Pirmoji LUNI kelionė „Vilniaus kino teatrai 1905–1985“

2015 m. sausio 19 d., pirmadienį, Laisvasis universitetas (LUNI) kviečia į pažintinę kelionę „Vilniaus kino teatrai 1905–1985 metais“: https://www.facebook.com/events/763095423766624/. Apie caro laikų, tarpukario ir sovietmečio Vilniaus kino teatrus pasakos LUNI koordinatorius Darius Pocevičius ir „Skalvijos“ kino centro programų koordinatorė Sonata Žalneravičiūtė, rengianti knygą apie Vilniaus kino teatrus. Šios kelionės kino teatrų sąrašas: 1. Kronika 1957–1990, 2. Lietuva 1965–2005, 3. Muza 1930–1939 / Mūza 1939–1950 / Pionierius 1950–1989, 4. Jutrzenka 1935–1939 / Aušra 1939–1993, 5. Miejski kinematograf 1924–1932 / Rewja 1932–1936 / Mars 1936–1939 / Milda 1939–1941, 6. Jutrzenka 1920–1923, 7. Casino 1930–1945 / Maskva 1945–1967, 8. Maskva 1977–1991, 9. Kinematograf R. Sztremera 1909–1920, 10. Piccadilly 1922–1930 / Pan 1930–1940 / Udarnik 1940–1941, 11. Эденъ / Eden 1908–1920, 12. Eden 1920–1930 / Sport 1930–1931 / Stylowy 1931–1933 / Adria 1933–1939 / Adrija 1939–1945 / Spalis 1945–1990, 13. Иллюзионъ / Illuzja 1907–1925 / Stella 1925–1928 / Wanda 1928–1930

1. Kronika 1957–1990 (sovietmečiu Komjaunimo g. 18, dabar Pylimo g. 18)

Sovietmečiu iki 1953 m. čia veikė evangelikų reformatų bažnyčia. 1957 m. joje įkurdintas kino teatras „Kronika“, kuriame rodyti tik dokumentiniai filmai. Filmai buyvo rodomi „non-stop“ principu: už 10 kapeikų nusipirkęs bilietą, salėje galėdavai sėdėti kiaurą dieną. 1990 m. pastatas grąžintas evangelikų reformatų bendruomenei.

2. Lietuva 1965–2005 (sovietmečiu Komjaunimo g. 17, dabar Pylimo g. 17A)

1965 m. pastatytas kino teatras „Lietuva“ buvo didžiausias ir moderniausias kino teatras Lietuvoje. Per metus kino teatre apsilankydavo daugiau nei 1,84 mln. žiūrovų, pajamos už parduotus bilietus sudarydavo daugiau negu 1 mln. rublių. Jame lankėsi tokie žymūs kino pasaulio pasaulio atstovai kaip Peteris Greenaway’us, Werneris Herzogas, Leosas Caraxas, Krzysztofas Zanussis, Kira Muratova, Nikita Michalkovas. 1997 m. kino teatras buvo rekonstruotas, įdiegta pasaulio kino standartus atitinkanti vaizdo ir garso technika. Po rekonstrukcijos kino teatras turėjo dvi sales – Didžiąją ir Salę 88. Didžioji salė turėjo 983 sėdimas vietas ir vieną didžiausių ekranų Europoje, kurio plotas siekė 200 kv. m. 2002 m. Vilniaus savivaldybė suklastojo auditorezultatus ir pardavė kino teatrą vienai „Vilniaus prekybos” įmonei. Pastato paskirtis negalėjo būti keičiama 3 metus. Pasibaigus šiai sąlygai 2005 m. rudenį kino teatras buvo uždarytas, jį ketinta nugriauti ir pastatyti daugiabučius namus. Pilietinis judėjimas „Už Lietuvą be kabučių“ pasipriešino uždarymui: surengė keletą protesto akcijų, surinko 7000 festivalio „Kino pavasaris“ žiūrovų parašų. 2008 m. naujieji savininkai iškėlė šimtatūkstinius ieškinius judėjimo iniciatoriams. 2009 m. vasarį teismas patenkino grupės piliečių prašymą sustabdyti miesto tarybos patvirtintą detalųjį planą, pagal kurį leista griauti kino teatrą. Dėl šio teatro bylinėjamasi iki šiol.

