Šiais metais, jau ketvirtą kartą, rengiami Lietuvos metų medžio rinkimai.
Lietuvos metų medžio atrankos konkurso tikslas – ne tik išrinkti Metų medį, kuris atstovaus mūsų šaliai Europos metų medžio konkurse, bet ir pagerbti kitus vertingiausius šalies medžius, skleisti informaciją apie juos kaip regiono savitumo ir patrauklumo dėmenis.
Rinkimuose dalyvauja 13 augalų, atrinktų iš 23 paraiškų. Tai Kamariškių guoba, Elmės šešiakamienis ąžuolas, Grybiškių ąžuolas, Kūlokų kaimo liepa, Basanavičynės kaštonas, Šiaulių botanikos sodo liepa, Liepa Motinėlė, Meškėnų liepa, Sapiegų parko liepa, Mingėlos ąžuolas, Stelmužės ąžuolas, Šventasis Daubų ąžuolas ir Lazdynų Bačkinis ąžuolas.
Basanavičynės kaštonas
Jei tik medis prakalbėtų….
Šis kaštonas mena Jono Basanavičiaus ir jo šeimos gyvenimo laikus. Amžininkai liudija, jog po juo burdavosi žmonės, norėdami pagerbti patriarchą, išreikšti savo pilietiškumą ir patriotiškumą net tuomet, kai už tai buvo baudžiama.
Ant kaštono šakų buvo kabinamos trispalvės, austos juostos, po juo uždegamos žvakelės dar tada, kai apie sodybos atstatymą buvo tik nedrąsiai svajojama.
Gal sodyboje ir nebeliko autentiškų pastatų, bet kaštonas šią karo padarytą skriaudą puikiai kompensuoja.
Ir šiandien į muziejų atvykę lankytojai glaudžias prie senojo sodybos kaštono, norėdami pajusti Jono Basanavičiaus dvasią. Kas žino, galbūt šis medis buvo pasodintas patriarcho gimimo proga ar sodintas paties patriarcho…
Kad mūsų krašto šviesuolį augalai žavėjo, liudija tarp jo užrašų rasti dailiai sudžiovinti gėlių žiedai, medžių lapai, aprašyti potyriai stebint gamtą.
Savo plačia laja šis kaštonas kelia tiek susižavėjimą, tiek nuostabą. Jis – puošmena, vis dar liudijanti tautos patriarcho gyvenimą ir taip lyg susiejanti praeitį su dabartimi.
Elmės šešiakamienis ąžuolas
Šis ąžuolas – išskirtinis. Tuo metu, kai buvo pateiktas konkursui, turėjo net 6 gerai ir lygiaverčiai išsivysčiusius kamienus. Deja, vėtra 2023 metų rugpjūčio mėnesį vieną žalialapį kamieną išvertė. Nuspręsta kamieną palikti gulėti, taigi ąžuolas ir toliau bus vadinamas šešiakamieniu.
Medis iki šiol sudaro labai plačią lają, kuri iš tolo išsiskiria iš aplinkos ir atrodo kaip milžiniška puokštė. Jis auga dešiniajame Elmės upelio krante, yra apsuptas kitų medžių.
Stereotipiškai ąžuolas yra siejamas su jėgos ir stiprybės simbolika ir įprastai vaizduojamas kaip vieno plataus kamieno ir tvirtų šakų medis, tačiau Elmės ąžuolas yra kitoks. Gal jis ir ne toks išvaizdus, ne toks didingas, tikėtina, turėjęs sudėtingesnes augimo sąlygas, tačiau vis vien išsikovojęs savo vietą po saule ir džiuginantis mus savo unikalumu.
Yra tikima, kad seniau toje teritorijoje gyvenęs piktas nedorėlis, kuris vieną dieną dėl savo nuodėmių buvo nutrenktas žaibo ten, kur dabar auga šis ąžuolas ir savo nuodėmes išpirks tik tada, kai nudžius paskutinis šio ąžuolo kamienas. Palinkėkime ąžuolui dar ilgai žaliuoti ir džiuginti mūsų akis!
