Paskelbus nuosprendį buvusiai Ukrainos premjerei J.Tymošenko ir ją įkalinus, sujudo ES politiniai sluoksniai. Puikiai į visą šitą chorą įsipiešė Rusijos Premjero V.Putino komentaras. Visi dėjosi nesuprantą tokio teismo sprendimo. O ar buvo galima laukti ko kito? Ne…
Paskutiniais metais, ypač po 2010 pralaimėjimo prezidento rinkimuose, Tymošenko nebesuvaldė savo ambicijų ir tapo grėsme valstybės vientisumui bei stabilumui. Jos ryškiai demonstruojamas nacionalizmas skaldė ir tebeskaldo Ukrainą. Vienokiu ar kitokiu būdu reikėjo neutralizuoti šios politikės hiperaktyvumą, nes suskaldyta Ukraina niekam, apart lenkų, kurie puoselėja slaptą viltį atgauti įtaką viduramžiais valdytoje teritorijoje, nereikalinga. Tik ar vien lenkai? Apie tai kiek vėliau.
Ar tai politinis procesas? Formaliai ne, tačiau faktiškai taip. Kiekvieno politiko, ypač vyriausybės vadovo, veikloje surasime klaidų, kurios galimai neigiamai atsiliepė valstybės raidai…..
2009 metais Ukrainoje į pabaigą artėjo prieštaringai vertinamo tuometinio Prezidento V.Juščenko kadencija. Iki naujų rinkimų buvo likę šiek tiek daugiau nei metai. Premjerės kėdėje suposi aikštingoji J.Tymošenko, kuri iš „oranžinės revoliucijos” bendražygių labai greitai tapo Juščenkos politiniu priešininku.
Štai tų metų sausio mėnesyje ir „driokstelėjo” garsusis Rusijos – Ukrainos dujų „karas”. 2008 metų pabaigoje Ukraina nesutiko pasirašyti 2009 metų dujų tiekimo sutarties, reikalaudama kainų peržiūrėjimo. „Gazpromas” sausio pradžioje paskelbė, kad ši valstybė už jau patiektus energetinius išteklius skolinga beveik 1,5 milijardo dolerių ir pareikalavo skolą padengti. Priešingu atveju grasino sumažinti dujų tiekimą. Prezidentas tęsė ginčą, ir Rusija, netekusi kantrybės, sustabdė dujų tiekimą Ukrainai. Ši ėmėsi ekonominio „piratavimo” ir pradėjo naudoti savo reikmėm dujas iš tranzitinio kiekio Europai. Problema išaugo, į ginčą buvo priversta įsimaišyti ES. Padėtis pasikeitė.
Tokio masto provokacija – geopolitinis veikimas
Sunku įvardinti tuometinio Ukrainos Prezidento tikruosius tikslus. Jų galėjo būti ištisas „mazgas”. Paprastai tokio masto provokacijos – aš tai vadinu provokacija – vien dėl vidinių klaninių ar politinių rietenų nedaromos. Tai jau geopolitinis veikimas. O Juščenka, daugelio ekspertų ir net pačių eilinių ukrainiečių vertinimu, nebuvo tas vadovas, kuris, „nepasižvalgęs” po „šeimininko kiemą”, imtųsi tokios atsakomybės. Net pripažinus, kad Ukraina labai nukentėjo nuo 2008 metų pabaigoje prasidėjusios krizės: jos BVP kritimas buvo milžiniškas, valstybės ižde tešlamėjo keletas dolerių, ir ji balansavo ties nemokumo riba, pridėjus, jog stambiosios pramonės stabdymas būtų reiškęs tikrą ekonominį valstybės kolapsą, negali patikėti, kad nebuvo alternatyvos.