3. Muza 1930–1939 (tarpukariu ul. Nowogródzka 8), Mūza 1939–1950 (Naugarduko g. 8), Pionierius 1950–1989 (sovietmečiu Partizanų g. 10), dabar – Vilniaus Gaono žydų muziejus ir Tolerancijos centras (Naugarduko g. 10/2)

Žydų draugija „Pigios žydų valgyklos“ XIX a. pabaigoje dabartinių Naugarduko ir Aguonų gatvių kampe pastatė valgyklą, kurioje lėšų pragyvenimui neturintys žydai galėjo maitintis nemokamai arba už simbolinę kainą. 1910 m. buvo nutarta pertvarkyti pastato vidų, įrengti didelę salę ir įsteigti filharmoniją, tačiau sumanymas taip ir nebuvo įgyvendintas. I pasaulinio karo, negandų ir bado metais čia buvo pigi valgykla, kuri išgelbėjo nuo mirties ne vieną vilnietį ar karo pabėgėlį. 500 vietų salė buvo įrengta jau po karo. 1918 m. šiame pastate pradėjo veikti profesionalus žydų teatras, o nuo 1920 m. čia ir šalia esančiame pastate įsikūrė sporto organizacijos „Makabi“ būstinė. Salė buvo naudojama ir kitų organizacijų renginiams (pvz., joje vyko žydų darbininkų partijos „Bund“ suvažiavimai). 1930 m. šiame pastate įsikūrė kino teatras „Muza“ (liet. „Mūza“). 1932 m. „Makabi“ persikėlė į kitą pastatą, salėje buvo rodomi ne tik kino filmai, bet ir rengiami koncertai, paskaitos, teatrų gastroles, čia repetavo teatras „Undzer teatr“. Po II pasaulinio karo kino teatras „Mūza“ buvo pervadintas į „Pionierių“. 1989 m. pastatas perduotas Valstybiniam žydų muziejui. Rekonstruotas 2001-aisiais, jis atvėrė duris kaip Tolerancijos centras.

4. Jutrzenka 1935(?)–1939 (ul. Zawalna 54), Aušra 1939–1993 (Komjaunimo g. 50, Pylimo g. 50)

Vilniaus gynybinės sienos likučių ribojamame Pylimo, Visų šventųjų ir Rūdninkų gatvių trikampyje XVIII a. viduryje buvo įsikūrusi 1630 m. pastatyta Visų šventųjų bažnyčia, karmelitų vienuolynas ir posesija, šiandien vadinama buvusiais Livonijos kapeliono Aleksandro Pšezdeckio (Przezdzieckio) rūmais. 1885 m. Pšezdeckio posesiją įsigijo iš Ukrainos kilęs pramonininkas Isakas Durunčia, kuris čia įrengė tabako fabriką. 1923-1925 m. pagal architekto A. Filipovičiaus-Duboviko projektą fabriko patalpos rekonstruotos į butus, taip buvo galutinai suardytas buvęs rūmų išplanavimas ir interjeras. XX a. 3 dešimtmetyje dalis posesijos patalpų prie Pylimo gatvės perėjo Visų šventųjų bažnyčios vikaro Bolesławo Sperskio žinion. 4 dešimtmečio viduryje bažnytininkai čia įrengė 150 vietų kino ir koncertų salę, kurią pavadino „Jutrzenka“ (liet. „Aušra“). Joje buvo rodomi krikščioniški filmai. 1939 m. rudenį Vilnių perėmus Lietuvos valdžiai, jo pavadinimas buvo išverstas į lietuvių kalbą. Tai pirmasis lietuviškas kino teatras Vilniuje, nes 1940 m. pradžioje jame pradėti rodyti kino filmai su lietuviškais subtitrai (tada vadinti „užrašais“).

5. Miejski kinematograf 1924–1932 (ul. Ostrobramska 5), Rewja 1932–1936, Mars 1936–1939, Milda 1939–1941 (Aušros vartų g. 5)

1924 m. birželio 4 d. Vilniaus miesto magistratas tuometinėje Miesto salėje (ul. Ostrobramska 5, dabar Aušros vartų g.5) įsteigė Miesto kino teatrą (lenk. „Miejski kinematograf“). Šio kino teatro tikslas buvo kultūrinis moksleivių ir suaugusių švietimas. 1200 vietų salėje buvo rodomi istoriniai, propagandiniai, mokslo populiarinimo filmai. Kadangi kino teatrą globojo Vilniaus magistratas, jis nemokėjo mokesčių, todėl bilietai buvo pigesni negu kitur. Jie kainavo nuo 25 iki 50 grošų. Apie šio kino teatro populiarumą liudija žiūrovų skaičiai: 1926 m. buvo parduotas 502 261 bilietas, dar 24 432 bilietai nemokamai atiteko vaikams iš internatų, 778 bilietai atiteko Vilniaus svečiams ir 8385 – kareiviams. 1925–1926 mokslo metais kino teatre įvyko 256 kino paskaitos, skirtos vaikams iš krikščioniškų mokyklų, ir 40 paskaitų, skirtų vaikams iš žydiškų mokyklų. 1932 ir 1936 m. kino teatras keitė pavadinimą: buvo pavadintas „Rewja“, po to – „Mars“. 1939 m. rudenį lietuvių valdžia pervadino jį „Milda“. 1940 m. pabaigoje miesto valdžia perdavė patalpas Švietimo liaudies komisariatui, kuris čia įsteigė filharmoniją.