Ąžuolas konkurse dalyvauja jau trečią kartą, 2017 m. yra užėmęs antrą vietą, todėl šiemet tikimės dar didesnio Jūsų palaikymo.
Grybiškių ąžuolas
Grybiškių ąžuolas – gausiai lankomas gamtos paveldo objektas. Jis turi didelį gamtinį, pažintinį ir estetinį potencialą. Objektas patogus lankyti, nes yra šalia parko turistinių pėsčiųjų, dviračių ir automobilių maršrutų, kurie nužymėti nuorodomis, įrengtos kelio rodyklės iki objekto.
Norint, kad ąžuolas žaliuotų ir džiugintų akis kuo ilgiau, svarbu saugoti jo priešaknį nuo sutrypimo. Kad tai būtų užtikrinta, 2016 m. Dieveniškių istorinio regioninio parko direkcija įrengė šalia ąžuolo kamieno medinę aikštelę. Ir gražu pažiūrėti, ir medžiui naudinga.
Įdomybės: prie Grybiškių ąžuolo surastas didžiausias Lietuvos baravykas, kuris įregistruotas Lietuvos rekordų knygoje. Baravyko svoris buvo 3,05 kg, 49 cm kepurės ir 28 cm koto skersmens. Baravyką 1971 metais surado Grybiškių kaimo gyventojas Jonas Kuklys.
Kamariškių guoba
Kamariškių guoba – istorinis medis, augantis XVIII—XIX a. dvaro sodybos parke.
Remiantis dvaro šeimininkės Liucijos Pestinienės (1911-1948) pasakojimu, kurį prisiminė jos dukra Liucija Pestinytė-Gudelienė (1939 g.), yra žinoma, kad dvaro ponia mėgdavo leisti laiką po guoba (matyt, turima mintyje Heinricho von Richterio žmona Augusta Matilda).
Šis medis vertingas gamtine, pažintine, estetine reikšme. Guoba tinkama lankymui.
Kryždirbio Tamošiaus Dulskos liepa
Teigiama, jog liepa pasodinta žymaus kryždirbio Tamošiaus Dulskos. Anot senųjų kaimo gyventojų, Tamošius Dulska kelyje Kūlokai – Liudvinavas pasodinęs 21 liepą. Šioji, mūsų aprašoma, yra viena iš 3 išlikusių ir išgyvenusių apgyvendinimo sistemų pokyčius. Kai prasidėjo masiniai melioraciniai darbai, siekiant vandeniu aprūpinti sparčiai augančią dabartinę Marijampolę, sausintas Dovinės hidrografinis baseinas, stipriai pažeistos ekologinės Amalvos ir Žuvinto pelkių sistemos, iškeldinta daugybė gyventojų bei iškirsta daug vertingų medžių.
Išskirtinis liepos bruožas yra ant vieno iš kamienų kabantis tipiškas primityvistinio meno pavyzdys – Jėzaus skulptūrėle. Manoma, kad ją išdrožė pats liepos sodintojas kryždirbys Tamošios Dulska. Tokių senosios kryždirbystės pavyzdžių Kūlokų kaimo pakelėse yra išlikę vos keli.
Kūlokuose gimęs ir augęs rašytojas Kazys Boruta viename savo kūrinių aprašė kryždirbį Vincą Dovinę, kuris yra literatūrinis Tamošiaus Dulskos alter ego.
Taigi, šis medis svarbus ir kaip kultūrinis istorinis palikimas.
Lazdynų Bačkinis ąžuolas
Didmiesčiuose itin retai galime džiaugtis senesniais nei 200 metų amžiaus medžiais daugiabučių daugiaaukščių modernizmo laikų gyvenamųjų namų kiemuose.
Bačkinis yra drūčiausias ir matyt seniausias medis daugiabučių kiemuose, tarsi visų Lazdynų ąžuolų bočius. Jis svarbus daugeliui žmonių – ir gyvenantiems kaimynystėje, ir visame rajone.
