Lietuvos politikai nuolat važinėja į Ukrainą ir moko ukrainiečius, kaip jie turėtų gyventi, kaip reikia valdyti valstybę. Vis dėlto kai kada Lietuvos politikai pasinaudoja ir ukrainiečių vertingais patarimais. Pavyzdžiui, ukrainiečių oligarchas I. Kolomoiskis yra pasakęs, kad oligarchai turėtų gyventi gerai, tada ir visiems gyventi bus gerai.
Šį I. Kolomoiskio priesaką siekia įgyvendinti ir socialdemokratinė A. Butkevičiaus vyriausybė, kuri šiam tikslui įgyvendinti už 5 mln. litų pasamdė Lietuvos mokslininkų ir užsienio ekspertų grupę tam, kad jie sukurtų naują socialinį Lietuvos modelį. A. Butkevičius šiuo modeliu labai džiaugėsi ir jį gyrė.„Neatremiamas“ buvo A. Butkevičiaus argumentas, kodėl reikėjo tą socialinį modelį kurti iš esmės keičiant Darbo kodeksą – atseit Darbo kodeksas šiems laikams yra visai netinkamas, nes jis yra sovietinis.
Iš tikrųjų – ant dešros užklijuok etiketę „Tarybinė dešra“, o ant Darbo Kodekso – „Sovietinis darbo kodeksas“ ir ramia sąžine tą dešrą galėsi įmesti į srutų duobę, o kodeksą – į laužą.
Vis dėlto, panašiai, kaip ir konservatoriai, negalėdamas pakęsti sovietinio kvapo, A. Butkevičius šiuo atveju elgiasi būtent taip, kaip būdavo elgiamasi ir sovietmečiu.
Sovietmečiu dirbau vienoje metalo apdirbimo įmonėje. Įmonėje būdavo lėšų, kurias būdavo galima panaudoti tik, kaip dabar galėtume pavadinti – inovacijoms. Kadangi šių lėšų negalima būdavo panaudoti įmonės viduje, jas skirdavo kokiam nors moksliniam institutui, kad tas institutas sudarytų technologinį procesą naujų staklių gamybai. Tie mokslininkai iš mokslinio instituto darbą atlikdavo gerai – technologiniai maršrutai, įrangos brėžiniai būdavo padaryti gražiai, kruopščiai, pagal visus standartų reikalavimus.
Tačiau kas gi atsitikdavo vėliau su tuo moksliniu darbu? Ogi jis būdavo padedamas kur nors giliai į stalčius, visai nesigilinant į tą rašliavą. Mat įmonės vadovams pakako sveiko proto tam, kad jie suprastų, jog iš viso to nieko gero nebus. Įmonės techniniai darbuotojai viską darė savaip – daug paprasčiau ir viską pritaikydami prie vietinių sąlygų. Jeigu jie būtų bandę įgyvendinti mokslininkų projektus, tai būtų tekę taisyti daugybę klaidų, o tikėtinas galutinis rezultatas būtų šnipštas.
Jeigu Lietuvos vadovai taip pat turėtų pakankamai sveiko proto, tai jie taip pat tą mokslininkų sukurtą socialinį modelį padėtų kur nors į archyvą ir juo neerzintų Lietuvos žmonių.
Socialinis modelis – oligarchų, verslininkų pageidavimų rinkinys
Darbo ir socialinės apsaugos ministrė A. Pabedinskienė sakė, kad socialinį modelį ruošė 30 mokslininkų, profesorių ir užsienio ekspertų. Tai reiškia, kad kiekvienas tas profesorius už savo darbą gaus maždaug po 50 tūkstančių eurų. Ką gi – tegul profesoriai džiaugiasi tais savo pinigais – Judo grašiais.
Tačiau profesoriai turėtų sąžiningai pripažinti, kad tas jų sukurtas vadinamas socialinis modelis – tai oligarchų, verslininkų pageidavimų rinkinys.
A. Butkevičius sakė, kad būtina įgyvendinti šį socialinį modelį todėl, kad jis atspindi šiuo metu pasaulyje vyraujančias tendencijas. Bet juk dabar pasaulyje madingas ir islamas, tad nejaugi dėl to ir mes Lietuvoje – katalikiškoje Marijos žemėje turėtume kurti islamo valstybę?
