„Viena žmogaus žūtis – tragedija, o tūkstančių žmonių žuvimas – tai tik statistika“, – taip kažkas yra pasakęs. Ir iš tikrųjų – kai pranešama apie tai, kiek žmonių per dieną žuvo mūšiuose Ukrainoje, visa tai priimame be jokių didelių emocijų. Vieną dieną daugiau, kitą – mažiau, tačiau viskas tarsi ir normalu, tarsi taip ir turėtų būti.
Tas vaikas nežuvo, jam nieko neatsitiko, gal jam Norvegijoje bus netgi geriau gyventi negu Lietuvoje. Be abejonės, blogai, kad Norvegija to vaiko neatiduoda, blogai, kad Lietuva dėl to vaiko nekovoja, kad jo teisių negina.
Deja, visa tai tėra tik blogybių ledkalnio viršūnė. Kodėl lietuviai bėga į Norvegiją (buvo skelbta, kad Norvegijoje yra beveik 60 tūkstančių lietuvių), o ne norvegai – į Lietuvą? Turbūt todėl, kad Norvegijoje viską – gerumus ir blogumus, sudėjus, gyvenimas vis dėlto yra geresnis negu Lietuvoje. Juk ir ta moteris, kurios vaiką norvegai pagrobė, pati tą vaiką buvo nusivežusi į Norvegiją. O kiek norvegų yra Lietuvoje? Gal būt kokie nors verslininkai arba vienas kitas atsitiktinis mėgėjas pakeliauti po pasaulį.
Ar vaikams Lietuvoje gyventi gera? Matyt, kad nelabai, jeigu, kaip skelbia televizijos reklama, kasmet Lietuvoje nusižudo tiek mokinių, kiek jų būna vienoje klasėje.
Kaip keičiasi prioritetai: ne žmonės, o ginkluotė
Valdžia aiškina, jog ji be jokių problemų valstybės biudžete suras kelis milijardus eurų tankams ir patrankoms pirkti, tačiau ji niekaip negali surasti vos kelių milijonų eurų tam, kad būtų finansuojama vaikams ir suaugusiems teikiama psichologinė pagalba telefonu, kurios poreikis šiuo metu, kaip sakoma, kelis kartus viršija galimybes tą pagalbą suteikti.
Tačiau, be abejonės, psichologinė pagalba yra tik kova su pasekmėmis, bet ne su priežastimis. Tad kur gi tos priežastys?
Vakarietiškų vertybių puoselėtojai Linas Slušnys ir Dainius Pūras galvoja, kad Lietuvos valdžia kalta tuo, jog nepriimamas vaikų nemušimo įstatymas ir nepanaikinami vaikų globos namai. Pasak jų, nuo norvegų lietuviai atsilikę keliasdešimt metų ir, kai Lietuvoje vaikais bus rūpinamasi taip, kaip Norvegijoje, viskas bus puiku. Taigi, sprendimas tradicinis, standartinis – savo galva nieko negalvodami, kažką mėgdžiokime.
Kai kilo vaikų prostitucijos skandalas, Prezidentė D. Grybauskaitė pareiškė, kad vaikų socializacijos centruose turi būti ne daugiau kaip 10 vaikų. Be abejonės, pasiūlymas yra logiškas – juk kuo bus mažiau vaikų, tuo bus galima geriau juos prižiūrėti, dirbti su jais individualiai. Tačiau, pasakius A, reikia pasakyti ir B – iš kur gauti pinigų tiems naujiems socializacijos centrams kurti, jeigu vietoje vieno jų reikės net dešimties? Juk kainuos ir patalpų išlaikymas, ir atlyginimai didesniam darbuotojų skaičiui.
Be to, juk iki šiol buvo einama visai priešinga kryptimi – visos mažos kaimo mokyklos buvo uždarytos motyvuojant tuo, jog jų išlaikymas labai brangiai kainuoja, ir todėl, kuo daugiau vaikų bus sukoncentruota vienoje vietoje, tuo bus geriau. Mokyklos buvo uždarytos, lėšos sutaupytos. O kur po to nuėjo tos sutaupytos lėšos? Jos atiteko krašto apsaugai, saugumiečių rūmų statymui ir panašiems reikalams. Apie tai galima spręsti iš to, kad būtent šių sričių biudžetai kasmet didėjo, o švietimui skirtos lėšos kasmet mažėjo.
