų sutartinių grupės „Trys keturiose“ (Vilnius) ir „Kadujo“ (Kaunas).
„Malūno“ scena buvo įkurdinta malūno pašonėje, o aikštės gale žiūrovus maitino Irish Pub Forto kavinė, pasitelkusi ir „Bajorkiemio“ kolektyvą, „Bajorkiemis“, kuriam valdžia leido statytis pastatų kompleksą netoli Kauno marių Kaišiadorių rajone, turi būti griaunamas dėl to, kad Kaišiadorių rajono apylinkės tuometinis vyriausiasis prokuroras D.Valkavičius kreipėsi į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Dabar gi šis prokuroras vadovauja Kauno miesto apylinkės prokuratūrai, ir pasižymi neveiklumu – jo prokuratūroje klesti „užsakomosios“ bylos (pagal vienos pilietės skundus keliamos iš karto be jokių klausimų), o pats vyriausiasis prokuroras nelabai gali paaiškinti savo prokuratūros darbo specifikos – nors štai, „Bajorkiemį“ nugriauti tai buvo labai drąsus ir principingas. Keista tik – dėl Neringos botelių diskusija persikėlė net į Seimą – esą, galima negriauti, o štai dėl „Bajorkiemio“ jokia diskusija nevyksta.
Taigi, ši kavinė, gyvenanti permainų nuotaikomis, festivalyje liūdesio nedemonstravo ir dirbo petys petin su Irish Pub Fortu.
Renginio organizacinis komitetas, deja, nesugebėjo renginio vedančiajam užrašyti renginį remiančios tikslios kavinės pavadinimo, ir nuo scenos skambėjo šūkis, jog „renginį remia kavinė „Irih Pub“ (nors airiška smuklė yra kavinės rūšis, o ne pavadinimas), todėl liko iki galo neaiškus muziejaus direktorės požiūris į atsakomybę, kurią ji prisiėmė, pasirašydama sutartis. Deja, direktorė renginio metu buvo nepasiekiama – pasiėmė skubias atostogas. Staigios atostogos – labai matytas scenarijus valstybės tarnyboje, kai reikia atsakyti į skubius klausimus, ar ne?
Keistai elgėsi ir „uolioji apsauga“ – vieną vaikiną, kuris šoko per grupės „Pievos“ pasirodymą suėmė vien dėl to, kad jis labai nuoširdžiai šoko – tačiau nieko nelaužė, nedaužė, tik buvo be galo nuoširdus ir atsipalaidavęs. Negalima būti folkloro renginyje nuoširdžiu, reikia būti piktu – tarsi norėjo pademonstruoti apsauga, išvedusi renginio žiūrovą.
Beje, folkroko grupė „Pievos“ nebuvo kruopščiai pasiruošę festivaliui – grupėje ant scenos vyravo chaosas, gitaristai užstojo vieni kitus, o dainininkė nesugebėjo bendrauti su publika, tik „ūkavo“.
Be to, „Pievos“ yra pagarsėjusios būtent dėl moteriškų balsų – nykiai nuskambėjo daina „Goštauta“, atliekama be jokio kitos vokalistės pritarimo, nors dar pernai festivalyje „Mėnuo Juodaragis“ vokalistei talkino pritariantieji vokalai. Gitaristas, užstojantis grupės narį, retkarčiais leisdavo publikai pasidžiaugti bendru grupės vaizdu, tačiau tuo metu tapdavo aišku, jog antrasis gitaristas yra užstojęs būgnininką. Grupė „Pievos“, grojanti jau ne vienerius metus, scenoje atrodė tad kaip scenos naujokai. Grupės pasirinktos dainos nelabai turėjo ryšio su festivaliu – „Pievos“ yra įdainavusios ne vieną liaudies dainą, tačiau šiam pasirodymui rinkosi balades, vos vieną – kitą liaudies dainą.