O jeigu šiuo metu pasaulyje populiarios neoliberalizmo idėjos, tai nejaugi dėl to ir Lietuvos socialdemokratai, numetę savo socialdemokratinę ideologiją į šiukšlyną, turi vadovautis tomis svetimomis idėjomis? O gal tai reiškia tik tai (ką, beje, buvo galima jau seniai pastebėti), kad Lietuvos socialdemokratai iš tikrųjų nėra jokia socialdemokratai, bet liberalai? Kitaip sakant – Lietuvos socialdemokratai yra vilkai apsirengę švelnaus avinėlio, ėriuko kailiais. Vis dėlto, nors kailis ir svetimas, tikrąją prigimtį išduoda vilkiški veiksmai.
Kam iš tiesų naudingas siūlomas socialinis modelis?
Socializmo modelis darbo grupės vadovas T. Davulis teigia, jog šis modelis bus naudingas visiems – tiek darbdaviams, tiek dirbantiesiems, tiek bedarbiams, tiek ir pensininkams. Kad bus naudingas darbdaviams, yra akivaizdu. Darbdaviai naudą pajus konkrečiomis pinigų sumomis, o štai visiems kitiems nauda bus tik kažkur tolumoje matomas miražas, prie kurio bandant priartėti, jis dingsta iš akių.
Mokslininkai siūlo išeitines kompensacijas, kurios mokamos, jeigu dirbantysis atleidžiamas darbdavio valia be jokios rimtos priežasties, sumažinti nuo 6 iki vieno arba pusės (smulkiajam verslui) atlyginimo. Teigiama, jog drastiškai sumažinus išeitines kompensacijas, tie atleistieji darbuotojai gaus šiek tiek didesnes bedarbio pašalpas.
Vis dėlto šiuo atveju mokslininkai ignoruoja paprastą taisyklę, kurią žino kiekvienas Seimo narys (keista, kad tos taisyklės nežino mokslininkai) ir kurios reikalavimų neįvykdžius, jo pateiktas pasiūlymas yra net nesvarstomas – teikiant pasiūlymą, kurio įgyvendinimui reikia papildomų lėšų, būtina nurodyti tų lėšų šaltinį. Iš ko bus mokamos tos didesnės bedarbio pašalpos – iš kiauro valstybės biudžeto, ar iš kiauro Sodros biudžeto?
Profsąjungos siūlo išeitinių pašalpų mokėjimą perkelti nuo darbdavio į garantinį fondą. Tačiau tokiu atveju būtina padidinti darbdavių mokamą mokestį į garantinį fondą, nes, jeigu to nebus padaryta, tai lėšų, kurios šiuo metu yra tame fonde, neužteks išeitinėms kompensacijoms mokėti. Darbdaviai nori turėti draudimą krizės arba nes4kmės atveju (galėtų atleisti darbuotoją be išeitinės kompensacijos), bet nenori už tą draudimą mokėti, siekia, kad už jų nesėkmes sumokėtų valstybė arba nukentėtų darbuotojas.
Mokslininkai siūlo Sodros problemas spręsti perkeliant bazinę pensijos dalį iš Sodros į valstybės biudžetą. Deja, ir šiuo atveju jie ne sprendžia esamą problemą, bet tik sukuria dar vieną naują problemą. Mat siūloma Sodros mokestį sumažinti 12 – 13% (nuo 34 iki 22%). Dėl to Sodra neteks maždaug 1,2 mlrd. eurų (apie 4 mlrd. litų).
Mokslininkai nesako, kuo reikėtų kompensuoti tokius didelius biudžeto praradimus. Tai reiškia, kad tektų arba didinti valstybės skolą, biudžeto deficitą, arba mažinti pensijas, arba didinti nedarbą atleidžiant biudžetinės sferos darbuotojus ir mažinant jų atlyginimus. Visa tai veda į aklavietę, į žmonių gyvenimo blogėjimą, į ekonomikos žlugdymą. Nejaugi tokia ir buvo mokslininkų užduotis?
