2014-ieji Lietuvai buvo ypatingi – valstybė aukščiausiame lygmenyje pakilo į informacinį karą prieš Rusiją.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė Seimui pateikė įstatymo pataisas, kurias priėmus, Lietuvoje bus atsisakyta retransliuoti populiariausius Rusijos televizijos kanalus. Kadangi Lietuvoje – demokratija, ir cenzūra demokratinėje valstybėje negalima, tai sumanyta tą cenzūrą apeiti iš kitos pusės – įstatymo pataisos numato dideles finansines baudas retransliuotojams už „karo kurstymą“, o kaip „karo kurstymą“, manoma, bus galima politiškai interpretuoti net ir, pvz., Rusijos kanalu rodomas žinias. Todėl retransliuotojams geriau iš viso atsisakyti Rusijos televizijos kanalų retransliacijos, negu už tai, spustelėjus politiškai, sumokėti milžiniškas baudas ir finansiškai žlugti.
Šias Prezidentės pateiktas įstatymo pataisas Seimas planuoja priimti 2015 metų pavasarį.
Valstybės saugumo departamentas parengė instrukciją „Kaip suprasti, kad jumis domisi užsienio žvalgyba, ir ką tokiu atveju daryti?“,o taip pat paskelbė pareiškimą „Dėl grėsmių Lietuvos informaciniam saugumui“, kuriame įspėjo apie tai, kad „Lietuvoje leidžiamoje rusakalbėje žiniasklaidoje bei šalies gyventojams prieinamoje Rusijos žiniasklaidoje itin pagausėjo Lietuvą, jos vidaus ir užsienio politiką menkinančių pranešimų, straipsnių ir reportažų. Itin siekiama pateisinti ir paaiškinti Rusijos veiksmus Ukrainoje. Lietuvos visuomenę norima įtikinti, kad Rusijos pareiga yra „stabilizuoti padėtį“ Rytų Ukrainoje, gelbėti ukrainiečių „persekiojamus“ rusakalbius, ginti „teisėtus sukilėlių interesus“. Vaizduojant Lietuvą kaip rusofobišką išsišokėlę stengiamasi įteigti, kad Europos Sąjunga ir JAV Ukrainos neparems, bus siūloma krizę spręsti daugiašalėmis derybomis ir kompromisais. Rusijai palankų informacinį foną pastaruoju metu formuoja ir kai kurie marginalūs internetiniai portalai bei žiniasklaidos priemonės lietuvių kalba, socialiniuose tinkluose aktyviai besireiškiantys asmenys. Nors tokia žiniasklaida pasitikinti auditorija nėra didelė, tačiau vis dėlto ji veikia dalį skaitytojų, kursto destruktyvias nuotaikas, skatina nepasitenkinimą šalies politine vadovybe.“
Valstybės saugumo departamentas taip pat parengė ir paskelbė „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą“, kur konstatuojama, kad „Lietuvoje vienu iš Rusijos įtakos instrumentų, įgyvendinant informacinės ir ideologinės politikos uždavinius buvo rusakalbės žiniasklaidos priemonės „Litovskij kurjer“, „Obzor“, „Ekspress nedelia“ ir „Pervyj Baltijskij kanal“. Jose pateikiamos informacijos turinys Lietuvos užsienio politikos, istorijos, energetikos, tautinių mažumų klausimais atitiko Rusijos viešojoje erdvėje formuotas nuostatas Lietuvos atžvilgiu. <…> Lietuvos rusakalbės žiniasklaidos priemonės yra tiesiogiai veikiamos ir kontroliuojamos Rusijos informacinės politikos vykdytojų. VSD vertinimu, Lietuvos rusakalbiai savaitraščiai yra finansiškai priklausomi nuo Rusijos valstybės institucijų bei fondų“.
Taigi, „valstybės priešai“, pagal 2014 metų Valstybės saugumo departamento pranešimus, – kaip ir aiškūs: tai keturi rusakalbiai leidiniai, kurie yra „finansiškai priklausomi nuo Rusijos valstybės institucijų bei fondų“, bei „kai kurie marginalūs internetiniai portalai bei žiniasklaidos priemonės lietuvių kalba, socialiniuose tinkluose aktyviai besireiškiantys asmenys“.
Galima suprasti: jeigu Valstybės saugumo departamentui pavyktų „įveikti“ kelias žiniasklaidos priemones, o Seimas priimtų Prezidentės siūlomas įstatymo pataisas, užkirsiančias kelią Rusijos TV kanalų retransliacijai Lietuvoje, informacinis karas prieš Rusiją būtų laimėtas.
Tačiau ar iš tiesų jau taip ir būtų? Kas yra tikrieji Rusijos informacinio karo kariai Lietuvoje?
Kai kurie faktai leidžia daryti labai nejaukią prielaidą: kad realybė informacinėje plotmėje yra visiškai kitokia, negu piešiama VSD ataskaitoje.
V.Putino spaudos konferencija Lietuvos žiniasklaidos priemonėse
Jau nuo pat ryto gruodžio 18 d. „Žinių radijas“ per žinias pradėjo trimituoti, kad „šiandien įvyks Rusijos prezidento Vladimiro Putino metinė spaudos konferencija“, kad „joje dalyvaus per 1000 žurnalistų“, ir pranešta, kad „spaudos konferencija prasidės 12 val., o tai yra 11 val. Lietuvos laiku“.