Blizgėjo „Skylės“, „Rebelheart“ ir Andriaus Mamontovo pasirodymai
Visa laimė, jog scenos senbuviai Aistė Smilgevičiūtė ir grupė „Skylė“ paruošė skoningą ir įdomią programą. Aistė Smilgevičiūtė, apsirengusi stilinga suknele, visa švytėjo moteriškumu ir šiluma, labai gražiai pristatė savo sutuoktinį Roką Radzevičių. Grupė atliko dainų ir viso savo grupės gyvavimo laikotarpio, netgi sugrojo labai seną, ganėtinai mistinę dainą „Šešiasdešimt“, kurią atlieka ir grupė „Bitės“. Vokalistė demonstravo savo vokalinį talentą, dainuodama ir kūrinius iš miuziklų. Žiūrovai pagaliau išsijudino iš sąstingio – vis tik šią grupė lietuvis atpažįsta. Be to, šviesus Aistės pasirodymas buvo kaip kontrastas apsnūdusiam grupės „Pievos“ pasirodymui.
Prieš grupę „Pievos“ koncertavusi folkloro ir metalo grupė „Aistvara“ nelabai džiugino ausį – sutartinės susiliejo su triukšmu, kuris turbūt dėl blogo garso sureguliavimo negalėjo būti vadinamas „metalu“. Atalyjos „gitarų pjaustymai“ ausies nerėžė, ir džiugino klausytojus tokiu atsinaujinimu – ir, matyt, prisiderinimu prie festivalio – juk visuomet galima kūrinius atlikti kiek „metališkiau“, jeigu yra susirinkusi tikslinė auditorija. Tai, jog metalistai mėgsta folkloro renginius, yra „vieša paslaptis“ –tik folkloro renginius būtina dėl jų „įmetalinti“.
„Atalyja“, koncertavusi prieš Vilniaus Gedimino technikos universiteto folkloro ansamblį „Visi“ ne tik „pasunkino“ muziką, bet savo seniai atliekamas dainas nuspalvino naujais atspalviais. Ši grupė jau ne vienerius metus džiugina klausytojus novatorišku požiūriu į folklorą, naudoja daug įvairių muzikos instrumentų – tiek roko muzikos, tiek ir folkloro. Per pasirodymą grupės nariai grojo ir dūdmaišiu.
Neprarado sugebėjimo stebinti žiūrovus jau ne vieną dešimtmetį grojančios grupės „Rebelheart“ ir Andrius Mamontovas su grupe. Prasidėjus minėtų roko grupių pasirodymams, festivalyje pagausėjo lankytojų. Šie „seni“ rokeriai sugebėjo savo senas dainas pateikti novatoriškai. Džiugino Andriaus Mamontovo pasirodymo puikus apšvietimas ir įgarsinimas. Atlikėjas atliko dainas iš visų savo kūrybos laikotarpių, pasirodymą baigė legendine „Laužo šviesa“. Ypatingai „darkėsi“ klavišininkas Arnoldas Lukošius, sugalvodamas įvairiausių sceninių triukų ar grodamas savo klavišų partiją „kosminiu“ garsu. Žiūrovų širdis šildė dainos „Marso kanjonai“, „Vaikystės stogas“, „Ar tai būtum tu“ ir „Geltona.Žalia.Raudona“, kurią kartu su dainininku atliko festivalio žiūrovai. Pastarąją dainą dainininkas atliko ypatingai įsijautęs – ji skirta emigrantams ir tiems, kurie neranda ramybės savo Tėvynėje. Šventėje kalbintos emigrantės, atsitiktinai atradę šį renginį ir atvykę, pirma bandė apsimesti, jog gyvena tiesiog puikiai, ir jog yra tiesiog laimėtojos, labiau pakalbinus paaiškėjo, jog iš Tėvynės išvijo skurdas ir nesugebėjimas įsitvirtinti Lietuvoje. Dainininkas taip pat atliko ir kažkuriam Prezidentui skirtą dainą apie akmenį ant kaklo, tačiau niekaip šios dainos nepolitizavo ir nekomentavo.