Vadovaujasi ne rinkos, bet sovietinės planinės ekonomikos dėsniais
Darbo ir socialinės apsaugos ministerija savo išleistame propagandiniame laikraštėlyje teigia, jog, priėmus mokslininkų siūlomus pakeitimus, per artimiausius metus bus sukurta daugiau kaip 200 tūkstančių naujų darbo vietų. Tačiau juk šis teiginys yra visiška nesąmonė, prieštaraujanti elementariems ekonomikos dėsniams. Liberalizavus Darbo kodeksą ir sumažinus dirbančiųjų pajamas, darbo vietų skaičius, priešingai, sumažės.
Nors tiek A. Pabedinskienė, tiek T. Davulis, tiek ir A. Butkevičius deklaruoja, kad jie labai nemėgsta to, kas buvo sovietmečiu – sovietinės ekonomikos, tačiau, darydami išvadas, jie remiasi būtent sovietinio modelio ekonomika. Jie visi sako, kad darbo vietas kuria darbdavys. Todėl, jų numone, reikia duoti darbdaviams pinigų ir tuomet, gavę tuos pinigus, darbdaviai ims kurti darbo vietas, kurių skaičius bus proporcingas gautų pinigų kiekiui. Tuo tikslu jie siekia perskirstyti pajamas, atimdami jas iš dirbančiųjų ir perduodami tas atimtas lėšas oligarchams, verslininkams tam, kad jie už tas lėšas sukurtų daugiau darbo vietų.
Sovietiniais laikais planinėje ekonomikoje iš tikrųjų viskas taip ir vykdavo – darbo vietas kurdavo darbdavys. Tas darbdavys, kuriuo tada būdavo valstybė, statydavo gamyklas, tos gamyklos gamindavo kokią nors produkciją nepriklausomai nuo to, ar tos produkcijos kam nors reikėjo, ar nereikėjo. Deja, rinkos ekonomikoje, kurioje mes šiuo metu gyvename, galioje visai kiti dėsniai. Net ir turėdamas lėšų darbo vietoms kurti, darbdavys tų darbo vietų nekurs, jeigu negalės parduoti produkcijos, kuri bus pagaminta tose darbo vietose.
Tačiau jeigu bus didelė jo gaminamos produkcijos paklausa, tai darbdavys sugebės sukurti daugiau darbo vietų net ir iš savo turimų vidinių rezervų, apkraudamas pilnai neišnaudotus savo gamybinius pajėgumus. Tai reiškia, kad, esant rinkos sąlygoms, norint pakelti ekonomiką, kurti naujas darbovietes, reikia didinti paklausą. Kitaip sakant – didinti eilinių vartotojų – dirbančiųjų, pensininkų pajamas.
Manau, kad šie elementarūs rinkos dėsniai turėtų būti suprantami net ir pačiam didžiausiam kvailiui. Deja, nei mokslininkai, nei Vyriausybės vadovai, nei bankų ekspertai šių laisvos rinkos dėsnių nežino, nesupranta, kaip ta laisvos rinkos ekonomika veikia. Todėl jie visi vadovaujasi ne rinkos, bet sovietinės planinės ekonomikos dėsniais ir siūlo mažinti paklausą – kuo daugiau atimti iš dirbančiųjų ir pensininkų.
Darbas – be darbo laiko apskaitos?
Mokslininkai siūlo atleidimo iš darbo apribojimus ir įvairias kitas garantijas dirbantiesiems iš Darbo kodekso perkelti į kolektyvines sutartis. Kitaip sakant – tai, ką šiuo metu dirbantieji jau turi, liberalizavus kodeksą jie turės išsikovoti, jėga išplėšti iš darbdavių.
Mokslininkai nori tą dirbančiųjų kovą dar labiau pasunkinti, uždrausdami profsąjungoms atstovauti tuos dirbančiuosius, kurie nėra profsąjungų nariai. Šiuo metu profsąjungoms riklauso mažiau kaip 10% dirbančiųjų. Todėl likusieji 90% dirbančiųjų apie kokias nors garantijas galės tik svajoti.
Nieko gero negali tikėtis ir tie 10% profsąjungiečių, nes iki šiol profsąjungų kova su darbdaviais nedavė jokių pozityvių rezultatų. Dirbantiesiems, jeigu bus įgyvendintos T. Davulio vadovaujamos mokslininkų darbo grupės pasiūlytos darbo santykių reformos, liks tiks teisė dirbti tada ir tiek, kada ir kiek pareikalaus darbdavys.
