Pirmiausia prisiminkime mūsų amžinąjį ir nepakartojamąji „šlepetinį“ valdovą, kuris pats, būdamas galimai pakabintas per baudžiamąją bylą, kuri jam buvo iškelta JAV dėl vieno aplinkosauginio projekto (apie tai rašė visa JAV to meto spauda, apie tai rašė ir nepriklausomi Lietuvos žurnalistai, bei viešai per paskaitas dėstė JAV dėstytojai Lietuvoje paskaitose apie korupciją), leido Lietuvoje tvarkytis kam tiktai nori ir kaip tiktai nori. Slaptieji CŽV kalėjimai būtent ir atsirado šito galimai pakabinto (jau turbūt ir suėjo senatis, todėl vadinamoji „šlepetė“ rengiasi trečiai kadencijai) valdovo laikais. Kas jam? Jam buvo svarbu, kad jo „nejudina“, jokio viešo skandalo niekas nebekelia. O jo ką paprašo – tą jis ir daro.
Taigi, Lietuvoje atsirado „visiškai slapti“ CŽV kalėjimai, apie kuriuos žino bent kuris kiek labiau prie „specialiųjų“ užduočių prieinantis Lietuvos karys. Ir užtenka vieno, dviejų iš pusiausvyros išmušančių klausimų, ir jie jau pasakoja, kur buvo tie kalėjimai, ir kad jie „nebuvo Antaviliuose“. Ir kad į tuos kalėjimus joks prokuroras nė mažojo pirštelio negalėjo įkelti, nes „viskas veikia kiek kitaip – virš jų yra dar tie, kurie yra virš, o jie pavaldūs irgi kažkam – kam, niekas nežino, bet tikrai prokurorai jiems yra niekas“.
Ir viskas taip „slaputėliausiai“, kad, atrodė, pakaks viešai ir įžūliai meluoti – ir kalėjimų nėra, nebuvo ir nebus. O kad niekas apie juos nekalbėtų, tai būdavo sukuriamas vis kitas skandalas – arba S.Stomos žaliaakė, nufilmuota vasarą, arba „slaptasis liudytojas Kauno žudynių byloje“. Kai išseko „slaptojo liudytojo skandalas“ – pusę metų buvo visi „dusinami“ su Garliava. O per tą visą laiką tarptautinė bendruomenė ošė. Ir tebeošia.
O juk kalėjimus statė prie „šlepetės“. O kas tuo metu buvo valdžioje? A.Brazausko vyriausybė, kurioje ūkio ministro pareigas ėjo ir …Viktoras Uspaskich?
Ir konservatoriai viską apie juos, matyt, žino, tik turbūt dengia pastarųjų nuodėmes.
Todėl, matyt, ir bandoma pavaizduoti, jog čia Prezidentė bando „sužendinti“ socdemų ir konservatorių partijas į koaliciją, tačiau taip nėra – iš tiesų Lietuva yra aklavietėje. Ir trečia jėga – darbiečiai -tampo už ko tik nori ir kaip tik nori.
Kaip veikia kažkoks nematomas, nežinomas kompromatas (galimai palydovo medžiaga, turima užsienio slaptųjų tarnybų apie CŽV kalėjimus), matėme šių metų balandžio mėnesį, kai Lietuva pražiopsojo unikalią galimybę gabenti karinę techniką iš Afganistano ir uždirbti milijonus. Toks buvo slaptos konferencijos pamatinis tikslas, konferencija vyko Vilniuje, ją finansavo Lietuva. Vokietijos logistai trynė rankomis, nes amunicija turėjo būti pakraunama Klaipėdos jūrų uoste, ir gabenama į Vokietiją. Ir po tos konferencijos staiga kaip perkūnas iš giedro dangaus trenkia žinia, jog Latvija jau visą mėnesį skraidina karinę techniką iš Afganistano! Ir Lietuvos karo „galvos“, sąmoningai pražiopsoję ISAF misijos lyderių vaidmenį, dargi pasipiktina (arba bent jau suvaidina) – kad esą nieko nežino, kad latviai perėmė Lietuvos vaidmenį, nes Lietuva nesugebėjo susitarti su Baltarusija. Vietoj ISAF karinės misijos kaip vaikų darželyje Lietuvoje skraido jūrų apsaugos karinis sraigtasparnis, palikęs pakrantes, laksto švedų lėktuvėliai. Ir vėl karo „galvos“ viešai nemirksėdamos meluoja, jog niekas nevyksta, viskas čia tvarkoje.