Šalia ąžuolo nuo vaikystės gyvenantis Vytautas pamena, kad Bačkinis ąžuolas buvo patogus vaikams įlipti, nes turėjo šakų žemai ir neaukštai plačią didelę drevę – “bačką”, kur vaikai iki pusės ūgio žemyn įsmukdavo. Jo žodžiais: “jau Lietuvos nepriklausomybės laikais jie buvo prisikalę lentutes prie kamieno, kad lengviau būtų įsilipti. Tai savivaldybės žmonės drevę užkalė skardomis, o drevėn pripūtė “makroflekso”, nes bijota, kad neįmestų kas nuorūkos, kad nepadegtų…”
Bačkinis ir kiti Lazdynų ąžuolai stiprina bendruomenę ir vietos tapatybės jausmą. Nuo 2021 m. rudens Bačkinis tapo Ąžuolų ekskursijų stotele ir per 3 metus sulaukė kelių šimtų lankytojų. Pas jį ateina ąžuolų mylėtojai iš Lazdynų ugdymo įstaigų, bendruomenės, kitų Vilniaus rajonų gyventojai, miesto svečiai.
Liepa Motinėlė
Liepa „Motinėlė” – viena seniausių liepų Lietuvoje. Tai vieno kamieno medis, kurio apimtis 8,6 m. Kai prieš 300 metų miške kūrėsi Braziūkų kaimas, medelis buvo dar visai mažas. Kaime augo ir daugiau liepų, jose perėdavusios pelėdos. Tačiau išlikusi tik viena – liepa „Motinėlė”. Vietos gyventojai į ją keldavę kryžius, prie kamieno tvirtindavę lenteles su reikšmingomis datomis. Prie jos rinkdavosi 1863 m. sukilėliai. Liepos kiaurymėje galėdavę pasislėpti net septyni žmonės. Įlindus į drevę ir joje pakilus į viršų, galima buvo pro skylę iš aukštai apžvelgti vietovę. Vėliau kiaurymė buvo užbetonuota. 2010 metais kiaurymė buvo išlaisvinta nuo silikatinių plytų ir betono.
Meškėnų liepa
Spėjama, kad Meškėnų liepai galėtų būti virs 300 metų. Ji auga buvusio Javaravo dvaro teritorijoje.
Igliškėlių apylinkės gyventojai apie Javaravo dvarą papasakojo daugybę atsiminimų. Pagal juos, baudžiava čia buvusi labai sunki, dvarponis nepaprastai žiaurus: negalėdavęs naktį užmigti, jeigu kurią dieną nenuplakdavęs vieno ar daugiau baudžiauninkų. Kai dvarponis pasenęs ir apsirgęs, dar žiauresnis tapęs: įsakęs prie savo lango plakti kaltus ir nekaltus baudžiauninkus; plakamojo riksmas buvęs jam savo rūšies vaistas. Pagal pasakojimus, baudžiauninkai būdavo plakami būtent prie šios liepos. Jų rankos būdavo pririšamos prie apatinių liepos šakų, kad nereikėtų plakamojo laikyti ir šis nepaspruktų. Tai panašu į tiesą, kadangi apatinės kamieninės liepos šakos yra pirmapradės ir labai patogios aprašytai kankinimo procedūrai atlikti.
Mingėlos ąžuolas
Šis ąžuolas auga Mingėlos kieme, todėl jo vardu ir vadinamas. Jį globoja jau penktoji Mingėlų šeimos karta. Medis aptvertas, tuščiaviduris kamienas su šakomis sutvirtintas metalinėmis ir sintetinėmis jungtimis (2010 metais). Manoma, kad Mingėlos ąžuolui gali būti apie 700 metų. Pasakojama, kad po žemaičių krikšto ąžuolui buvo nupjauta viršūnė ir į jį buvusi įkelta koplytėlė. Medis paskelbtas saugomu 1960 m., gamtos paminklu – 2000 m.
Kviečiame pasigrožėti ąžuolu ir sužinoti apie jį daugiau:
https://www.youtube.com/watch?v=wLbn4sjU6FM&t=81s
Padavimas apie Mingėlos ąžuolą:
https://www.youtube.com/watch?v=R78rYlJLQM0
Sapiegų parko liepa
Sapiegų parko liepa – seniausia Vilniaus liepa, auganti Antakalnyje įsikūrusių Sapiegų rūmų parke, netoli ištaigingų įvažiavimo vartų prie Antakalnio gatvės. Jai – apie 300 metų. Sapiegų parką juosianti siena padėjo iki mūsų dienų išlikti seniesiems parko medžiams.