6. Jutrzenka 1920–1923 (ul. Zawalna 94, dabar Didžioji g. 36)

Abramovičių (Abramavičienės) rūmais vadinamas klasicistinis pastatas pastatytas 1801–1806 metais. Dingusio Vilniaus ieškotojas V. Drėma jį vadina pačiu gražiausiu architekto M. Knakfuso kūriniu. XIX a. I pusėje rūmuose buvo 22 didesni ir 11 mažesnių kambarių. Vėliau rūmų savininkai kelis kartus keitėsi. Nuo 1916 rūmuose buvo įrengti miestiečių butai. Dalis patalpų priklausė Darbininkų lygai (lenk. Liga Robotnicza). Jose apie 1920 metus įsikūrė nedidelis kino teatras „Jutrzenka“ (liet. „Aušra“), kuris reklamavosi kaip pirmasis lenkiškas kino teatras Vilniuje. 1922 m. buvusių rūmų patalpos atiteko jėzuitams. Kino teatras veikė iki 1923 metų, kada jose buvo pradėtas remontas. Po II pasaulinio karo čia įsikūrė aukštesnioji J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykla. Pervadinta į konservatoriją, ji veikia iki pat šiol, o šalimais (Didžiojoje g. 38) įsikūręs Vilniaus kolegijos menų fakultetas.

7. Casino 1930(?)–1945 (ul. Wielka 47), Maskva 1945–1967 (M. Gorkio g. 57/2, dabar Didžioji g. 33)

1898 m. pirkliai Leiba ir Rebeka Zalkindai įsigijo 4 mūrinius namus tarp tarp Didžiosios, Rūdninkų ir Arklių gatvių. 1900-aisiais šie namai buvo perstatyti pagal M. Prozorovo projektą ir paversti prekybos namais. Zalkindų prekybos namai (ул. Большая 73, dabar Didžioji g. 33) savo dydžiu ir prašmatnumu garsėjo visame Rusijos imperijos Šiaurės vakarų krašte. Joje buvo 20 skyrių, dirbo 150 darbuotojų. 1909 metais kilęs gaisras nuniokojo namus, tačiau po metų pastatas buvo atstatytas, pagal to paties M. Prozorovo projektą antrame aukšte buvo įrengta Azovo ir Dono komercinio banko operacijų salė bei liftas – vienas pirmųjų Vilniuje. 4-ojodešimtmečio pradžioje šiame pastate įkurtas 800 vietų kino teatras „Casino“. Po II pasaulinio karo jis pavadintas „Maskva“, o 7-ojo dešimtmečio viduryje vietoj jo įsikūrė Vilniaus modelių namai. Per kapitalinius remontus sunaikinti secesiniai interjerai, nukentėjo fasadai, išliko tik viena laiptinė su kesonais dekoruotomis gelžbetonio perdangomis ir ažūrine metalo tvorele. 1977 m. „Maskvos“ pavadinimas buvo suteiktas kitoje Didžiosios g. pusėje pastatytam naujam kino teatrui.