Tai, jeigu Lietuvoje, šaltinių duomenimis, veikė net ne 1, o 3 CŽV slaptieji kalėjimai, tai kas vyksta, ponai?
Ar taip sunku išsižadėti amžinos meilės „opozicijai“, durti pirštu į atsakinguosius ir garsiai sakyti: „Jie kalti, kad buvo statomi tie kalėjimai“.
Vietoj to, kad būtų pagaliau atsakyta į rūpimus visuomenei ir tarptautinei bendruomenei klausimus – o labai greitai, man atrodo, atsakys tiek Europos žmogaus teisių teismas, kuriame priimtas Lietuvoje kankinto CŽV kalėjimų (kurių atseit nebuvo) kalinio skundas dėl nežmoniško elgesio, tiek atsakys JAV teismai – viename valstijų teismų vyko komercinis ginčas tarp skrydžių bendrovių, kai jos nepasidalino pinigais, gautais už skrydžius į Lietuvą (už skrydžius, kurių esą nebuvo, pasak mūsų karo ir žvalgybos „galvų“). O per tą laiką ant visų – buvusiųjų ir būsimųjų valdančiųjų galvų – sėdi Kremliaus įtakos agentas, ir juokiasi „litovcams“ į akis.
Nes lietuviai nebūtų lietuviai – tai jie 1939 metais su gėlėmis įsileidžia Rusijos kariuomenę, o paskui vos 1993 metais be jokių gėlių ją iškrapšto; tai prisistato JAV slaptosios tarnybos nelegalių, antihumaniškų kalėjimų, o paskui suka galvas, kaip čia geriau pameluoti, kad tik patikėtų visi, jog „teroristai“ atskrido kosmoso lėkšte, o ne JAV lėktuvėliais, ir su Lietuvos kariuomenės pagalba…
Lietuva prisileidžia įvairiausio lygmens ir rangų užsienio agentų agentėlių, galvoja, kad juos stebi ir kontroliuoja,- tačiau jie seniausiai stebi ir kontroliuoja pačią Lietuvėlę.
„Kažkokia tai užsienio slaptųjų tarnybų veikla yra, bet ji neviešinama“,- nedrąsiai kalba vienas iš įtakingiausių valstybinio saugumo „galvų“ dar pavasarį. Ir jis teisus – nieko nedaroma: niekas ir nepaviešino, kokios, kokių valstybių tarnybos ir kokiu mastu veikia Lietuvoje. Ir kaip giliai tų tarnybų agentai ir įtakos agentai yra įsiskverbę į mūsų nacionalines tarnybas.
Viena aišku, jog KGB (kurio buvusiųjų nebūna) visomis kadencijomis siekia išlaikyti įtaką Lietuvoje, ir kiekvienos partijos sąraše ir šiais metais buvo (ir net praėjo) į Seimą „buvusiųjų“. Tai čia vidinė bus įtaka, kurios niekas „nematys“ – tik dar turbūt 22 metus nebus išviešinti visų agentų vardai, pavardės ir slapyvardžiai, nes į valdžią sugrįžo ir aukštą postą naujoje koalicijoje turės Artūras Paulauskas – KGB papulkininkio sūnus.
Mainais į postą gali būti pasiūlyta slopinti CŽV skandalą. Ne veltui prieš antrąjį rinkimų turą jau TV ir oficiozinė žiniasklaida pradėjo kurti naujus skandalus dėl vaikų – buvo „atrasti“ dar nuo 2008 metų „dingę“ Lenkijoje vaikai. O gal, kad visuomenė vėl būtų nukreipta nuo pagrindinių šalies įvykių, bus tyčia priimta kad ir nepalanki nutartis Ūsui, vaikas grąžintas namo, ir tada demonstracijas kels motinų sąjūdžiai, reikalaudami „grąžinti vaiką motinai“? Juk toks scenarijus irgi numatytas – reikia gi visuomenę audrinti iki „negalėjimo“?
Taigi, paprasta dėlionė „KGB+CŽV“ – ir Lietuva neturi demokratinės valdžios.