Ši liepa nuo 1996 m. gegužės 29 d. yra Vilniaus miesto savivaldybės saugomas botaninis gamtos paveldo objektas. Dvikamienė senolė mena laikus, kai buvo kuriamas Sapiegų rūmų parkas.
Džiugu, šių metų liepos mėnesį Vilniuje praūžusi audra nepalaužė Sapiegų parko liepos dvasios, nors ir gerokai aplaužė patį medį.
Stelmužės ąžuolas
Senasis Stelmužės ąžuolas – Zarasų krašto pasididžiavimas. Čia pagoniška ugnis ruseno, baltų gentis – sėliai gyveno, kalavijuočių ir Livonijos ordinų riteriai gyveno, švedų ir Napoleono kariaunos pražygiavo. Stelmužės ąžuolui teko kaizerio bei Hitlerio kariuomenes regėti ir Stelmužės dvaro išparceliavimą išgyventi.
Šiandieną prie senojo ąžuolo traukia gausūs vietinių ir užsienio turistų būriai, vyksta įvairūs, jau tradicija tapę Zarasų kraštą populiarinantys renginiai: Zalvynė, Žolynai.
Stelmužės ąžuolas – seniausias ir storiausias Lietuvoje augantis paprastasis ąžuolas, vienas seniausių ąžuolų Europoje. Galiūnas auga senajame Stelmužės dvaro parke ir yra neatsiejama jo dalis. Lietuvos metų medžio konkursui siūlomas Stelmužės ąžuolas – tai unikalus, Zarasų kraštą, o kartu ir visą Lietuvą garsinantis išskirtinis gamtos paveldo paminklas, vertas būti Lietuvos metų medžiu.
Apie ąžuolą sklando legendos ir pasakojimai. Buvo manoma, kad per drevę galima nusileisti į požemio pasaulį, kad po jo šaknimis gali būti lobis, o po šakomis senovėje degusi šventoji ugnis.
Padavimas byloja, jog kažkoks milžinas nutarė ant pravažiuojančio caro karietos nuversti ąžuolą, tačiau vienas stelmužiškis stipruolis, atrėmęs tą ąžuolą, išgelbėjo carą. Arogantiškas imperatorius šiam žmogui už išgelbėjimą ne tik pinigų nepasiūlė, bet netgi padėkoti nesiteikė. Ėmė ir nurūko savo šešiakinke. Stipruolis iš apmaudo karietą pasivijo, griebė už rato ir pusė ratlankio liko jo saujoje.
Rašytojas Juozas Baltušis knygoje „Kas dainon nesudėta“ taip rašo apie ąžuolą: ,,Visas Zarasų kraštas gražus. Pamatei sykį gyvenime, ir jau nebepamirši, kokias žemės planetos grožybes bepamatytum. O užvis labiau traukia kiekvieno širdį garsiuoju milžinu, žilagalviu Stelmužės Ąžuolu, seniai pragyvenusiu vienmečius visoje Europoje, peržengusiu antrąjį tūkstantį metų. Ateini prie jo tartum į didžią šventovę, tylią ir iškilmingą, kur kiekvienas ištartas žodis atrodo tikra šventvagystė, o kasdieniška pilka mintis – žmogaus menkybės paliudijimas. Susikaupę, susimąstę žmonės žvelgia į jį. Nors metai slegia, senatvė žemyn lenkia, bet negalvoja apie mirtį mūsų girių protėvis“.
Pagal istorinę rašytinę informaciją knygoje „Pranešimai iš Livonijos istorijos“ aprašomos senosios kulto vietos Kuršo teritorijoje. Šioje knygoje minima, kad Alūkstos apylinkėje, Stelmužėje, šalia Berkenų bažnyčios, pačiame bažnyčios kieme, auga šventas ąžuolas. Kad, pasak legendos, Stelmužės ąžuolas išlikęs iš pagonių laikų, minima ir 1914 m. kalendoriuje. Senasis ąžuolas kadaise buvo pamaldų vieta, kurioje pagonys atlikdavo aukojimo ritualus.
