Dėl aukščiausiosios Lietuvos valdžios vykdomo tautos valios ignoravimo ir Lietuvos valstybingumo griovimo pernai kovo 10-osios kreipimusi Sąjūdžio pradininkai Antanas Buračas, Bronislovas Genzelis, Romas Gudaitis, Bronius Leonavičius, Romualdas Ozolas, Romas Pakalnis, Vytautas Radžvilas, Gintaras Songaila, Kazimieras Uoka, Zigmas Vaišvila atsisakė dalyvauti valdiškuose kovo 11-osios minėjimo renginiuose. Sąjūdininkų vertinimu, atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje įsitvirtino nedemokratinė ir antitautinė nomenklatūrinė-oligarchinė santvarka, valdžia visiškai atitrūko nuo Tautos ir šalies piliečių ir atvirai pamynė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą Tautos suvereniteto principą. Pasak kreipimosi autorių, Lietuvos valdžia „sąmoningai naikina paskutinius atkurtosios Lietuvos valstybės nepriklausomybės likučius“, neatsakinga ir nusikalstama ekonomine ir socialine politika sukėlė masinę emigraciją, keliančią grėsmę net fiziniam tautos išlikimui. Tai pareikšta įsitikinus, kad „visų Lietuvos valdžių politika skatina piliečius nepasitikėti savo valstybe ir ištisus du dešimtmečius griauna paties valstybingumo pamatus“.
Pasibaigę 2014 metai skaudžia tikrove ir praradimų kaupu tai patvirtino.
Referendumas dėl žemės lietuviams tapo juridiniu savo galios tautos buveinei – žemei atsisakymu. Nacionalinės agrarinės politikos neturėjimas, aklas ES bendrosios ūkinės politikos, vykdymas veda į Lietuvos kaimo gyvensenos nunykimą ir sunaikinimą.
Tauta turi tris svarbiausias suverenias, iš žmogaus prigimties kylančias galias: galią savo žemei, galią ūkiškam apsirūpinimui ir galią dvasinei kultūrai. Netgi neturėdami valstybės žmonės gali išlikti tauta, jei nepraranda šių galių. Bendromis valdančiųjų ir valdomųjų asmenų pastangomis, vieniems gerai suprantant, ko siekia, kitiems nesuvokiant, ką daro, referendumas neįvyko – teisės kalba mes patvirtinome, kad tautai per amžius priklausiusios bei išsaugotos žemės ir teisių į bendrą savo žemės gynimą konstituciniu būdu atsisakėme.
Ne tai svarbiausia, kas labiausiai kaltas. Politiniai partiniai ir turtiniai interesai visus sublokavo į bendrai prieš lietuvių tautą veikiančių grupuočių frontą. Pasipriešinti jam galėjo tik pati tauta: eiti ir balsuoti už arba prieš, šiuo pilietiniu veiksmu išsaugodama bent jau savo valią gintis. Deja, sužlugdytu referendumu buvo pasakyta, kad tai mums nesvarbu.
Tuo keliu eidami, mes neteksime ir paskutiniųjų tautos galių. Nenuslūgsta siekis pradėti naikinti svarbiausią Tautos ir jos kultūros jungtį — lietuvių kalbą.
2014 metai baigti ne tik Lito sunaikinimu, bet ir visišku Lietuvos monetarinės ir ekonominės sistemos, biudžeto formavimo kontrolės atidavimu net ne Europos Sąjungos, bet viršvalstybinėms institucijoms, kurių sprendimų pakeisti negali net visos 19 euro zonos valstybių drauge.
Praragėjimas ateina. Kilome ne kartą būtent dėl šių svarbiausių tautos suvereninių galių atkūrimo ir konstitucinio jų priskyrimo lietuvių tautai. Tai padaryti pavyko. Ką gi daryti šiandien?
Atsakymas kaip ir tada: vienytis! Kaip?