Kažkodėl į atmintį įstrigo prieš keliasdešimt metų vieno karininko pasakyta frazė, kad viena raketa, kuriomis mokėmės šaudyti į lėktuvus, kainuoja 11 tūkstančių rublių. Ta raketa yra ne metalo gabalas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio, bet sudėtingas įrenginys, prikimštas elektronikos. Tuomet toks kompleksas, susidedantis iš karinės mašinos ir raketų, vadinosi „Strela-1“. Vėliau, kai bokštelio su raketomis nebereikėjo sukinėti pasinaudojant rankomis ir kojomis (šis procesas buvo automatizuotas), šis karinis kompleksas vadinosi „Strela-10“. Nesunku paskaičiuoti, kad tik vienos raketos kaina tuomet prilygo dirbančiojo kelerių metų gaunamam atlyginimui.
O kiek mokyklų reikia uždaryti, norint nupirkti vieną tanką? Mokyklas galima naikinti dviem būdais. Jas galime sunaikinti ir patys, nusipirkę tanką arba kokios nors kitos karinės technikos.
Tikimybė, kad Lietuvos mokyklas sunaikins koks nors užsieninis priešas, praktiškai yra lygi nuliui, o tai, kad mokyklas su didžiuliu patriotiniu įniršiu mes naikiname patys savo noru, yra Lietuvos realybė, kuri tęsiasi jau visą dešimtmetį.
Gyvąją jėgą, kitaip sakant, – žmones taip pat galima naikinti dviem būdais. Vienas būdas – kai tuos žmones sušaudo priešas. Kitas būdas – kai valstybė perka ginklus, tokiu būdu atimdama lėšas iš sveikatos apsaugos ir, motyvuodama lėšų stygiumi, neskiria ligoniams brangiai kainuojančių naujų vaistų, kuriais būtų galima tuos ligonius išgydyti. Pastarąjį savos, lietuviškos gyvosios jėgos naikinimo būdą taip pat naudoja Lietuvos valdžia.
Ne karą, o taiką remti reikia
Tiesa, šiuo metu labai padidėjo ir galimybė kilti tikram karui, nes akivaizdu, kad Lietuvos vadai ir vadukai trokšta sulaukti Amerikos įsakymo pulti Rusiją. Tikimybė kilti karui dar labiau padidėtų, jeigu JAV ateinančius prezidentinius rinkimus, pakeisdamas B. Obamą, laimėtų koks nors kvailys, panašus į Džoną Makeiną.
Lietuviai yra jau pasiruošę su Lenkija ir Ukraina formuoti bendras ginkluotąsias pajėgas. Jeigu Ukraina kariaus su Rusija, tai, suprantama, ir tos jungtinės trijų šalių pajėgos negalės likti nuošalyje. Tačiau jeigu tokiu būdu Lietuva įsivels į karą su Rusija, tai logiška bus tikėtis ir Rusijos atsakomojo smūgio Lietuvos teritorijoje.
Lietuviškieji karo ekspertai aiškina, jog JAV savo karine ginkluote yra dešimt kartų pajėgesnė už Rusiją. Vis dėlto neapsigaukime. Juk kadaise panašiai kaip ir mūsų karo ekspertai, matyt, galvojo ir A. Hitleris, kuris su savo gerai aprūpinta – apginkluota ir pamaitinta kariuomene tikėjosi per keletą vasaros mėnesių užkariauti nuplyšusią, išbadėjusią, netekusią savo geriausių represuotų karo vadų, Rusiją. Deja, tie keli vasaros mėnesiai pavirto keleriais metais, o pabudinta iš miego ir įsiutinta rusiška meška atsivijo vokiečius iki pat Berlyno.
Lietuviškieji kareivos piktinasi, kad Vokietijos ir Prancūzijos vadovai neskuba skelbti karo Rusijai, bet žūtbūt nori išsaugoti taiką, bando sutaikyti kariaujančias puses – rusus ir ukrainiečius. Manau, kad šiuo atveju vokiečiai ir prancūzai daro labai teisingai, nes reikia ne provokuoti karą, ieškant tam visokiausių pretekstų, kaip daro Lietuvos vadovai, bet kalbėtis, tartis netgi su tikrais ar tariamais priešais tam, kad to karo nebūtų.
