Žmogus linkęs susirasti vieną vienintelį ir teisingą autoritetą. Maža to, jei toks ar tokie atsiranda, tai jie patys ar kiti jų vardu gali skelbti šyvos kumelės kliedesius ir visa tai bus priimama kaip šventa tiesa.
Jau kurį laiką vis užkliūdavau už teiginių, esą „Nobelio premijos laureatas teigia, jog ŽIV virusas nesukelia AIDS“ arba „Nobelio premijos laureato nuomone, alternatyvioji energetika neperspektyvi“, arba dar egzistuoja aibė alternatyviosios medijos šaltinių, kur dažni kliedesiai būtinai paremiami autoritetu ir ne šiaip autoritetu, o tokios absoliutaus proto mato, kaip Nobelio premijos turėtoju.
Galiausiai man pasidarė labai įdomu, iš kur čia kojos dygsta, ir tuo pačiu kiek plačiau panagrinėjau, kas gi tos žymiosios Nobelio premijos. Tuo labiau, kad ne man vienam kai kurie jos nugalėtojai mažų mažiausiai atrodo keistai. Kaip koks B.Obama, gavęs ją po 9 mėn prezidentavimo ir gavęs nesuprasi, ar už tai, kad jis pirmas afroamerikietis prezidentas, ar kad jis tiesiog ne Džordžas Bušas ir bent jau pažadėjo nutraukti karus, ko, kaip žinome, ne tik nepadarė, tačiau ir dar 2 pakurstė.
Taigi tikrų Nobelio premijų yra 5 ir jos įteikiamos už pasiekimus: fizikoje, chemijoje, fiziologijoje ar medicinoje, literatūroje ir už taikdarišką veiklą.
Ekonomikos Nobelio vardo premija yra Švedijos banko įsteigta 1969 metais ir apie ją nekalbėsime, nes su Alfredo Nobelio testamentu neturi nieko bendro.
Be abejo, per daugiau nei 100 metų su šia premija buvo įvykę daug linksmų dalykų net apdovanojant tikruosius mokslininkus. Tarp jų, štai, Fritzas Haberis, 1918 m. nominuotas už amoniako sintezės atradimą. Viskas kaip ir būtų buvę gerai, jei ne mažas niuansas – tie jo tyrimai buvo cheminio ginklo kūrimo pasekmė. Na, o pats jis dar su 3 būsimais Nobelio premijos laureatais suplanavo ir įvykdė cheminę ataką I-ojo pasaulionio karo metu prie Ipro upės. O 1920-aisiais, beje, jo institute buvo sukurtas ir žymusis Ciklonas B.
Taip, gerbiamieji, tai vyko dar tuomet, kai toks Adolfas dar tik aludėse liejo nuoskaudą dėl pralaimėto karo. Na, bet čia laikykime normaliu dalyku, nes pati Nobelio premija, o tiksliau, jos pinigai – tai pinigai būtent iš karo pramonės.
Kaip žinia, Alfredas Nobelis paliko kapitalą premijai mokėti būtent pardavęs savo turėtus aktyvus ginkluotės pramonėje. Jie buvo pradžioje laikomi ir valdomi Švedijos bankuose ir premija buvo išmokama iš jų prieauglio. Vėliau kai kas pasikeitė, bet apie tai vėliau.
Taigi 1926 metais Nobelio premiją medicinos srityje gavo danų mikrobiologas Johanesas Fibegeris, eksperimento keliu nustatęs, kad vėžį sukelia parazitinės kirmėles. Sensacija, sakyčiau, net ir iš XXI a. aukštumų. Tik štai, kaip netrukus paaiškėjo laboratorinės žiurkės jokiu vėžiu nesusirgdavo, navikai būdavo gerybiniai ir maža to atsirasdavo dėl maitinimo ypatumų eksperimento metu. Kai eksperimentai n-tąjį kartą buvo skirtingų autorių atkartoti ir paaiškėjo, kad įvyko skausminga klaida, premijos, aišku, niekas neatėmė, tačiau ją pradėjo skirti vis tik už daugiau nei vieno eksperimento metu gautus rezultatus.
Beje Fibegerio pavardę ir jo teoriją man teko aptikti „alternatyviuosiuose“ šaltiniuose – filmukuose a la „Famacininkai masonai slepia pigius vaistus nuo vėžio“ . Štai jums geras pavyzdys, kaip sena klaida gali įgauti testinės kvailystės pavidalą ir kaip tam pasitarnavo prestižiškiausia Pasaulio premija.
