Jei ne užsuktas deguonis,
Būtų visiškai įmanoma pagrįsti grandinę-
1991- 1993-…-2009-ji,
Ir jie patys noriai kalbėtų,
Vieni kitus pertraukdami,
Ir išduodami, kaip jiems įprasta…
O kol kas…
Be detalių, bet ir be veidmainiavimo
Tam tikras dešinysis tinklas ėmė veikti dar tada, kai 1989 metais užvaldė tuomet dar margą „Sąjūdį”, ir tęsė savo veiklą vėliau, skaldydamas bei pjudydamas Lietuvos žmones. Šio dešiniojo tinklo tuomet įvykdyti nusikaltimai (tuomet kai kam vis
„aukų per mažai būdavo”) ne tik virto „legendomis”, bet ir tapo klaikios, į nūdieną nusidriekusios Lemties linijos pradžia. Ir tai – jokia mistika.
Esmė tai, kad šios „legendos” tapo naudingos ne tik tam dešiniajam tinklui, bet ir tariamiems jo oponentams. Nes tomis „legendomis”, nelyginant propagandiniu opiumu liaudžiai, ėmė remtis visas prieš ketvirtį amžiaus pradėjęs formuotis politinis elitas. O toliau…
Jei tik būtų ištirtas 1993 metų „savanorių maištas” bei vėlesni, su juo susiję, nusikaltimai (teroro aktas ties Bražuole, J. Abromavičiaus nužudymas…), jei būtų nustatyta visa tiesa, o ne tik aukomis virtę vykdytojai ar liudininkai, tai kaipmat išryškėtų tiesa apie 1991 metų „legendų” kilmę. Galimai ir apie Medininkų žudynes. O tai nenaudinga VISAM VALDANČIAJAM ELITUI. Tad – ir tariamiems dešiniojo tinklo „oponentams”.
Ir štai todėl pastariesiems jau daugelį metų yra būdinga „idėjinė giminystė su praktiniu oponentu“, vizualiai virstanti vien „klampiąja kova”, imitacine priešprieša ( antai, „vis tiriam, bet vis neištiriam”). O ši „klampioji kova” transformuojasi į nepaliaujamą „tarpusavio šantažą” ( antai, „žinome, bet dar patylėsime, nes ir mums nenaudinga prabilti…”). Pastarasis šantažas – tiek vidinis, tiek išorinis. O aukos, kurių kai kam vis „per mažai” būdavo, tylės savaime….
Tyli ir Medininkų aukos, ir „savanorių maišto“ aukos, ir vis tų pačių jėgų inspiruotos „violetinės revoliucijos“ nužudytieji. Tyli ir dėl to, kad bijo prabilt dažnas iš mūsų. Nes… Deguonis užsuktas…
Sakysite, jog suplaku skirtingus įvykius? Tikrai ne! Anaiptol – nevalia atskirti dūmų nuo krosnies, stiebo nuo šaknies, pasekmių – nuo priežasties.
Vienas iš dešiniojo tinklo „skiriamųjų ženklų”- gebėjimas sukelti lokaliąją suirutę, tačiau nemokėjimas planuoti jos globaliojo realizavimo. Ilgalaikis blaškymasis su laike pasikartojančiomis konvulsijomis tėra tik logiška išvada – pasekmė.
Ir todėl dabar, kai dviejų dešimtmečių senumo „pakaunės įvykius” nustelbė kiti „pakaunės įvykiai” – „byla- žudikė”, – taipogi nepavykusi „violetinė revoliucija” ( irgi „nerealizuota suirutė”), matyti sąsajos su tais ankstesniais įvykiais. Matyti vis tos pačios „Lemties linijos” tąsa. Ir sumanytojų tų pačių būta….IR BRAIŽO BŪTA IDENTIŠKO.
Tačiau ir šie įvykiai nebus išsamiai ištirti. Bent jau netolimoj ateity. Nes tai irgi būtų nenaudinga ne vien dešiniajam tinklui, bet ir tariamiems jo „priešininkams”.
Ir vėl turime tik imitacijomis grindžiamą abipusį šantažą. Ir daugybę neatsakytų klausimų. Tik „priedangos legendų” jau būta kitokių – „baisusis pedofilų klanas” ir t.t. Nors yra ir „kopijuojamų” legendų. Tie, kas nori pridengti dešiniojo sparno „darbelius”, nuolat kliedi, esą ir J. Abromavičiaus nužudymo, ir „bylos- žudikės” šaknys neva tūno „kontrabandos versle”. Ir žudikai esą „ilgais apsiaustais” ( prancūzų komiškų detektyvų stilius) buvo. Netekę sąžinės dešiniųjų tinklo „advokatai” net tinkamai legenduoti savo kliedesių nesugeba….
Aišku, dar Reicho propagandos ministras Gebelsas mokė: „Kuo klaikesnis melas, tuo labiau juo tikima.”
O besidriekianti Lemties linija, tarsi pelkėtasis takas, tęsiasi bei klampina toliau. Ir vėl tas pats. Jei tik nustatysi pastarojo laikotarpio „bylos-žudikės” užsakovus (siekusius inspiruoti „violetinę revoliuciją”), gali imt aiškėti ir 1993 metų įvykių scenaristai. O nuo jų, kaip jau minėjau, netoli ir iki 1991 metų „legendų” kilmės ištakų. O tai nenaudinga ne tik ties šiomis ištakomis tūnojusiems dešiniesiems, bet ir visam politiniam elitui.
Štai ir užsidaro ratas, neleisdamas tirti politinių įvykių. Nes elitui svarbiausia- išsaugoti jo Pradą nulėmusias „legendas”. O „dalies tiesos” iš bendro konteksto išplėšimas kaipmat virsta tik dar viena „legenda“.
O aukos pas mus – tykios…
Bet istorija – menka slapukė. Ir ji, anksčiau ar vėliau, sugriaus visas „priedangos legendas”. Ir… Pagal „darbus bus jiems atlyginta“.