Dar kartą apie konservatorių tylą
Nors konservatoriai savo rankose turi Seimo pirmininko, Premjero bei Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto kėdę, jie kaip tilo, taip ir nutilo dėl grėsmių nacionaliniam saugumui, kai įvyko galimai suklastoti rinkimai. Nors NSGK pirmininkas A.Anušauskas pirma kalbėjo, jog šios grėsmės bus tiriamos, tačiau jokių aktyvių veiksmų nei iš jo, nei iš Valstybės Gynybos komiteto narių nesulaukėme. Toks įspūdis, konservatoriai džiaugiasi “kaip nors jau“ patekę į valdžią, „kaip nors jau“ prasėdės opozicijoje tuos ketverius metus – kad tik niekas neviešintų jų nuodėmių, kurių jie turi dėl teisybės nesakymo visos savo kadencijos metu.
Ir nors Prezidentė visos kadencijos metu labai palaikė Vyriausybę, ir ypač jos ypatingai nepopuliarų vadovą A.Kubilių, konservatoriai, atrodo, kai jiems rūksta kėdės, tylės ir geriau atsuks nugarą ir paaukos Prezidentę.
Tas aukojimas tad matosi ir dabar, kai vyksta aplaidus neveiklumas – spengianti tyla dėl suklastotų rinkimų.
Ryžtinga valdžia jau būtų kad ir su tuo pačiu sraigtasparniu, kuris pakrantėse neturi ką veikti ir „praktikuojasi“ su privačių bendrovių turtu – apskridusi Lietuvą, apklaususi kaimo parduotuvių vedėjus, susirinkusi 2000 skundų, ir rinkimų rezultatai būtų anuliuoti. Dabar, esą, skundų niekas nerašo, įrodymų nėra, pasiklausyti telefoninių pokalbių, esą, raportuoja D.Raulušaitis – negalima (nors klausimas eina ne apie kažkokią žąsies vagystę, dėl kurios būna skelbiamos kriminalinės paieškos, bet apie nacionalinio saugumo klausimą – nes masinis rinkimų įstatymo pažeidimas sudaro grėsmę valstybės teritorijos vientisumui ir demokratinei santvarkai, kas yra pagal baudžiamąjį kodeksą labai sunkus nusikaltimas – nes nedemokratiniu keliu išrinkta valdžia gali siekti įvykdyti valstybės perversmą – ir niekas šiuo metu šito galimai suplanuoto nusikaltimo neužkardo, jis traktuojamas kaip „nesunkus“). Jeigu siauriau žiūrėtume – tai bent vieno biuletenio neteisėtas perbraukimas apylinkėje yra nusikaltimas ir tiriamas ne pagal tą „nesunkų“ straipsnį, bet pagal „piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi“ (LR BK 228 str.) – o tai yra apysunkis nusikaltimas.
Taigi, valstybėje praktiškai šliaužia tylus perversmas, tačiau vis dar valdantieji „miega“. Miega ant laurų, kad pavyko „sukrapštyti“ mandatus. „Miega“ ant savo arogancijos pagalvės, kurios taip ir nesugebėjo atsikratyti – nei valdymo, nei opozicijos metais.
Okupacija – ne tik teritorinė
Padėliokime, kad laukia valstybės, į atsakingą postą paskyrus buvusį generalinį prokurorą Artūrą Paulauską.
Pirmiausia bus siekiama „reabilituoti“ Darbo partiją. Greičiausiai bus įrodyta, jog visa byla yra nepagrįsta, tik, keisčiausia, jog tos bylos iniciatorius, pasak V.Muntiano, – tas pats A.Paulauskas. Na, tarkim, bus sudaryta parlamentinė komisija, ir ten visų nuostabai, A.Paulauskas papasakos „apie tikrąsias bylos atsiradimo aplinkybes“ – kaip jį kažkas spaudė, kaip čia viskas buvo politizuota, ir koks Viktoras nekaltas. Paaiškėjus naujoms aplinkybėms ir liudijant pačiam Artūrui Paulauskui, prokurorai turės „trauktis“.