Taip, Ukraina jau minėtų metų pabaigoje buvo priversta kreiptis pagalbos į TVF. Žinant, kad ši organizacija prižiūrima JAV, šios valstybės indėlis sudaro beveik penktadalį visų TVF turimų lėšų, o pasaulinė 2008 metų krizė buvo organizuotas veiksmas, kuris turėjo savus tikslus, galima įtarti, jog milijardinės paramos skirimas buvo surištas su neviešinamais įsipareigojimais. Jei tai tiesa, tuomet kokių tikslų siekė užsakytojai?
Visų politinių spektaklių įtakotoja – ekonomika
Jau kuris laikas anglams ir amerikiečiams kėlė nerimą spartus ES ir Rusijos ekonominis ir politinis suartėjimas. Ypač Vokietijos. Verkiant reikėjo pristabdyti šį augantį tarpusavio bendradarbiavimą, nes jis buvo labai naudingas ir stiprino abiejų pusių ekonomines galias.
Turbūt neverta aiškinti, jog ekonomika ir yra tikroji visų politinių spektaklių įtakotoja.
2008 metais Gruzija išprovokavo karinį konfliktą su Rusija. Tokiais atvejais geopolitikoje priimta laikyti kaltu tą pusę, kuri pirmoji pradėjo karinius veiksmus. Tuo atžvilgiu ginčytis neverta. Tarptautinė komisija sutiko, kad Saakašvilio įsakymu gruzinai pirmieji pradėjo šaudyti. Išprovokavo, tai išprovokavo, bet, svarbiausia, patys gavo į „kailį” ir nesulaukė jokios realios pagalbos iš kitur. Prancūzijos Prezidentas pirmasis nuskubėjo „gesinti gaisro” ir pirmasis švelniai užsiminė apie Gruzijos atsakomybę. Tiesas, toks įvykių įvertinimas didžiajai pasaulio spaudai, kuri beveik visa valdoma iš vieno centro, buvo labai nenaudingas, todėl ir šiandien dar daug kas kaltina vien tik Rusiją.
Žodžiu, Europos kontinento didžiosios valstybės nerodė jokio noro palaikyti amerikiečių palaimintas politines avantiūras savo ekonomikų sąskaita.
O įvykiai Ukrainoje, pasukus informaciją reikiama linkme ir aktyviai padirbėjus diplomatams, turėjo kirsti Rusijos įvaizdžiui, arba, kas dar geriau, iššaukti plataus masto konfliktą tarp dviejų slaviškų valstybių. Kodėl ne?
Tarptautinius įsipareigojimus privalu vykdyti, kitaip vietoj pelno gausi nuostolius ir mokėsi netesybas. Milžiniški pinigai. „Už pinigus ir velnias šoka”. O kieme – pasaulinė krizė. Kiekvienas doleris, euras įgauna visiškai kitokį svorį ateičiai. Nėra jokios abejonės, kad, užsitęsus dujų krizei, nuostoliai galėjo būti katastrofiški. Ne tik Rusijai, bet ir ES.
Sumanytojų viskas buvo puikiai apskaičiuota: Rusija neturės kitos išeities, kaip nusileisti arba panaudoti jėgą.
Deja, vakariečiai niekada neperprato ir galutinai neperpras rusų. Jiems visada atrodo, kad jų gyvenimo būdas ir jų vertybės yra išimtinės ir universalios.
Julija apžaidžia Viktorą
2009 metų Rusija jau gerokai skyrėsi nuo Jelcino laikų Rusijos. Juščenkos veiksmai – geopolitinis antausis, kuris galėjo turėti rimtas grandinines pasekmes. Norinčių kirsti rusams iš peties niekada netrūko. Jų visais laikais pakako. Save gerbianti valstybė negalėjo leisti tokio „malonumo”.
Rusai puikiai suprato, kad panaudodami jėgą įsivels į brolžudišką karą, už kurį jiems niekada nebus atleista.
Reikalas labai rimtas. ES jau šaukė „gvoltas”, ir spaudimas Rusijai tik didėjo. Tada Putinas vyksta į Berlyną ir įspėja A.Merkel, jog visa ta avantiūra gali baigtis labai bjauriai. O konfliktas gali peržengti lokalines ribas ir įsukti kur kas didesnę karuselę.