Nereikia turėti iliuzijų – jeigu Lietuva pradės karą prieš Rusiją, tai nepadės joks NATO, jokia Europos Sąjunga, visa Lietuva pavirs griuvėsiais, o Lietuvos vaikai galės tik džiaugtis, jeigu juos priglaus kokie nors Norvegijos gėjai ar lesbietės. Deja, daugeliui vaikų teks keliauti vieniems arba kartu su savo motinomis į dangų, iš kur jų į Lietuvą sugrąžinti jau nepajėgs.
Todėl tie visi Lietuvos pareigūnai turėtų ne užsiiminėti karą kurstančiomis kalbomis, bet siekti būti tarpininkais taikos derybose, kaip tai darė A. Merkel, F. Olandas ir „baisusis diktatorius“ A. Lukašenka.
Kol „prisišauks“ karą, naikins vaikų namus
Kol Lietuvos vidaus karo išprovokuoti dar nepavyko, jie galvoja, kaip išspręsti Lietuvoje egzistuojančias kitas problemas. Viena iš tų tariamų problemų, kaip dabar aiškėja, yra vaikų namai.
Pasak vaikų teisių gynėjų, vaikų namai yra sovietinis reliktas ir todėl tų vaikų namų į vakarietiškas vertybes besiorientuojančioje Lietuvoje neturėtų būti. Atseit vaikai turi augti šeimoje.
Žinoma, vaikų namus galima sunaikinti. Lietuvos politikai šį darbą – naikinti, griauti moka labai gerai. Tačiau ką tada reikės daryti su tais vaikais, kur juos reikės padėti, kokios šeimos norės juos paimti pas save? Juk absoliuti dauguma tų vaikų yra atėję iš asocialių šeimų. Suprantama, kad daugelis tų vaikų perėmė įpročius iš savo tėvų. Kokios šeimos su tokiais vaikais galėtų susitvarkyti?
Vaikų teisių gynėjai aiškina, kad pavyzdį reikia imti iš norvegų, kurie šioje srityje yra toli pažengę į priekį, nes jų jau trys kartos yra auklėjamos pagal naujus, pažangius vaikų auklėjimo metodus.
Be abejonės, trys norvegų kartos jau sugebėjo paruošti pakankamą skaičių homoseksualų šeimų, kurios galėtų priimti visus vaikus, kuriems reikalinga globa. Lietuva, deja, tokių galimybių neturi, nes Lietuvoje bent jau oficialių homoseksualų šeimų dar iš viso nėra.
Manau, kad reikėtų eiti visai kitu keliu. Norint išspręsti Lietuvos vaikų problemas paliekant tuos vaikus šeimose, reikėtų visų pirma kovoti ne su pasekmėmis, bet su priežastimis. Kitaip sakant – norint išspręsti vaikų problemas, reikia spręsti jų tėvų problemas.
Ką daryti?
Pirmiausia būtina iš esmės padidinti alkoholio kainas, padidinant akcizus alkoholiui. Vienus alkoholikus, kuriems būtina gydytis, gydyti priverstinai, o tuos, kurie dar patys gali pasitaisyti, įdarbinti, tam sukuriant darbo vietas ne privačiame, bet valstybiniame sektoriuje.
Deja, bet būtent pati veikla skatina alkoholizmą. Mat galvoja, kad, padidinus alkoholio kainas, bus žlugdomas tiek stambus verslas, užsiimantis degtinės, vyno ir alaus gamyba, tiek ir smulkus bei vidutinis verslas, kuris tą pagamintą alkoholį pardavinėja.
Padidinus alkoholio kainas, sumažėtų alkoholio suvartojimas, o tai atitinkamai sumažintų alkoholinių psichozių, savižudybių, žmogžudysčių, nelaimingų atsitikimų, automobilių avarijų skaičių. Visa tai buvo praktiškai įrodyta, kai Lietuvoje buvo didinamos arba mažinamos alkoholio kainos. Padidinus alkoholio kainas, visų tų neigiamų reiškinių skaičius mažėdavo, sumažinus – didėdavo.
Deja, Lietuvos valdžiai visa tai nerūpi. Ji rūpinasi tik tuo, kad verslininkai, gaminantys ir prekiaujantys alkoholio, gautų kuo didesnį pelną ir tą pelną išvežtų į užsienį.