Pasak T. Davulio, „nereikia darbo laiko apskaitos vesti“, nes darbo laiko apskaitos žiniaraščiai tėra nereikalingas popierizmas. Darbdaviai galės deklaruoti, kad darbuotojas per mėnesį dirba tik 8 valandas, nors faktiškai jis kasdien turės dirbti po 12 valandų. Nesant darbo laiko apskaitos, niekas, joks darbo inspektorius negalės nustatyti darbo įstatymų pažeidimo. Tokiu būdu Darbo kodekso liberalizavimas padidins šešėlinę ekonomiką.
Lygiuojasi į Daniją, bet tik ne atlyginimais
Politikai ir mokslininkai, ekonomistai teigia, kad liberalizuoti darbo santykius būtina todėl, kad taip daro ir kitos šalys, kuriose visa tai pasiteisina. Dažnai pateikiamas Danijos pavyzdys. Tačiau politiškai nutyli tai, kad Danijoje dirbantysis ir bedarbis gauna labai daug garantijų iš valsybės. Lietuvoje gi visas socialines garantijas dirbantiesiems norima naikinti.
Danų ekspertas T. M. Jorgemonas žurnale „Veidas“ (2015 m. Nr. 8) rašo: „Turi būti tam tikro lygio nedarbo draudimas, socialinis saugumas, nes be jo negali būti darbo santykių lankstumo. Negalima žmogaus atleisti, jeigu jis darbdaviui tiesiog nepatinka.“
Lietuvos darbdaviai būtent ir siekia Darbo kodekse įteisinti galimybę darbdaviui atleisti darbuotoją vien tik dėl to, kad jis darbdaviui tiesiog nepatinka.
Lietuvos politikai turi tą savybę, kad jie nemato to, kas užsieniuose yra gerai, o mato tik tai, kas ten daroma blogai ir stengiasi tuos blogus darbus pakartoti ir Lietuvoje. Jie stengiasi konkuruoti su Latvija, Estija ir kitomis valstybėmis, blogindami sąlygas savo darbuotojams, bet nesiruošia didinti minimalaus atlyginimo iki Estijos, Latvijos ir tuo labiau kitų Europos Sąjungos šalių lygio.
Kodėl iš tiesų trūksta darbo jėgos?
Europarlamentaras R. Paksas yra išsakęs idėją, kad reikėtų siekti, jog visoje Europos Sąjungoje minimalios žmonių pajamos būtų vienodos. Toks siekis, manau, yra teisingas. Tiktai reikėtų lygiuotis ne į mažiausias, bet į didžiausias minimalias pajamas.
Deja, politikai nieko nepadarė tam, kad Lietuvos žmonių pajamos bent jau artėtų prie Europos Sąjungos vidurkio. Užtat jie sukėlė didžiulį triukšmą protestuodami prieš Vokietijos, Prancūzijos ir kai kurių kitų šalių reikalavimus, kad Lietuvos vairuotojams, vežantiems krovinius per tų šalių teritoriją, būtų mokamas bent jau minimalus tose šalyse nustatytas atlyginimas.
Toks reikalavimas yra visai logiškas ir teisėtas, nes Europos Sąjunga draudžia kitų šalių verslininkams dempinguoti atlyginimus tų šalių, kuriose jie dirba.
Lietuvos vežėjai nuolat skundžiasi, kad jiems trūksta kvalifikuotos darbo jėgos. Įdomu, kad Lietuvos verslininkai kvalifikuotos darbo jėgos neranda Europos Sąjungoje, o ją randa tik Baltarusijoje, Ukrainoje arba kokiose nors atsilikusiose trečiojo pasaulio šalyse.
Tačiau iš tikrųjų Lietuvoje darbo jėgos „trūksta“ ne todėl, kad čia niekas nemoka vairuoti automobilių, bet dėl to, jog darbo apmokėjimo sistema yra labai neskaidri, o vairuotojų gaunami atlyginimai yra maži, todėl net ir lietuviai nenori dirbti tokiomis blogomis sąlygomis, nekalbant jau apie kitų ES šalių dirbančiuosius. Deja, Lietuvos politikai tos atlyginimų sistemos visai nesistengia sutvarkyti ir aklai pritaria godžių verslininkų norams.
