Prieš kelias dienas paskelbiau straipsnį apie tai, kad Europos socialinė chartija reikalauja, jog minimali alga (kartu su pašalpa) nuo 2001 iki 2004 m. sudarytų Lietuvoje 68 proc., o nuo 2004 iki dabar – 60 proc. Šiame straipsnyje kritikavau Seimo narius ir vienas buvęs Seimo darbuotojas, kuris šiuo metu yra Vorviko studentas, nutarė pabandyti apginti savo hierarchinę vadovybę.
Pažvelkime į šį bandymą iš arčiau. Pirma, studentas mano, kad dėl Europos socialinės chartijos pažeidimo galima kreiptis tik į Europos socialinių teisių komitetą (ESTK), bet ne į Europos žmogaus teisių teismą (EŽTT). Jis net teigia, kad nėra atvejų, kai EŽTT būtų taikęs ESTK jurisprudenciją.
Noriu pasiųsti šį studentą į biblioteką. Tokia yra mano bendra pedagoginė strategija. Manau, kad dėstytojas visada turi suteikti studentui šansą pačiam ištaisyti savo klaidą, pačiam suprasti, kodėl jis klysta. Tik prakaitu, tik savo pastangomis įgytos žinios turi vertę. Studentas nesupranta, kuo skiriasi ESTK ir EŽTT kompetencija. Kol jis neparodė, kad jis tai supranta, tolesnė diskusija neįmanoma.
Antra, studentas sako, kad Lietuva nėra ratifikavusi protokolo, kuris leistų lietuviams skųstis į ESTK. Prieš pažvelgiant giliau į šį klausimą, norėčiau pabrėžti, kad šio protokolo nereikia ratifikuoti, kad jis įsigaliotų. Tikrai nenoriu įžeisti studento, bet būtų geriau, jeigu jis praleistų bibliotekoje truputį daugiau laiko. Tačiau šis klausimas iš viso mūsų diskusijoje nereikalingas – norėčiau patikrinti ar studentas supranta kodėl.
Trečia, studentas atnešė lentelę ir bando su šia lentele parodyti, kad daugelyje Vakarų valstybių minimali alga yra žemesnė nei 60 proc. nuo vidutinės algos. Duodu studentui užduotį: savarankiškai suprasti, kodėl jo lentelė neatitinka tikrovės, kodėl ji mums nereikalinga. Padėsiu studentui: yra 2 elementarios priežastys, dėl kurių ši lentelė yra “ne į temą” – o toliau pats tegul savarankiškai išmoksta apskaičiuoti minimalią algą pagal ESTK jurisprudenciją. Tik tokiu būdu gautos žinios gali būti tinkamai įsavintos. O po to siūlau studentui paaiškinti šį apskaičiavimą Seimo nariams, su kuriais jis susipažino, kai ten dirbo. Grįšiu ir patikrinsiu.
Vorviko studentas rado neteisingą lentelę, nesuprato, kodėl ji neteisinga ir apsidžiaugė – jam tai yra atleistina. Jo kompetencijos lygmuo dar augs. Bet tai nėra atleistina Seimo nariams, kurie jau 11 metų vadovavosi tokiomis lentelėmis, kurie jau 11 metų daro žalą Lietuvos tautai.
Tokia yra mano pedagoginė vizija. Šią dieną šis studentas pas mane egzamino neišlaikytų. Per savo akademinę karjerą esu matęs daugybę studentų rašto darbų – visada skatinu jų savarankiškumą, kūrybiškumą, drąsą ir sugebėjimą išeiti už stereotipinių rėmų. Esu įsitikinęs, kad tik taip iš studento galima pagaminti profesionalą.
Tikiu, kad, priešingai nei vidutinis Seimo narys arba ministras, šis studentas turi aukštą intelektinį potencialą. Džiugu girdėti, kad studentai domisi tokio pobūdžio klausimais.
Tačiau matau Vorviko universitete ir kitą didžiulę pedagoginę problemą. Man yra nepriimtina praktika, kai Vorvikas priima į “teisės profesoriaus” pareigas asmenis, neturinčius nei daktaro laipsnio, nei net teisės magistro diplomo. Į ką tai panašu? Esu pasakojęs apie tai savo kolegoms (tikriesiems profesoriams) Paryžiuje, Berlyne, Madride, Italijoje, Osle, Liuksemburge, Liuvene ir Briuselyje – Europos akademinė bendruomenė yra šokiruota. Ne kartą esu kalbėjęs Prancūzijos teisės daktarų asociacijoje, kad mes Prancūzijoje turime atsisakyti pripažinti tokių vorvikų diplomus. Vorvikai neatitinka europietiškų kokybės standartų.
Esu apsikeitęs nuomonėmis apie šią problemą ir su Jungtinės Karalystės Parlamento nariais – situacija, kai žmogus, turintis tik bakalauro diplomą, iš karto priimamas į “teisės profesoriaus” pareigas, yra nepriimtina. Man tai kvepia korupcija. Daugelis Anglijos politikų su tuo sutinka. Būtent šia linkme Lietuvą veda dabartinė Vyriausybė.
Be abejo – lietuviai, atvažiavę į JK su lietuvišku vergo mentalitetu, kuriems negaila savo tėvų pinigų, teigtų, kad tokia tvarka yra teisinga. Tačiau, manau, taip yra todėl, kad jie nematė Paryžiaus, Berlyno ir Madrido universitetų.
Taip, grįžau iš Paryžiaus ir kandidatuoju į Seimą. Tačiau dar kartą pabrėžiu, kad šis klausimas yra ne politinis, o teisinis. Darbo žmonėms, kovojantiems už 993 litus, reikalingas ne Seimo narys, o advokatas. Teisė į 60 proc. nuo vidutinės algos egzistuoja jau 11 metų, bet, deja, pastaruosius 10 metų praleidau Vakaruose ir nežinojau, kad Lietuvoje pažeidinėjama Europos socialinė chartija. Išrinks mane ar ne – šitą klausimą aš „stumsiu“ iki galo kaip teisininkas.
Kas beatsitiktų, visada ginsiu tiesą.
Dr. Stanislovas Tomas