8. Maskva 1977–1991 (M. Gorkio g. 68A), Helios 1991–2001 (Didžioji g. 28)

Tarp šv. Kazimiero bažnyčios ir Savičiaus gatvės XIX a.viduryje stovėjo 10 namų. 1872 m. antras ir trečias dviejų aukštų namai buvo sujungti į didingus trijų aukštų rūmus. Juose (ул. Большая 82, ul. Wielka 52, dabar Didžioji g. 28) buvo įkurta pirklio Leibos Zalkindo parduotuvė. Ji užėmė didžiąją pastato dalį, dešimtyje jos skyrių buvo prekiaujama audiniais, baldais, kilimais, drabužiais, kailiais, galanterija, avalyne, tapetais. 1944-aisiais namas buvo smarkiai apgriautas karo audros. 1977 m. čia pastatytas naujas kino teatras, kuriam suteiktas 1945–1967 m. kitoje gatvės pusėje veikusio teatro vardas – „Maskva“. Dviejose jo salėse filmus galėjo žiūrėti daugiau kaip 800 žmonių. Architekto G. Baravyko suprojektuotą 17-tąjį kino teatrą Vilniuje smarkiai kritikavo V. Drėma, vadinęs jį „pretenzingu ir suprimityvintu architektūrinių formų statiniu“. 1991 m. „Maskva“ pavadinta „Helios“ vardu, 2001–2003 m. pastatas buvo privatizuotas ir rekonstruotas į prekybos bei pramogų centrą (arch. L. Merkinas).

9. Kinematograf R. Sztremera 1909–1920(?) (ул. Большая 74, ul. Wielka 44, dabar Didžioji g. 20)

Šiandien neišlikęs namas, stovėjęs Didžiojoje g. 74 (ул. Большая 74, ul. Wielka 44, dabar Didžioji g. 20) XIX a. pabaigoje eklektiniu stiliumi buvo perstatytas į didelį trijų aukštų pastatą, kuriame veikė I. Bunimovičiaus bankas. Vėliau bankas persikėlė, XX a. pradžioje čia buvo nuomojami kambariai, iki 1909 metų veikė L. Piotrovskio viešbutis „Victoria“, nuo 1909 m. – J. Borišanskio „Lietuvių viešbutis“ („Литовская гостинница“, „Hotel Litewski“). 1909 m. rugsėjį jame įsikūrė R. Štremerio (R. Sztremer) kino teatras, dažnai vadintas „šeimyniniu“ arba „šeimos teatru“. Tuo metu tai buvo trečiasis kino teatras Vilniuje. 1912 m. Vilniuje apsilankęs žinomo žurnalo „Sine-fono“ ko­respondentas B. Kosokovskis rašė: „R. Štremerio šeimyninis teatras įsikūręs antrajame aukšte Didžiojoje gatvėje. Didelė 220-250 vietų salė, fojė. Sava elektros stotis. Groja orkestras. Teatro vidaus ir išorės apdaila neypatinga. Gerai įrengti įėjimai ir išėjimai: nėra spūsties.“ R. Štremeris ne tik rodė filmus, bet ir pats juos filmavo. 1909 m. jis susuko dokumentinę juostą „Przegląd wojska w Wilnie” („Vilniaus kariuomenės apžvalga”), o 1910 m. balandį – dokumentinį filmą „Wilno”. R. Štremerio kino teatras veikė iki XX a. 3-iojo dešimtmečio pradžios, gretimame name (ул. Большая 72, ul. Wielka 42) netrukus duris atvėrė kino teatras „Piccadilly“. Abu pastarieji namai 1944 m. sudegė ir po karo buvo nugriauti, jų vietoje pastatytas gyvenamasis nesaikingosios architektūros namas, kurio apačioje įrengta „Ramunės“ siuvykla.

10. Piccadilly 1922–1930 (ул. Большая 72, ul. Wielka 42), Pan 1930–1940, Udarnik 1940–1941, dabar – namas Didžioji g. 20

1892–1910 m. Didžiojoje g. 72 (ул. Большая 72) veikė fotografo Stanistawo Filiberto Fleury fotoateljė. 1922 m. spalio 22 d. G. Slepianas ir G. Feigenbergas čia atidarė 1000 vietų kino teatrą „Piccadilly“. To meto spauda entuziastingai pranešė: „Nepagailėjus pasakiškų lėšų, padaryta viskas, kas tik įmanoma, kad sekant geriausių europietiškų kino teatrų pavyzdžiu (ir meniniu, ir technikos požiūriu) būtų sukurtas iki šiol nebūtas dalykas. Ypač daug dėmesio skirta patogumui, nuolatinei gryno oro apykaitai ir maloniam apšvietimui a giorno.“ Anot to meto žurnalistų, „Piccadilly“ siūlė „įdomius inteligentų pomėgius atitinkančius vaizdus“. Nuo 1930 m. teatras ėmė vadintis „Pan“. Tokiu pavadinimu jis veikė iki pat 1940-ųjų pabaigos, kada jam buvo suteiktas sovietinis „Spartuolio“ („Udarnik“) pavadinimas. 1944 m. namai, pažymėti Didžiosios g. 44, 42, 40, 38 numeriais, sudegė ir po karo buvo nugriauti, jų vietoje pastatytas gyvenamasis namas, kurio apačioje įsikūrė „Ramunės“ siuvykla.