Aišku, grasinimais ir perspėjimais Vokietijos nepaveiksi, bet visada galima susitarti. Apie ką dar buvo kalbėta, manau, žinoma tik siauram ratui žmonių.
Po šio vizito ES viršūnėlėje sudūzgė, sukruto, ėmėsi spausti Juščenką. O šis, žinodamas savo užsakovų galias, – nė iš vietos…..Tuo labiau, kad toks veikimas jam galėjo atnešti apčiuopiamus politinius dividentus.
Privertęs rusus nusileisti, jis būtų gerokai pakėlęs savo politinius reitingus, o karinis konfliktas neabejotinai būtų suteikęs dar vieną kadenciją ir galimai plačiai atvėręs vartus į NATO.
Neabejoju, kad toks planas rimtai buvo svarstomas. 2009 metais, būdamas Ukrainoje, tam tikruose sluoksniuose keletą kartų girdėjau tokias mintis.
Na, o kai neįmanoma paveikti Juščenkos ,tai gal pasiduos Tymošenko? Premjerė taipogi ruošėsi mūšiui dėl Prezidento kėdės. Jos aplinka skaičiavo, dėliojo. Stengėsi aktyviai veikti ir įsiteikti.
Ach, jau ta demokratija… Amžina politinių klanų kova, kurioje prekyba ir mainai – įprastas dalykas.
Juščenka nespėjo susigaudyti, o Julija – jau Briuselyje. Grįžusi ji skubiai surinko specialistų grupę šiam klausimui spręsti.
Juščenko, vis labiau jausdamas ES spaudimą, negalėdamas toliau ignoruoti stiprėjančio nepasitenkinimo ir rizikuoti balandžio mėnesyje įvyksiančios NATO sesijos Bukarešte rezultatais, kur, tikėtina, bus patenkintas Ukrainos prašymas priimti ją į šį bloką, susiruošė 2009 metų vasario 12 dieną deryboms į Maskvą.
Nespėjo. Julija atsirado ten anksčiau. Ir, pagal Ukrainos įstatymus, viršydama savo įgaliojimus, pasirašė ilgalaikę dujų tiekimo sutartį.
Apie ką viešai nekalbama
Iki tol dujas į Ukrainą tiekė bendra Ukrainos – Rusijos bendrovė, kurios 50% akcijų valdė „Gazpromas” ir 45% Ukrainai atstovaujantis verslininkas D.Firtašas. Pagal J.Tymošenkos pasirašytą ilgalaikę sutartį, nuo 2009 metų ši bendrovė buvo panaikinta, o dujų kaina peržiūrima kas ketvirtį, atsižvelgiant į pasaulinę naftos krepšelio kainą. Toks susitarimas lėmė, kad Ukrainai importuojamų dujų kaina gerokai šoktelėjo aukštyn. Ką tai reiškia?
Ukraina dalį naudojamų dujų išgauna pati, bet jų pakanka tik buitiniams vartotojams, o sunkioji pramonė – pagrindinis valstybės maitintojas – naudoja tik importuotas dujas. Kainos pakilimas neigiamai atsiliepė pramonės produkcijos savikainai. Tai sudarė rimtų sunkumų eksportui, ypač krizės metais, ir ženkliai sumenkino pelningumą.
Be to, ilgalaikė sutartis susiaurino politinio manevro galimybes ateityje ir kažkam atėmė milžinišką „finansinio pyrago” kąsnį.
Pridėkime, kad Ukraina, norėdama išgyventi krizę, privalėjo skolintis. Sutartis tą skolą tik padidino.
Kaip besisuktum, bet neigiamas poveikis šalies ūkiui – akivaizdus.
Tačiau galimai buvo išvengta jėgos panaudojimo ir išlaikytas šalies vientisumas. Viešai apie tai niekas nekalba, todėl gynyba tokio fakto naudoti negali.