Andrius Mamontovas, baigęs pasirodymą, žiūrovams pristatė po jo koncertuosiančias grupes „Siela“ ir „Juodvarnis“ ir ragino žiūrovus nesiskirstyti – nors girdėjosi ir piktų replikų, jog A.Mamontovas yra „jo didenybė“. Nepanašu, jog tris dešimtmečius scenoje koncertuojantis atlikėjas sirgtų kokia nors „žvaigždžių liga“. Džiugu, jog šis atlikėjas sutiko koncertuoti pirmą kartą startavusiame festivalyje, kuriame buvo rizika, jog bus labai mažai žiūrovų. Andrius Mamontovas – tai tas atlikėjas, kuris visuomet palaikė gabų jaunimą, ieškojo talentų ir jų atrado. Renginio organizatoriui Adui Pliopai toks palaikymas yra labai svarbus – jog, nepaisant visų nesklandumų, kurie iškilo, jis nenustotų organizuoti renginius visoje Lietuvoje, o įvykusius nesusipratimus ir klaidas priimtų kaip neišvengiamybę, nes kas nedirba, tik tas juk nedaro klaidų!
Festivalio ateitis – neaiški
Adas Pliopa nežino, ar renginys bus tęstinis, be to, kaip paaiškino kiti Rumšiškių muziejaus darbuotojai, jis taip pat negalėjo atsakyti už kai kuriuos muziejaus direktorės sprendimus – kai ji, pasirašiusi rėmimo sutartis 2 dienoms, renginį leido organizuoti tik 1 dieną. Nesuprantamas ir staigių atostogų per šitokį renginį būtinumas – kai „Margos pievos“ tikra atgaiva žmonėms. Juk buvo galima atsigaivinti dvaro pirtyje. Be to, kam buvo per sunki muzika, tie rado atgaivą spontaniškoje vakaronėje. Grupės „Rebelheart“ pasirodymo metu muziejaus miestelio pakraštyje etnologas Martynas Vingrys surengė liaudies šokių vakaronę ir grojo įvairius šokius armonika, liaudies šokių galėjo pasimokyti kiekvienas norintis.
„Gal todėl jos nebuvo, kad ji negyvena muziejumi“,- svarstė norėję likti nežinomi muziejaus darbuotojai. „Iš viso, kas vyksta muziejuje – nesuprantama. Taigi, dabar atseit nebuvo pinigų antrai festivalio dienai. Tas pats buvo sakoma ir apie Jonines – atseit, nėra pinigų, todėl Joninių visuomenei nebus. Esą ir dėl to, jog taip kyla grėsmė muziejaus pastatams. Tačiau, nors, kiek suprantu, muziejaus išnuomoti negalima, nes muziejus unikalus ir saugomas valstybės, vienas prekybos centras sugebėjo čia surengti privačias Jonines – tada ir pinigų atsirado, ir pastatams esą jokios grėsmės nebuvo. Taip pat nelabai suprantame, ar neturėtų būti vadovas kiek labiau susijęs su etnine kultūra ir paveldu.“ Ir tikrai – buvusi vadovybė (konkrečiai – direktoriaus pavaduotojas dr. Eligijus Morkūnas) buvo atsidavę etnokultūrai, tiesiog kvėpavo ir gyveno muziejumi. Dabartinė valdžia gi per unikalų folkloro festivalį, sutraukusį svečius iš visos Lietuvos, sugeba atostogauti.
„Ir dabar darbuotojai atsidavę muziejui, rengia edukacijas, siekia, kad muziejus būtų patrauklus, kad kuo daugiau žmonių atvyktų. Tačiau slogi atmosfera, kai nėra palaikymo iš vadovo“, – guodėsi norėję likti nežinomi darbuotojai.
Renginį tyrė VDU Etnologijos ir folkloristikos katedroje vykdomo 2007-2013 metų žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 3-iojo prioriteto „Tyrėjų gebėjimo stiprinimas“ projekto (iš dalies finansuojamo Europos Sąjungos) „Etninės muzikos gaivinimo judėjimas Lietuvoje XX a. 7 deš. – XXI a. pr. Nr. VP1-3.1-ŠMM-07K-01-161“ tyrėjai, kurie stebėjo muzikantų pasirodymus, tyrė renginio organizatorių elgesį bei požiūrį į etninę muziką, atliko interviu su žiūrovais.
Kristina Apanavičiūtė
