Nesvarbu, kas yra ar bus auka. Svarbu – aukuras.
Daugelis prisimena 2004-ųjų metų pavasario įvykius – Tautos išrinkto Prezidento Rolando Pakso apkaltą. Bet mažai kas prisimena J. Borisovo inicijuotą provokaciją, kai Prezidentas kaip tik kovos dėl jo palaikymo „piko“ metu pasirodė eteryje bei paskelbė darysiąs „rėmėją“ patarėju. Ir tada kovos dėl Tautos išrinkto Prezidento imitacija suprojektavo šiurkščiai panaudotą žmogiškąjį veiksnį į „aukos“ plotmę. Esą „jo neapginsime“. Bet kurti „aukos vėliavą“ įbruktos figūros rankose – pats laikas!
Nepateiksiu čia įvykių kronikos. Nepriminsiu, kaip tariamo aukuro vanagai „gesino“ protesto mitingus, taip pat ir „apkaltos“ dieną. Tačiau tada buvo itin demonstratyviai sutrypta Tautos valia. Žmonėms buvo parodyta „jų vieta“.
Partijų tarybų išrinktas Seimas nušalino Tautos išrinktą Prezidentą, kurio pažangos bei gedimo laipsnio čia nesvarstysime. Bet mėginsime pažvelgti į savo atvaizdį tame iškreiptame veidrodyje, kurį sukomponavo tą saulėtą pavasario dieną „proadamkinis“ sparnas.
Elementarioji žmogiška logika kuždėjo tada: iki Prezidento rinkimų – dar treji metai. Prezidentą išrinkome, tai – mūsų valia. Galėjome protestuoti mes, tuo pačiu neleisdami partijų taryboms išrinktai chuntai savivaliauti: mes išrinkome, tad iškentėsime „nuodėmes bei pražangas“. Galėjome nebalsuoti per neteisėtus pirmalaikius Prezidento rinkimus. Bet ne – skubėjome prie urnų. Gal tuo pačiu išduodami savo valios išraišką kur kas labiau nei tie fariziejai, skubėję prie lovio, vos tik gavę „tykios aukos“ vėliavą. Viešpaties bausmė skubėjusiems – kompiuterinis klonas. Patys nusipelnėme…
„Tyki auka“ siunčiama į naująją mūsų sostinę -į Briuselį. Kaip verkė ši „auka“ tada, kai referendume dėl stojimo į ES žmonės dalyvavo vangiai, o oligarchų šutvė dar nebuvo suspėjusi pasiūlyti alaus už centą, skirtą Tėvynei parduoti. „Žmonės, balsuokite, palaikykite narystę ES“, – kalbėjo tada iš TV ekranų R. Paksas. Menu tą vaizdelį, nors iki jo apkaltos, surengtos sukomponuotų tariamų priešininkų, dar buvo likę laiko. Taigi, „auka“ siunčiama toli nuo Lietuvos. Į Briuselį.
Opozicinė Tvarkos ir teisingumo partija. Jos vadovai konsultuojasi su JAV strategais. Ką jie patarė? Galimai dar ir dar kartą aiškino banalią tiesą, jog „vėliava“ geriausiai matoma tada, kai laikoma atskirai, t.y., kai lieka užribyje, „už borto“. „Susikūrėte, pakentėkite, jūsų dar laukia darbai“, – galimai aiškino V. Mazuroniui patyrę JAV žvalgybos asai. Jūsų interpeliacijos „nepraeina“? Taip ir turi būti. „Jūsų vaidmuo – amžina opozicija, o jūsų „vėliava“ bus ir toliau tyki“,- galimai aiškino nekantriems gausesnio lovio siekėjams „gėrio imperijos“ rezidentūros atstovai. Gal išaiškino ir tolesnių įvykių raidą?
Kai pamatau vadinamąjį Konstitucinį Teismą, vis prisimenu vaikystėje žiūrėtą pasaką „Trys dičkiai”. Jie irgi susėsdavo prie apkrauto stalo, protingom frazėm kažką svarstydavo, vis kažką regzdavo, kol netekusi kantrybės liaudis neparodė, kas yra tikrasis teisingumas bei jį lydintis „suverenas“.
Ir štai rugsėjo penktąją „dičkiai“ nusprendė – R.Paksas negali dalyvauti ateinančiuose Seimo rinkimuose. Ir iš karto prasidėjo „opijaus liaudžiai“ dozavimas…
Politologai suskubo aiškinti žmonėms, jog „Pakso aukos įvaizdis jau yra išsemtas“. Tačiau „pamiršo“ išaiškinti, jog žmonės palaiko „ant aukuro padėtas“ asmenybes, bet nepalaiko partijų, nesugebėjusių apginti savo vėliavnešių, kurie tapo aukomis. Nepriklausomai nuo to, ar buvo įmanoma juos apginti.
Beje, iš dalies taip galima paaiškinti ir pretenzingosios „Drąsos Kelio” partijos reitingų mažėjimą.
Dabar suprantama, kodėl socialdemokratai, pretenduojantys į lyderius naujame Seime, apskundė neva neteisėtą Seimo sprendimą dėl R. Pakso teisės kandidatuoti rinkimuose. Norima perimti dalį rinkėjų balsų.
Suprantama ir tai, kad ir kai kurie valdančiosios koalicijos nariai, siekiantys pratęsti „Hitachi” projekto įgyvendinimą, palaikė R.Pakso „apkaltos pratęsimo“ iniciatyvą.
Partija, nesugebėjusi vizualiai apginti savo vėliavnešių, objektyviai netenka savo populiarumo ir aukoja potencialių beelektoračių rinkėjų balsus kitoms partijoms. Ne dėl R.Pakso, bet dėl lovio.
Partijos vadovybė, supratusi, kur šuo pakastas, ėmė blaškytis. V. Mazuronis padrikai žada nežinia kokiais būdais ginčyti KT sprendimą, taip siekdamas sulaikyti TTP populiarumo smukimą, nes žino, kad tauta nevertina partijų, nesugebėjusių apginti savo „mušamų vėliavų“. Tai bent imituoja.
Na, o šiaip viskas aišku. Pas mus juk partijos sau, „vėliavos“ – sau. „Vėliavos“ turi likti už borto ir toliau būti tykios.