Kita pretendentė ji – Julija
Gal Julija nežinojo, kad pažeidžia veikiantį savo šalies įstatymą? Abejoju. Manau, ji puikiai suprato savo veiksmus. Tai kodėl rizikavo? Tuo labiau, kad tuometinis Prezidentas tik ir laukė progos ja atsikratyti. (Tiesa, tyrimas buvo pradėtas ne Janukovyčiaus įsakymu, o to paties Juščenkos dar 2009 metais.)
O kodėl nerizikuoti? Vakarai už riziką pažadėjo paramą rinkimuose, o Putinas, atsidėkodamas, sutiko šįkart nesikišti. Toks politinių kortų pasjansas turėjo atvesti į pergalę, o nugalėtojai – neteisiami. Po rinkimų ES būtų galima priminti apie save ir paprašyti pagalbos atsikratant tokios sutarties.
O Juščenko? Jis gi veikiantis Prezidentas? Ką ten Juščenko! Jo maitintojai, pamatę negebėjimą įvykdyti net vidutinio sunkumo politinę užduotį, pasirinktų kitą pretendentą. Tokį, kuris sugebės atvesti Ukrainą į NATO.
Neabejotinai tai bus ji, Julija.
Taip ar panašiai buvo mąstoma jos aplinkoje.
Julija nesusivaldė
Mes manome, kad aukščiausius postus užimantys politikai gyvena kažkokį nežemišką gyvenimą. Nieko panašaus. Visi jie yra žmonės, todėl melas, apgavystė, pyktis, pavydas jiems, kaip ir mums, nėra svetimi bruožai. Tik, jei nuo mūsų „blūdijimų“ kenčia nedidelė mūsų aplinka, tai aukšto rango politikų kvailiojimai atsiliepia visiems skaudžiai ir ilgai. Viešumoje – mes visi tolerantiški demokratai, asmeniniame gyvenime dažniausiai – parsiduodantys autokratai.
Deja, nors visi duotus pažadus vykdė su kaupu, bet Julijai nepasisekė. Nedaug balsų pritrūko, bet pritrūko. Ar klaidos bus panaudotos prieš tave, priklauso nuo tavo tolimesnės veiklos ir pragmatiško požiūrio į pasikeitusią aplinką.
Tymošenkai nepavyko suvaldyti savų emocijų. Nepavyko susitaikyti su pralaimėjimu ir ilgesniame politinės kovos nuotolyje pabandyti paversti tai savo pergale. Visi jos veiksmai teismo metu ar skelbiant nuosprendį rodo, kad ekspremjerė tuomet taip ir nesuprato, kas realiai įvyko. Iš esmės jos, kaip tvirto nacionalinio politiko, ateitis – labai miglota. Vargiai jinai beatgaus tą svorį, kuris leistų jai artimiausioje ateityje pretenduoti į aukščiausius valdžios ešelonus.
Labas rytas, bet jau vakaras
Vakarai, tarsi atsibudęs iš miego barsukas, dabar visais būdais bando įtakoti Ukrainos valdančiąją daugumą ir Prezidentą, bet „traukinys jau nuėjo“. Tai daryti reikėjo kur kas anksčiau. Keista, kad tokio aktyvaus spaudimo nebuvo teismo metu.
Ne, jis, aišku, buvo, bet ne toks griežtas. O ką Janukovyčius dabar gali padaryti? Teismo sprendimas – įsiteisinęs. Bandymas jį keisti savo galiomis būtų aiškus Konstitucijos pažeidimas. Gal to ir siekiama?
Galima suteikti malonę, bet Tymošenko neprašo. Ji užsispyrusiai reikalauja ją išleisti gydytis į Vokietiją. Tik, kad ta liga…
Žodžiu, situacija visais atžvilgiais bjauri. Vakarai, o ir Rytai, pateko į negražią padėtį: moteriškė tiek padėjo, o tas „diktatorius”, tas bjaurus „žmogėnas”, ėmė ją ir pasodino.