Tiesa, jau kitais, 1927 metais, kitas panašus mokslininkas gavo „nobelį“ už vėlyvojo sifilio gydymo metodiką, kuomet pacientus buvo siūloma užkrėsti maliarija. Gerai nors, kad tai jau dabar netiražuojama. Kaip ir žymioji lobotomija, už kurią portugalas Antoniu Moniš 1949 metais taip pat gavo Nobelio premiją.
Kas nežinote, kas tai – tai procedūra, kurios metu per akiduobę specialiu prietaisu suplakama smegenų sritis. Na, ir jei pacientas išgyvendavo, tai garantuotai tapdavo daržove. Be abejo, dabar šis metodas laikomas, švelniai tariant, nepriimtinu, o tiksliau barbarišku. Nors kartais pasižiūrėjus į mūsų spaudą, ypač rašančią mokslo temomis, man kartais atrodo, kad šioji taikoma iki šiol. Nes kaip kitaip paaiškinti, kai nacionaliniuose portaluose pasirodo straipsniai su nuoroda į dar vieną nobelio laureatą Kerį Mulį, kuris 1993 metais gavo ją už labai šaunų darbą – išrado dabar laboratorijose plačiai naudojamą būdą, padedantį lengvai kopijuoti ir dauginti DNR segmentus. Tik tuo pačiu tai labai ekstravagantiškai veikėjas, mielai skelbiantis, kad tiki horoskopais ir ateiviais, o vieną jų, apsimetantį meškėnu, jis matė savo sode. Ką padarysi – nuo genialumo iki beprotybės tik vienas žingsnis ir ne viską, ką teigi, net ir nobelio laureatai teigia šviesia galva. O ir tikėjimas paranormaliais reiškiniais, manau, tarp „nobelį“ gavusių paplitęs, nes, kaip teigia sistematizuoti mėgstantys, dauguma bent jau iki šiol premiją gavusių yra įvairių konfesijų krikščionys. Taigi vieni tiki nekaltu prasidėjimu, kitas štai meškėnų-reptiloidu kieme.
Na, o dabar įdomiausioji dalis. Nes yra 2 premijos, kurių nominantų tinkamumą ne taip ir paprasta patikrinti – tai literatūrinė premija ir premija už taikdarišką veiklą. Tiesa, prieš tai mano žadėtas trigrašis apie pinigus. Nuo 1951 metų Nobelio fondo pinigai yra investuojami ir į JAV vertybinius popierius, kas, beje, buvo tiesioginis Nobelio testamento pažeidimas, tad kai kurios sprendimus reikia vertinti ir per tai.
Na, pirmiausiai labai įdomus 1973 m. atvejis, kuomet premija perpus gavo Genris Kisindžeris ir Šiaurės Vietnamo derybininkų vadovas Le Dik Kho už Vietnamo karo užbaigimą. Viskas baigėsi tuo, kad karas vyko dar 2 metus, tačiau pagal jo rezultatus Šiaurės Vietnamas nugalėjo.
Dar viena nepavykusių taikdarių trujulė – tai Jasiras Arafatas, Šimonas Peresas ir Ichakas Rabinas, 1994 metais gavę premiją už taikos pastangas Artimuose Rytuose. Na, jei ten taika – meskite į manę akmenį. O 2016 metais „nobelį“ gauna Kolumbijos prezidentas už pilietinio karo užbaigimą. Na, tiesa, jo planas referendumo metu buvo atmestas ir susirėmimai ten vyksta iki šiol, nes gal paskutiniai marksistai sukilėliai iš džiunglių ir išėjo, tačiau jie jau seniausiai ten ne pagrindinė neteisėta ginkluota jėga.
Apie B.Obamą jau kalbėjome, tačiau yra mums labai artimas „taikdarys“ – ogi 1990 m. taikos premijos nugalėtojas Michailas Gorbačiovas. Pamenate taikdario tankus Vilniuje? O juk mums dar, beje, pasisekė, nes kokiame Kalnų Karabache ar Ferganoje žuvusių skaičius jau buvo skaičiuojamas tūkstančiais Ir jau buvo taikdariški kariuomenės kastuvėliai Tbilisyje ir skerdynės Baku. Bet ką padarysi – taikdarys juk.
Beje, ne visuomet premija atspindi geopolitines komiteto narių simpatijas. Štai 2012 Norvegijoje, eilinį kartą paaštrėjus kalboms dėl stojimo į ES, Norvegijos nobelio komiteto pirmininko Turbjorno Jaglando didelio euroentuzaisto dėka taikos premija buvo paskirta visai Europos Sąjungai.