Stelmužės dvaro savininkams Folkerzamams šis medis buvo irgi ypatingas. Jie panaudojo jį savo ekslibrisuose su reikšme: Folkerzamų giminės medis yra ilgametis, plačiašakis ir tvirtas lyg Stelmužės ąžuolas, o įrašas Steinensee (Stelmužės) nusako Stelmužę kaip šeimos lizdo vietą.
Šiaulių botanikos sodo liepa
Ši liepa yra vienas storiausių ir seniausių medžių jauname Šiaulių botanikos sode.
Medžio forma labai taisyklinga, jis sveikas, gausiai žydi, auga saulės atokaitoje.
Jis čia “socialiausias” – auga sodo centre, prie aikštės, kurioje vyksta didieji sodo renginiai. Jo šešėlyje kiekvienais metais pravedama per šimtas edukacinių užsiėmimų. Liepos pavėsyje noriai prisėda senjorai, ketindami atsikvėpti ir pasigrožėti atsiveriančiu vaizdu.
Žydintis medis mėgstamas bičių, visus metus jį lanko voverės ir paukščiai.
Šis medis nėra vienišas, jo paunksmėje apie dvidešimt metų auginami retieji Lietuvos floros atstovai – plačialapė klumpaitė, trilapė bligna, melisalapė medumėlė, tuščiaviduris rūtenis, meškinis česnakas.
Liepa vardo neturi, tačiau yra svarbus orientyras, ištarus „prie liepos“ visiems botanikos sode dirbantiems ir lankytojams aišku, prie kurios.
Šventasis Daubų ąžuolas
Šventasis Daubų ąžuolas – virš 5 m apimties, daugiau nei 300 metų amžiaus medis senolis.
Iš senųjų metraščių užuominų galima spėti, kad jis (kaip ir Dūkštų ąžuolynas bei kiti įspūdingi ąžuolai jo apylinkėse) yra palikimas didžiulės ąžuolų girios, kadaise ošusios nuo Kernavės iki pat Mašiagalos.
Šventuoju šis ąžuolas vadinamas ne veltui. Iki pat XV amžiaus ir net vėliau, krikščionybei įsitvirtinus Lietuvoje, ąžuolai laikyti sakraliais medžiais.
Tikėta, kad į juos įsikūnija mirusiųjų vėlės, o ąžuolų giraitėse buvo aukojama Dievams, bendraujama su jais per maldą, kūrenama Šventoji ugnis. Daubos veikiausiai buvo viena iš tokių vietų.
Kad šis slėnis yra ypatingas, patvirtina ir pasakojimai apie kartą per septynerius metus čia pasirodantį Gyvačių karalių. Aukso karūna pasipuošęs, raudona oda žaižaruojantis Padalec išlenda iš požemių ir ieško sau aukos. Senoliai pasakoja, kad jo įkandimas mirtinas ir neturi jokių priešnuodžių: Padalec įkirsti gyvuliai krenta, žmonės miršta, o medžiai, kad ir kokie stori būtų, nudžiūva.
***
Kiekvienas pilietis gali pasirinkti ne daugiau kaip 1 (vieną) labiausiai patikusį medį ir už jį balsuoti elektroniniu erdvėje naudojantis kompiuterio (IP) adresu svetainėje www.arboristai.lt.
Balsavimas vyks nuo rugsėjo 20 d. iki spalio mėn. 19 d.
Lietuvos metų medžio rinkimai parodo medžių svarbą mūsų kasdieniniame gyvenime, jų reikšmę Lietuvos gamtos ir kultūros paveldui. Kaip žinia, 2016 metais Lietuvos metų medžiu mūsų šalies gyventojai išrinko Stelmužės ąžuolą, 2017 metais – Raganų eglę, 2018 – Raudonės pilies liepą.
Šių metų laimėtojai bus pagerbti 2023 m. spalio mėn. 20 d., Tarptautinę medžio dieną, apdovanojimų įteikimo ceremonijoje Lietuvos Respublikos Seime.
Nugalėtojas atstovaus Lietuvai 2024 metų Europos medžio konkurse!