Keisčiausia, kad niekas „neprisimena”, kas ir kada tą bylą užvedė, o Ukrainos demokratiškai išrinkta valdžia jau liejama purvais, jai grasinama boikotais, tarptautinėmis sankcijomis… Ir visa Ukraina, tarsi burtų lazdelei mostelėjus, staiga tapo nedemokratiška šalimi.
Ar vieno, ar kito vadovo elgesiu matuojamas 46 milijonų žmonių demokratiškumo laipsnis? Tai kam visas tas vaidinimas?
Valstybės – tai šachmatų figūros geopolitiniame žaidime
Ukraina yra didžiausia Rytų Europos valstybė. Velniškai geroje geostrateginėje padėtyje. JAV ji ir Baltarusija reikalingos tam ,kad „uždaryti” Rusiją, priversti ją suktis į Aziją. O ten – Kinija, kuriai beprotiškai reikia erdvės ir milžiniškų resursų. Laikui bėgant diplomatai surastų būdą, kaip supjudyti šias dvi geopolitines jėgas ir jų pjautynes paversti Vakarų civilizacijos laimėjimu. Tai jau istorijoje buvo. Tereikia prisiminti XX amžiaus karus, kuriuose anglosaksų sukonstruotas geopolitinis „instrumentas”- Vokietija, griovė „seną pasaulį” ir savo pralaimėjimu užtikrino „naujos tvarkos”, valdomos iš už Atlanto, įsigalėjimą. Dabarties imperijai gyvybiškai svarbu išlikti. Sumenkinti, sukaustyti ir atsikratyti naujais, augančiais geopolitikos centrais.
Neturėtume manyti, kad visi „naujosios tvarkos” sąjungininkai yra vieningos nuomonės. Tuo labiau, kad į tą sąjungą visi atėjo įvairiais keliais ir ne visada savo noru. Viešai tarp sąjungininkų demonstruojama vienybė, tačiau realiai visada vyksta tarpusavio trintis ir „pokiliminiai” procesai. Tikslai gerokai skiriasi.
Vokietija, kuri jau kelis pokarinius dešimtmečius slapta svajoja išsilaisvinti iš okupacijos gniaužtų, savo teritorijoje turi tebestovinčius anglų ir amerikiečių karinius dalinius, ir ji iki pat 2010 metų dar mokėjo reparacijas. Gerokai pasimokiusi iš praeities, ji mato savo didesnės nepriklausomybės įtvirtinimą, atsikratant ekonominių, finansinių gniaužtų. Tam reikia artimo bendradarbiavimo su Rusija, nes joje – resursai, o Vokietijoje – technologijos.
Tačiau Rusija turi tapti pakankamai stipria geopolitine galia, kad apsaugotų senąją Europą nuo galimų smūgių iš imperijos.
Visi žaidžia geopolitinius šachmatus ir visi stumdo figūras. O tos figūros – valstybės, tautos…
Ukraina – svarbi europinio žaidimo dalis
Ukraina yra svarbi šio europinio žaidimo dalis. Atvirai išsakyti savo pozicijas valstybės negali ir nėra įpratusios, todėl mes matome ir intuityviai jaučiame, kad viename ar kitame veikime ne viskas švaru. Tik nesuprantame, kas dedasi, ir kaltiname savas vyriausybes, o jos dažnai negali atskleisti tikrųjų tikslų, negali paviešinti slaptų susitarimų.
Taigi, jei JAV ir D.Britanijai Ukraina reikalinga vieniems tikslams, tai Vokietija, Prancūzija, Italija jos ateitį mato kiek kitaip. Visos jos puikiai supranta, kad kariauti su Rusija – neįmanoma, o prilaikyti ją reikia.
Jau sakiau, kad šioje valstybėje nuo amžių glūdumos taip susiklostė, kad jaučiama tvirta takoskyra tarp požiūrių į Vakarus ir į Rytus. Tie skirtumai labai ryškūs net kalbine ar kultūrine prasme. Rytinė Ukrainos dalis visada liks ištikima broliams slavams, o vakarinė su viltimi žvelgs į Europą.