Alkoholikų šeimose gimsta daug vaikų, turinčių įvairių fizinių, protinių apsigimimų, elgesio sutrikimų. Valdžia galvoja, kad problema yra ne tai, kad tokie vaikai gimsta, bet kad vėliau jie auga ne šeimose, bet valdiškuose vaikų globos namuose, socializacijos centruose. Atseit visas tas valdiškas įstaigas panaikinsime, vaikus kam nors išdalinsime, ir problemos nebeliks.
Beje, panašiai valdžia galvoja ir apie kalėjimus. Lietuvoje padaroma daug nusikaltimų, daug nusikaltėlių sėdi kalėjimuose ir todėl blogėja Lietuvos rodikliai, lyginant su kitomis valstybėmis. Siekdama „pagerinti“ tuos rodiklius, Lietuvos valdžia nori ne kovoti su nusikaltimų priežastimis, bet tiesiog sumažinti bausmes nusikaltėliams, nebausti jų laisvės atėmimu, paleisti juos iš kalėjimų.
Pagrindinės nusikalstamumo priežastys yra skurdas, nedarbas. Todėl norint, kad būtų mažiau nusikaltėlių, reikia ne išleisti juos iš kalėjimų, bet visiems žmonėms užtikrinti normalias gyvenimo sąlygas, aprūpinant juos darbu ir normaliu atlyginimu. Darbo vietų skaičių valdžia gali padidinti trumpindama darbo savaitės trukmę ir trumpindama pensinį amžių. Pasiekti, kad visi žmonės gautų normalų atlyginimą, valdžia gali didindama minimalų atlyginimą tol, kol jis atitiks šalyje esantį darbo našumo lygį.
Ir vėl viskas atvirkščiai
Suprantama, kad Lietuvos valdžia, kaip visada, viską daro atvirkščiai – siekia, kad žmonėms gyventi būtų ne kuo geriau, bet kad būtų dar blogiau negu yra dabar. Tuo tikslu A. Butkevičiaus Vyriausybė nori perdaryti Darbo kodeksą tam, kad dirbančiųjų pajamos, kurios dabar yra vienos mažiausių Europos Sąjungoje, dar labiau sumažėtų. Savaitės darbo laiko trukmę norima ne sutrumpinti, bet dar labiau ją prailginti. Anksčiau buvo sakoma, kad darbo savaitės trukmė, pageidaujant darbdaviams, turi būtų prailginta nuo 40 iki 65 valandų, o dabar jau norima ją prailginti net iki 79 valandų!
Galima būtų pagalvoti, kad, ilgindami darbo laiką, politikai siekia kovoti su alkoholizmu. Atseit, jeigu žmonės kasdien dirbs po dvi pamainas – 16 valandų, tai jiems laiko liks tik miegui ir nebus kada girtuokliauti.
Vis dėlto neseniai, kaip skelbė žiniasklaida, užsienio mokslininkai nustatė, kad tie dirbantieji, kurie per savaitę dirba ilgiau kaip 48 valandas, yra labiau linkę į alkoholizmą. Tai reiškia, kad Lietuvos valdžia, ilgindama darbo laiką, ne kovoja su alkoholizmu, bet, priešingai, jį skatina. Matyt, tai susiję su tuo, kad, per daug dirbdami, žmonės pervargsta ir todėl susikaupusią įtampą nori nuplauti alkoholiu.
Griauti – tai ne statyti
Manau, kad labai simboliška yra tai, jog Lietuvos valstybinė televizija tą pačią dieną per žinių laidą parodė du reportažus. Viename iš jų buvo rodoma, kaip „Islamo valstybės“ atstovai, motyvuodami tuo, kad tokiu būdu jie kovoja su svetimais stabais, muziejuje Irake daužė kelių tūkstančių metų senumo skulptūras. Kitame reportaže buvo rodoma, kaip konservatoriai Kaune, kovodami su kitais stabais, nuo Aleksoto tilto lupo tų stabų simbolius.
Panašiai, kaip konservatoriai ir Islamo valstybė, kadaise elgėsi ir chunveibinai Kinijoje, ir talibai Afganistane. Jie visi griovė, naikino vis tai, kas buvo sukurta iki jų, tačiau patys nieko gero sukurti taip ir nesugebėjo. Jeigu konservatoriams pavyks nugriauti ir Žaliojo tilto skulptūras Vilniuje, jie, matyt, pasijus dar didesniais didvyriais, kuriems net ir pats didžiausias jų priešas – Rusija, nebebaisus.