Nepamirškime, jog lygiagrečiai bus paskirtas ir naujas Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas, ir tuo pačiu bus pradėti klibinti Generalinės prokuratūros pamatai. Tiesa, metodus jau žinome – juos žiemą demonstravo konservatoriai Agnė Bilotaitė ir Naglis Puteikis, neva veikdami kaip Seimo Antikorupcijos komisijos nariai (iš tiesų kita Seimo komisija nustatė, jog Antikorupcijos komisijos nariai galimai viršijo savo įgaliojimus). Taigi, metodai – reikia ar nereikia – į Seimą kviestis absoliučiai visus GP ir jos padalinių vadus. Per tą laiką, kol į Seimą vėl, kaip žiemą, turės vaikščioti D. Valys, D.Raulušaitis ir kiti – bus „patvarkomos“ bylos. Čia „paprastoji“ metodika.
Žiauresnė – siekti jų atleidimo, ir pastatyti „savus“. Į GP postą labai tiks Algimantas Kliunka – prie kurio bylos būdavo marinuojamos po 18 metų iki absoliučios senaties.
Aišku, už viso šito slepiasi pagrindinis taikinys – Prezidentė.
Naujasis „konstitucinės daugumos“ Seimas atims visas galias iš Prezidentės, nes visų kadencijų metu vis būdavo girdima, jog Lietuvoje yra 3 valstybės vadovai – nors Konstitucija nepakeista: pagal ją valstybės vadovas yra vien tik Prezidentas. Taigi, pakeitus Konstituciją ir Prezidentą pavertus reprezentaciniu asmeniu, kurio balsas nieko nelemia, bus galutinai „patvarkyta“ ir Lietuva.
Beje, šiais metais kaip tik ir yra 22-ieji Lietuvos Respublikos metai. Kadangi valstybės gyvena ciklais, kaip gyvi organizmai, tai kitaip tariant, 22-ieji metai yra valstybės pabaigos metai. (Tarpukario Lietuva gyvavo 1918-1940, o iš tiesų tik 8 metus – iki valstybinio perversmo. Vėliau tai buvo butaforinė valstybė.)
Tada, 1940 -aisiais, valstybės galvos mąstė – pakelti vieną moderniausių Europoje oro flotilių, numušti atskrendančius Pskovo lakūnus, ar laukti? Iš rusų pinigus gaudavęs Antanas Smetona liepė laukti.
Okupacija oficialiai po šio beprotiško sprendimo truko iki 1990 metų, realiai – iki dabar. Tiesa, Lietuva prarado ir karinį, ir intelektualinį elitą, pati okupacija išsiplėtė ne tik teritoriniu principu.
Okupuotos yra mintys ir sąžinės. Okupuotos kišenės – jose, kaip ir A.Smetonos atveju, žvanga auksinai iš Rytų.
Beje, kadaise buvęs Lietuvos Prezidentu A.Stulginskis dar turėjo pereiti baisius Rusijos – konkrečiai – Rešotų – lagerius. Net nebebūdamas Prezidentu, o ramiai ūkinikaudamas kaime, jis rusams visą laiką buvo „valstybės priešas“.
O A.Smetona šiltai paspruko į JAV, tik, deja, vienos žiemos metu sudegė. Tikrasis, dar demokratinės (ne autoritarinės) Lietuvos Prezidentas gyvenimą baigė sava mirtimi, kad ir baisiame skurde.
Dabar, toks įspūdis, Irena Degutienė, Andrius Kubilius, Arvydas Anušauskas tik stebi, kaip Pskovo divizija jau suka ratus virš Lietuvos, ir, kaip A.Smetona, sako: „Nieko nedaryti“. Nors mato, kad iš prorusiška paverstos Lietuvos išvažiuos dar 0,5 mln. gyventojų. Nors jaučia, jog taip sėdėti ir tylėti yra nei teisinga, nei garbinga.
Tačiau taip sėdėti ir tylėti yra patogu – juk visada galės šiltai pasprukti į opoziciją, o kaip tada, 1940 aisiais, lageriui, arba visų išsvajotai „apkaltai“ arba „popierinio Prezidento“ vaidmeniui atiduoti teisėtai ir demokratiškai išrinktą Prezidentę.
Nes gali būti, visi bijo – nes, gali būti, visi turi, ką slėpti.
O jeigu neturi dėl ko bijoti – tai kodėl tyli, kai eilinį kartą atvežama Rytų saulė?
