Kęstutis Daukšys
Tokia išvada peršasi peržvelgus 2011 – ųjų metų Biudžeto projektą, o konkrečiai – Valstybės investicijų programą. Šis dokumentas susideda iš dviejų dalių – projektų, kuriuos ketinama tęsti, sąrašo ir tų projektų, kuriems valstybė finansavimo bent jau artimiausiu laikotarpiu nenumato. Pradėkime nuo pastarųjų. Matome, jog geresnio gyvenimo teks palūkėti keliolikai vaikų ir senelių globos namų, naujagimiams, ligoninių nuo Alytaus iki Akmenės pacientams, jau nekalbant apie mokyklas ir universitetus. Argumentai, kodėl socialiai jautrūs projektai stabdomi, geležiniai. Ekonominis nuosmukis, pinigų trūksta, todėl skubama vykdyti prioritetinius darbus. Vaikai ir seneliai palauks „ekonominio pagerėjimo“, o tuomet gal ir jiems atsiras vilties turėti šiltesnius bei patogesnius namus.
Peržiūrėjus šį sąrašą iš karto pasidaro smalsu, kas vis tik Lietuvoje yra tie prioritetai, kuriems brangiai skolintų valstybės pinigų negailima net sunkmečiu. Belieka atsiversti sąrašą, kuriame surašyti finansuotini projektai. Įdomybės prasideda jau nuo pirmo puslapio – Premjero rezidencijos rekonstrukcijai kitais metais numatoma 600 tūkstančių litų, Užsienio reikalų ministerijos ir diplomatinių atstovybių turto atnaujinimo programos įgyvendinimui – daugiau nei 12 milijonų, Valstybės saugumo departamento pastato statybai – beveik 3 milijonai litų, Aplinkos ministerijai pavaldžių įstaigų patalpų įsigijimas, rekonstravimas ir kapitalinis remontas – beveik 4 milijonai, tęsis ir Žemės ūkio ministerijos pastato rekonstrukcija ir kiti „neatidėliotini“ projektai.
Didelių apibendrinimų tikriausiai čia ir nereikia. Nebent būtų galima užbėgti kelią galimiems populistiniams vyriausybės pasiaiškinimams. Teko iš premjero aplinkos girdėti komentarus, esą rezidencijos remontas ir taip tęsiasi ketverius metus, todėl ekonomiškai nenaudinga įšaldyti rekonstrukcijos. Bet ką tokiu atveju atsakyti, pavyzdžiui, Kauno medicinos universiteto klinikų, kurių modernizavimas vyksta nuo 1998 metų, pacientams? Arba Krikščioniškųjų gimdymo namų naujagimiams bei jų tėvams? Juk šios įtaigos remontas vyksta jau beveik 15 metų! Ar juos ekonomiškai naudinga „įšaldyti“? O morališkai?
Ar verta stebėtis, kodėl iš Lietuvos masiškai emigruoja žmonės? Jauni talentingi žmonės palieka gimtinę ne tik dėl ekonominės gerovės. Valstybėje, kurioje prioritetas – didesnis valdininko kabinetas ar nauji baldai, tuomet, kai tenka atimti finansavimą iš ligoninių ir mokyklų, jie paprasčiausiai nebemato ateities.