O toliau – dar gražiau: pagrindiniai „neprorusiški“, „ne marginalūs“ (anot VSD) Lietuvos portalai ne tik, kad tiesiogiai transliavo Vladimiro Putino spaudos konferenciją, ir tai buvo pagrindinė tų portalų tema, bet Vladimiro Putino pasisakymai buvo verčiami, o tekstai – nuolat atnaujinami.
Štai kaip atrodė portalai V.Putino spaudos konferencijos metu:
lrytas.lt – V.Putino spaudos konferencija – pagrindinė portalo tema, „nuolat pildoma“ (tai reiškia, kad nuolat verčiama, ką pasakė V.Putinas, ir atnaujinama);
alfa.lt – V.Putino spaudos konferencija – pagrindinė tema, tiesioginė transliacija, buvo nuolat papildoma;
delfi.lt – V.Putino spaudos konferencija – pagrindinė tema, tiesioginė transliacija, nuolat papildoma;
15min.lt – ne pagrindinė tema, tačiau yra nuoroda „gyvai“, taip pat paskelbta apklausa.
Gruodžio 18 d. Maskvoje vykusi Rusijos prezidento Vladimiro Putino spaudos konferencija tapo svarbiausiu įvykiu Lietuvoje: V.Putino pasisakymus komentavo mūsų politikai, politologai, net buvo aptarinėjama V.Putino „kūno kalba“.
Taigi, klausimas Lietuvos Valstybės saugumo departamentui: kodėl Rusija turėtų finansuoti žiniasklaidos priemones Lietuvoje, jeigu pagrindiniai „ne marginalūs internetiniai portalai“ ir už ačiū tiesiogiai transliuoja Vladimiro Putino spaudos konferenciją, jo atsakymus verčia į lietuvių kalbą, nuolat papildant tekstą, o lietuviškasis „Žinių radijas“ jau nuo ryto praneša apie tokį „esminį Lietuvai įvykį“ ir nurodo valandą – kad žmonės nepamirštų pasiklausyti, o ką Vladimiras Putinas pasakys?
Reikia pastebėti: tokio ažiotažo, koks buvo gruodžio 18 d. dėl V.Putino spaudos konferencijos, Lietuvos žiniasklaidoje jau seniai nebuvo.
Ir apskritai: atlikus „ne marginalių internetinių portalų“ (anot to paties VSD) stebėseną, gali susidaryti įspūdis, kad pagrindinis Lietuvoje žmogus yra ne Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, o Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – taip plačiai daugiau apie nieką nerašoma.
Beje, ta V.Putino reklama yra pridengiama labai gudriai: pvz., „Lietuvos rytas“ viename straipsnyje gali suvaidinti „super patriotinę žiniasklaidos priemonę“, aprašydamas, kaip net už pinigus nesutiko išspausdinti Rusijos ambasadoriaus Lietuvoje interviu ir kaip Rusijos ambasados Lietuvoje atstovas spaudai mynė redakcijos slenksčius, tačiau netrukus jau gali skelbti V.Putino spaudos konferenciją kaip pagrindinę portalo naujieną ir tiražuoti Rusijos prezidento V.Putino pasisakymus. Aišku, prieš tai dar išvertus į lietuvių kalbą. O vertėjai turbūt juk kainuoja, tiesa?
Ko neįžvelgia „statutinis mąstymas“
Akivaizdu, kad 25-ais Lietuvos nepriklausomybės metais mūsų slaptųjų tarnybų analitikai vis dar neskiria pelų nuo grūdų. Trimituoja apie Rusijos juodąsias technologijas prieš mūsų valstybės Prezidentę Dalią Grybauskaitę, tačiau niekaip nesugeba pamatyti, kad tos atakos jau kelerius metus paremtos būtent viena Lietuvoje išleista knyga. Kitaip sakant, įrankis Rusijai mušti Dalią Grybauskaitę per jos biografiją yra pagimdytas pačioje Lietuvoje. Trimituoja, kad Rusija finansuoja kelis rusakalbius leidinius, kad „marginali“ žiniasklaida siekia sukelti abejones Lietuvos politine valdžia, tačiau nemato jokios grėsmės, kai „ne marginaliniai“ internetiniai portalai tiesiogiai transliuoja V.Putino spaudos konferenciją (kuri, beje, truko pusketvirtos valandos), verčia ir spausdina („nuolat pildoma“) Rusijos prezidento pasisakymus, o pačios juodžiausios technologijos prieš Prezidentę D.Grybauskaitę yra panaudojamos ne Rusijoje, bet pačioje Lietuvoje – Rusija tik „pasiskolina“ tai, kas yra „made in Lithuania“ (pagaminta Lietuvoje).
Beje, vienas pastebėjimas – štai pagal kokį receptą turi veikti Lietuvos žiniasklaida, kad būtų „ne marginali, „ne proputiniška“, bet „propatriotiška“ ir slaptųjų tarnybų mylima: rėk, kiek galima garsiau, kad Rusija okupavo Krymą ir kad Rusijos remiami separatistai numušė Malaizijos lėktuvą virš Rytų Ukrainos, ir tada, šalia to, gali „prasukinėti“ V.Putiną, pilti nors ir tonas pamazgų ant Lietuvos Prezidentės, šmeižti ją, įžeidinėti ir… gauti stambius reklamos užsakymus – nes, jeigu laikysies teisingo Ukrainos nušvietimo kurso, ką toliau išdarinėsi (nors ir Jos Ekscelencijos atžvilgiu), visai nesvarbu.
Tikimės, kad 2015 metų Valstybės saugumo departamento „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime“ mūsų paminėti klausimai taip pat bus aptarti ir įvertinti.