11. Эденъ / Eden 1908–1920 (ул. Большая 45), dabar – namas Didžiojoje g. 11

Šiandien niekuo per daug neišsiskiriantis namas Didžiojoje gatvėje, pažymėtas 11 numeriu, turi savo istoriją. Statytas XVI a. pirmojoje pusėje, jis vėliau buvo sujungtas su kieme pastatytu kitu namu. 1662 m. dviaukščiai korpusai supo pusiau uždarą kiemą. 1881 m. posesiją įsigijusio pirklio P. Gruševskio iniciatyva namas rekonstruotas: užstatytas III aukštas, o gatvės fasadas įgavo neoklasicistines formas. 1908 m. pabaigoje čia įsikūrė antrasis Vilniaus kino teatras, pavadintas pompastišku „Ede­no“ vardu. 1912 m. Vilniuje apsilankęs žinomo žurnalo „Sine-fono“ ko­respondentas B. Kosokovskis rašė: „P. Snitkino „Edenas“ taip pat Didžiosios g. kieme. 180 vie­tų salė, patalpa tvanki, nors ir turi 2 elektrinius ventiliatorius, 2 fojė, kuriose keletas kėdžių bei keli vazonai su gėlėmis. „Ede­nas“ negali pasigirti švara. Švenčių dienomis groja trio.“ Apie 1920-uosius šis kino teatras su visu pavadinimu persikraustė į dvigubai didesnes patalpas kitoje Didžiosios gatvės pusėje (ул. Большая 60, ul. Wielka 36).

12. Eden 1920–1930 (ул. Большая 66, ul. Wielka 36), Sport 1930–1931, Stylowy 1931–1933, Adria 1933–1939, Adrija 1939–1945, Spalis 1945–1990 (M. Gorkio 60), dabar – Nordea bankas (Didžioji g. 18)

Apie 1920-uosius metus „Ede­no“ kino teatras iš Didžiosios g. 45 persikėlė į Didžiąją g. 66 (ul. Wielka 36) – buvusią Rusijos ir Azijos banko būstinę (1913 m., arch. M. Prozorovas). Kino demonstravimui buvo pritaikyta banko operacijų salė palei Savičiaus gatvę. 400 vietų salėje įsikūręs kino teatras buvo vadinamas „grand-kino“. Tai daugiausia pavadinimų pakeitęs Vilniaus kino teatras: 1930–1931 m. jis buvo vadinamas „Sport“ vardu, 1931–1933 m. – „Stylowy“, 1933–1939 m. – „Adria“, 1939–1945 m. – „Adrija“, 1945–1990 m. – „Spalis“. Pastatas renovuotas 1997 metais, dabar jame įsikūtęs „Nordea“ bankas.

13. Иллюзионъ / Illuzja 1907–1925 (ул. Большая 60, ul. Wielka 30), Stella 1925–1928, Wanda 1928–1930, dabar – Didžioji g. 10.

Dažnai praeiname pro Universiteto klinikų namu (1879 m., arch. M. Prozorovas) vadinamą Didžiosios g. 10-ąjį pastatą ir nė nenumanome, kad 1907 m. sausio 8 d. čia (caro laikais – ул. Большая 60, tarpukariu ul. Wielka 30) duris atvėrė pirmasis Vilniuje kino teatras „Iliuzionas“ (rus. „Иллюзионъ“, lenk. „Illuzja“), tada vadintas elektroteatru. „Sine-fono“ ko­respondentas B. Kosokovskis rašė: „Pono Perelšteino „Iliuzija“ įsikūrusi Didžiojoje gatvėje, 2-ajame aukšte, įėjimas iš kiemo, švarus ir jaukus teatras. Vil­niaus kino pionieriaus salėje yra 200 vietų, 2 ložės, 2 elektri­niai ventiliatoriai, 2 nedidelės, bet skoningai apstatytos foje. Aparatinė nuo salės atskirta skardine siena, apkalta asbestu. 3 atsarginiai išėjimai. Griežia gerai susigrojęs trio: smuikas, pianinas, violončelė. Filmai nuomojami iš „Stefano“ (Rygos).“ 3-iajame XX a. dešimtmetyje kino teatras buvo pavadintas „Stella“, po to – „Wanda“.

Pastaba: Šioje medžiagoje gali pasitaikyti netikslumų. Turintys informacijos (nuotraukų, iškarpų) apie to laikotarpio Vilniaus k/t, rašykite el. p. vilnius@luni.lt

Parengė Darius Pocevičius