Amerikiečiai neprieštarautų šios valstybės skilimui. Jiems svarbus jėgos lankas apie rusus. Tam užtektų ir vakarinės Ukrainos teritorijos.
Europos didžiosios valstybės nenori dar vienos naštos ant savo pečių. Jos ir taip jau įvykdė daugelį pageidavimų ir sutiko po ES sparnu priglausti daugelį posovietinės erdvės valstybių.
Tiesa, tas rinkos padidėjimas joms atnešė milžiniškus pelnus, bet, prabėgus medaus mėnesiams, vis daugiau tenka atseikėti jų išlaikymui, o imperijos veikimas jų ir kitų pasaulio valstybių atžvilgiu vis labiau chaotiškas ir nenuspėjamas.
Todėl Vokietija taip uoliai vykdo „priešišką” „nedemokratinėms” valstybėms politiką Europoje, kad stumte stumia jas į Rusijos glėbį.
Ir ne tik Vokietija. O Rusija? Ji stebi ir laukia. Koks skirtumas, ar dalis obuolio, kuris vadinasi Ukraina, ar visas jai atiteks? Jei dalis, tai geriausia. Ten didžiausi geležies rūdos (trečia valstybė pasaulyje pagal jos atsargas), titano, magnio, akmens anglies klodai. Ten stambiausia Ukrainos pramonė ir užtikrintas įsitvirtinimas prie Juodosios jūros.
Julijos „telegrama“ Europai per Grybauskaitę
Todėl mes ir matome tokius skirtingus politikus, keičiančius vienas kitą prie Ukrainos valstybės vairo.
Juščenko, buvęs Prezidentas, visa savo esybe atsidavęs JAV tikslams. Tymošenko, kuri stengėsi įtikti vieniems ir kitiems, ir Janukovyčius, kurio klanas mato Ukrainos ateitį dar kitaip.
Nors kaltiname Rusiją, kad ji žiauriai įtakoja ir veikia Ukrainos valdančiuosius, bet jos veikimas yra absoliučiai kitoks. Ji neturi savo žmogaus. Ji veikia per tarpininkus ir laukia. Neabejotinai sulauks, kaip sulaukė Baltarusijos. Tik laiko klausimas.
O Tymošenko? Ką Tymošenko. Dar kurį laikas „pasėdės“, o vėliau bus matyti. Vokietijai, Rusijai ir kitoms pritariančioms ir suprantančioms valstybėms pakanka jėgų priversti Janukovyčių veikti. Viskas priklauso nuo pačios Julijos. Todėl visai neseniai mūsų Prezidentė aplankė „didžiąją kankinę” ir viešumoje perdavė jos žodžius: „Pirmiausia ji galvoja apie savo ir jūsų šalies ateitį. Ukrainos europinės integracijos perspektyvos jai yra svarbus veiksnys. Ji ragina visus – valdžią ir žmones – neužmiršti, kad reformos turi vykti europinės integracijos keliu ,negalima savęs įzoliuoti. Ji nenori būti tuo akmeniu, už kurio užkliuvusi Ukraina gali suklupti ir ragina valdžią ir žmones siekti laisvos europietiškos Ukrainos”.
Tai ne šiaip sau persakyti žodžiai. Ne dėl to Grybauskaitė vyko pas ją. Tai – pareiškimas, kuriame užkoduotas sutikimas: jei bus paleista, siekti Europos tikslų (didžiųjų valstybių matomų tikslų, kuriems pritaria rusai) ir prašymas nekreipti dėmesio į tas vidines tarpusavio rietynes.
Kaip viskas vyks, pamatysime vėliau.
Viena, esu įsitikinęs: Janukovyčiaus politika, kuria jis bando išlaikyti Ukrainos vientisumą ir savarankiškumą, neįtiks nei Vakarams, nei Rytams.