Prieš 25-erius metus mes vienijomės laisvei, tai dabar susivienykime laisvės atsakomybei. Tada mes vienijomės prieš okupantą, dabar turime susivienyti prieš mūsų pačių abejingumą, tingumą, neatsakingumą, tamsumą, susitaikėliškumą ir visa kita, kas atskiria mus nuo Lietuvos valstybės, lietuvių tautos, nuo pačių savęs.
Kiekviename žmoguje yra šviesos ir gėrio šaltinis. Jis vadinasi sąžinė. Jos turinys — tiesa. Kiekvienas žmogus gali sakyti tiesą. Netgi tuo atveju, jei jis nežino, kas šiandien tiesa, tačiau suvokia, kas yra netiesa. Todėl ženkime žingsnį link tiesos – nepritarkime netiesai, nedarykime netiesą palaikančių veiksmų.
Kiek žmonių Lietuvoje pajėgūs taip vienareikšmiškai atsakyti į šiuos klausimus? Daug. Kur kas daugiau, negu atėjo balsuoti žemės referendume.Tokių mūsų vienybė gali tapti galinga jėga prieš valstybės griovėjus, o sutarimas — atvesti naujus mums būtinus lyderius.
2014-ųjų Lietuvos Dainų šventė vyko su labai prasmingu šūkiu: ČIA — MANO NAMAI. Lietuva yra vieninteliai mūsų tikrieji namai, jeigu tik mes patys norime būti čia šeimininkai.
Referendumas dėl žemės ir 2014-ųjų metų suvereniteto praradimai tapo riba. Istorinė nebūtis dvelkia tautai tiesiai į veidą. Atėjo metas pasakyti – istorija ir ateitis Tautai neduodama, ji pasiimama!
Šie žodžiai turėjo nuskambėti ir Sąjūdžio iniciatyvinės grupės vardu, pasitinkant Kovo 11-osios 25-ąsias metines. Tai ir sunkiai sergančio Romualdo Ozolo žodžiai.
Prieš šių metų vasario 16-osios šventę mes, Sąjūdžio pirmeiviai ir Nepriklausomybės Akto signatarai KREIPIMUSI VARDAN LIETUVOS (www.peticijos.com) pabandėme žengti bendrą žingsnį į valstybinio suvereniteto atkūrimą, pakviesti tam bendraminčius, jaunimą. Tačiau reakcija ir spaudimas mums buvo neįtikėtinai koktus ir žemas, labai stiprus. Kreipimąsi pasirašėme tik šeši signatarai, šiandien likome penkiese. Pirmasis šį Kreipimąsi viešai pasirašė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys akademikas ekonomistas Antanas Buračas. Kovo 7-ąją norėjome pakviesti Jus, bendraminčius, į sueigą. Nepavyko. Tačiau mes nesitraukiame ir pakviesime Jus į šį renginį gegužės mėnesį.
Iškilios šventės proga nuoširdžiai dėkojame visiems, kurie jau pasirašė šį Kreipimąsi, ir tiems, kurie jį dar pasirašys. Tai kiekvieno mūsų valios žingsnis, apsisprendimas tapti jėga prieš mūsų valstybės griovėjus.
Į sueigą pakviesime ir aukščiausiąją Lietuvos valdžią, politines partijas. Kad pasakytų viešai, kur tylomis ir nudelbę akis veda Lietuvą. Pamatysime, ar valdžia silpnesnė nei Tarybų Lietuvos valdžia, bent atėjusi diskutuoti su mumis, Sąjūdžio žmonėmis. Suteiksime galimybę pasakyti nuomonę ir tiems, kurie susigaudo, kas vyksta, ir žino, kur mus veda nesvarbu kuri mūsų valdžia. Tada pasakysime žodį ir mes, tie kurie norime tiesos, bet ne melo, kurie norime būti atsakingais už MŪSŲ NAMUS.
Su Kovo 11-ąja, Lietuvos Respublikos piliečiai!
2015 metų kovo 09 diena
Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarai Vilius BALDIŠIS, Eimantas GRAKAUSKAS, Egidijus KLUMBYS, Zigmas VAIŠVILA (Algirdas ENDRIUKAITIS šiuo metu išvykęs)