Demagogija iš verslininkų pusės
Verslininkų pateikiami argumentai dažniausiai yra labai primityvūs, neišradingi, neskaniai kvepiantys demagogija. Pavyzdžiui, verslininkai teigia, jog dėl šiuo metu egzistuojančių ilgų atleidimo terminų darbuotojai praranda motyvaciją dirbti, o darbdavys netenka jo kuriamos vertės. Tačiau darbdaviai labai nori, kad neterminuotam darbui būtų įteisintos terminuotos sutartys.
Bet juk tokiu atveju darbuotojas taip pat neturi motyvacijos kokybiškai dirbti žinodamas, kad, pasibaigus sutarčiai, jis be ceremonijų bus išmestas iš darbo. O iš tikrųjų abiem atvejais darbdavio tikslas yra vienas – kuo mažiau sumokėti savo darbuotojui.
Dar vienas demagoginis verslininkų teiginys yra tas, kad lankstesni darbo santykiai yra naudingi pačiam darbuotojui, nes atseit esant tiems lankstiems darbo santykiams darbdavys galės darbuotoją išleisti iš darbo tvarkytis kokių nors savo reikalų.
Tačiau juk ir dabar niekas to daryti nedraudžia, viskas priklauso nuo darbdavio geranoriškumo. Deja, būtent geranoriškumo darbdaviams labiausiai ir trūksta. Būtent dėl to geranoriškumo trūkumo darbdaviai ir stengiasi žūt būt prastumti Darbo kodekso liberalizavimą, kuris dirbančiuosius leis paversti vergais, dirbančiais 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę, tame skaičiuje, pažeidžiant katalikiškąsias nuostatas, net ir sekmadieniais.
Kas dar daugiau žalos – „šnipai“ ar „mokslininkų“ veikla?
Politikai ir mokslininkai, stumdami darbo santykių liberalizavimą, kartoja įprastinius burtažodžius, tinkančius visais atvejais. Atseit liberalizavimas leis pritraukti užsienio investicijas. Tas pat buvo sakoma ir stojant į ES, į NATO, įvedant eurą, tačiau niekada tokios prognozės nepasitvirtino.
Ypač aktyvūs, agituodami liberalizuoti darbo santykius, yra Investuotojų forumo vadovai, kurie atstovauja užsienio investuotojams.
Tačiau kam Lietuvai reikalingi tokie investuotojai, kurie nesugeba Lietuvos dirbantiesiems mokėti net ir minimalaus atlyginimo su visais tokiu atveju priklausančiais mokesčiais valstybei ir, kurie nesugeba savo įmonėje organizuoti normalaus ritmiško darbo?
Manau, kad daug daugiau naudos būtų, jeigu Lietuvos valstybės saugumo departamentas ne gaudytų tikrus ar tariamus Rusijos šnipus, bet pasidomėtų panašių į T. Davulį „mokslininkų“ veikla, jų užsakovais ir jų stumiamomis idėjomis, kurios daro didžiulę žalą Lietuvos žmonėms, Lietuvos valstybei, jos ekonomikai ir kurios naikina Lietuvos valstybę, o Lietuvos žmones verčia emigruoti į užsienį. Joks Rusijos šnipas nesugebės padaryti tiek žalos Lietuvai, kiek jos padarys tokie „mokslininkai“.
Mokslininkai teigia, jog, įgyvendinus jų siūlomą socialinį modelį, sumažės „šešėlis“ ir darbo santykiai taps skaidresni, pagerės pensininkų padėtis, bus sukurta daugiau darbo vietų ir sumažės skurdas. Tačiau jeigu šį modelį atidžiau panagrinėtų kas nors, turintis bent truputį sveiko proto ir elementarių ekonominių žinių, tai būtų priverstas konstatuoti, jog šis mokslininkų, apsimetančiais dievuliais, sukurtas socialinis modelis padidins šešėlinę ekonomiką ir dar labiau sumažins darbo santykių skaidrumą, pablogins pensininkų padėtį, sumažins darbo vietų skaičių ir padidins skurdą.