Na, ir baigiant kalbėti apie Nobelio taikos premiją, dar reikia paminėti, kad tarp nominantų buvo ir 1935 metai Benito Mussolinis ir 1939 Adolfas Hitleris.
Literatūros premija iš esmės irgi tampa savotišku Taikos Premijos dubleriu. Tarp įdomiųjų pradėkime nuo 1953 m. Winstono Čerčilio. Jūs skaitėte jo literatūros kūrinius? Nors, reikia pripažinti, švedai, suteikiantys šią premiją, iki paskutinių metų elgėsi kur kas atsakingiau nei norvegai su Taikos premija. Sakau iki paskutinių, nes 2015 ir 2016 metais premija buvo paskirta Baltarusijos Rūtos Vanagaitės analogui Svetlanai Aleksijevič, kurią dar tarybiniais laikais laikė visiška konjunktūrininke. Teko ir man skaityti jos epinius ditirambus Feliksui Dzeržinskiui, kur ji rašo, kad tiesiog nuolatos nori cituoti Dzeržinskį ir apskritai, kai sūnus paaugs, veš nusilenkti prie jo kapo ir kiti perlai. Net ir anais laikais padorūs autoriai stengdavosi išvengti taip atvirai laižyti režimui intymiąsias vietas.
Kodėl prisiminiau Vanagaitę? Nes Aleksijevič yra geras pavyzdys to, kas vadinama „kas moka, tam ir šoku“. Jau 90- jų pradžioje, o tiksliau 1992 m. Aleksijevič įklimpsta į teismo procesą, kuomet po knygos „Cinko berniukai“ žmonės, davę jai interviu. su siaubu pamatė, kad jiems priskirta tai, ko jie nėra kalbėję. Beje, nesuklyskite – 1992ieji – tai ne Lukašenkos metai, o Šuskevičiaus – provakarietiško liberalo ir vieno iš TSRS duobkasių, ir kaip tik tuomet tai buvo valdžios politinis užsakymas parašyti knygą, menkinančią visus Afganistano karo dalyvius, nes klausimas, kas jais turi rūpintis, buvo labai opus, o čia, na, jei jie nusikaltėliai, narkomanai ir banditai, tai ir nėra ko dėl jų pergyventi.
Kažkas panašaus atsitiko ir JAV su Vietnamo karo veteranais, kur žiniasklaida ilgą laiką diegė mintį, kad tai nepilnaverčiai žmonės.
Na, o po to atsirado dar geresni užsakovai, ji pakrypo link jų, tad nieko nuostabaus, kad Baltarusijai buvo nutart įgelti su „mūsiškės“ Vanagaitės analogu.
Na, ir mano minėtas 2016 m. – Bobas Dilanas Nobelio literatūros premijos laureatas. Net neabejoju, kad tarp žiūrinčių yra šio muzikanto gerbėjų ir aš vienas jų, beje, tačiau ką bendro turi formuluotė „už indelį į JAV muzikos poetinę kalbą“ su Nobelio premijos nuostatomis? Kažkaip man niekaip neina pastatyti greta jį ir, tarkime, nors ir Sinklerį Liujisą ar Redjardą Kiplingą, jau nekalbant apie „sunkiuosius“ skaitymui autorius ir „nobelio“ turėtojus.
Ir pabaigai nuotaikinga istorija apie dar vieną Nobelio premijos laureatą. 1985 m. juo tapo prancūzų prozininkas Klod Simon. Tiksliau jis jau buvo miręs, kai vienas iš jo gerbėjų nutarė papokštauti ir nusiuntė 50 puslapių romano ištrauką kelioms Prancūzijos leidykloms, nurodydamas išgalvotą autorių. Iš 19 leidyklų 12 atsisakė publikuoti romaną, o 7 iš viso neatsakė. Iš atsakiusių nei vienas neatpažino autoriaus, o atsisakymuose buvo minėta, kad ir sakiniai per ilgi ir kalba per sudėtinga ir apskritai nėra jokiu siužeto.
Taigi aš nenoriu pasakyti, kad Nobelio premija gera ar bloga, tiesiog kai kitą kartą išgirsite, kad kas dangstosi šios premijos laureatu kaip absoliučiu neklystamumo matu, prisiminkite, ką jums tik ką papasakojau. Ir kaip visuomet raginu – naudokitės pirmiausiai savo galva.
„Iš savo varpinės“
